Išėję iš Konstitucijos egzamino tampame doresniais piliečiais?

 (3)
Būdami Lietuvos Respublikos piliečiai, turėtume didžiuotis tuo, jog mūsų valstybėje įsivyravo, kaip žinia, graži ir pilietiškumą skatinanti tradicija – kasmetinis Konstitucijos egzaminas, suteikiantis galimybę aktyviems piliečiams pasitikrinti pagrindinio šalies įstatymo žinias.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Liaupsindami pastarosios tradicijos reikšmę, galime prisiminti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus mintį, jog LR Konstitucijos išmanymas yra teisinės kultūros lygmens pagrindas, užtikrinantis teisinio tobulėjimo raidą. O štai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano Tomo Davulio teigimu, Konstitucijos taisyklės – „visuomenės sugyvenimo pamatas ir kiekvienos asmenybės laisvės garantija ir kartu tai bet kurio socialinio elgesio teisėtumo matas“. Iš pirmo žvilgsnio pasirodytų, jog šie lūkesčiai yra tik gražūs norai, kurie, kaip žinia, dažniausiai prasilenkia su realybe...

Pripažinkime tai, jog pasaulyje įvykus tragedijoms ar įvairioms nelaimėms, negalime į tai nesureaguoti, kadangi esame globalaus pasaulio mažoji dalis, turinti, išties, nemenką reikšmę. Tačiau, kai tragedija ar nelaimė įvyksta mūsų šalies viduje, piliečiai tai išgyvena itin emocionaliai ir morališkai. Kita vertus, pati reakcija, dažniausiai, būna trumpalaikė, bet staigi. Diskutuojame aplinkybes, pykstame, užgauliojame, liūdime, intensyviai viską apmąstome, tokiu būdu išreikšdami savotišką solidarumą ir vienybę. Neabejoju, kad dauguma pritartų, jog būtų naudingiau visą aukštosioms institucijoms liejamą panieką išreikšti kitokia forma, pavyzdžiui, ne kuo kitu, o didžiuliais asmeniniais perversmais ir pasikeitimais, leidžiančiais, supratus norminio teisės akto vaidmenį, mums demokratinėje šalyje ne tik apsaugoti save, bet kartu apsaugoti ir kitus, už kuriuos esame taip pat pilietiškai atsakingi.

Akivaizdu, jog dar daugiau laisvės įskiepyta demokratinė Lietuvos visuomenė pradėjo vis labiau koncentruotis į seksualinių mažumų teisių problemas. Todėl didžiule siekiamybe tapo už lygybę bei laisvę kovoti arba pastarųjų ieškoti rengiamuose netradicinės orientacijos šalininkų paraduose. Tačiau, esu įsitikinusi, jog, pirmiausia, ne pramoginio ir propagandinio pobūdžio eisenose ir ne nuo jų tos piliečių lygybės verta pradėti ieškoti. Jos nekeičia ir niekada nepakeis žmonių įsitikinimų, juolab, jų eiga visuomet nesklandi, kadangi netgi viešąjį interesą ginančiųjų Seimo atstovų tikslas, iš tikrujų, nėra racionali krikščioniškųjų bei prigimtinių vertybių sklaida.

Taip pat, jei prisimintume susidorojimo atvejį su tautos išrinktuoju P. Gražuliu, saugumą turėjusių užtikrinti policijos pareigūnų veiksmus irgi būtų galima vienareikšmiškai vadinti neracionaliais ir nesuprantamais. Todėl, kalbant apie policijos pareigūnų profesionalumą, susidaro toks įspūdis, kad jis nėra lygus bei proporcingas skirtinguose šalies administraciniuose vienetuose.

Šis kontrastas, manau, atsispindi tarp minėto parado bei neseniai Dembavos miestelį sukrėtusios nelaimės. Taigi, galima pagalvoti, jog viename valstybės gale viešos tvarkos saugumo sutelkimas švaistomas perdėtai, neapgalvotai, regis, dirbtinai, kai tuo metu kitas šalies kampelis kenčia nuo pastarosios apsaugos stygiaus ne tik nelaimės įvykio eigos metu, bet jau daugiau nei dešimtmetį. Tad, mano manymu, teisingiausia būtų, visų pirma, teisinės lygybės, užtikrinančios LR Konstitucijoje įtvirtintą saugumo normą, pradėti ieškoti nevienodai, nelygiai valstybėje pažengusiuose administraciniuose vienetuose, kuriuose Konstitucijos reikšmė neturi disciplinuoto pagrindo.

Rodosi, kad dabar, po daugiau nei dvidešimties valstybės „konstravimo“ metų, demokratinėje ir nepriklausomoje šalyje egzistuoja ribos, skiriančios civilizaciją ir dykumą, demokratiją ir anarchiją, gyvybę ir mirtį. Tokie kontrastai, parodantys vyraujantį saugumo „neproporcingumą“ šalies viduje, padeda atpažinti ir nustatyti, kurioms nestabilioms, apleistoms ir užmirštoms Lietuvos vietovėms trūksta didžiulio dėmesio.

Taip pat, mano įsitikinimu, visoje šalyje vienodas LR Konstitucijos raštingumas turėtų būti keliamas prisimenant tikrąsias prigimtines vertybes bei atsakant į klausimą, kokios jos yra ir kam jų reikia. Supratę, ką iš tikrųjų reiškia šeimos sąvoka, kurios pareigos yra įvardintos pačioje LR Konstitucijos pradžioje, ir kokia jos reikšmė mūsų valstybei, būtume vienu žingsniu arčiau saugumo. Juk nederėtų pamiršti, kad šią normą įtvirtino pati mūsų Tauta. Taigi, kol Tautos prigimtinių vertybių supratimo pamatas bus ne toks pat, kol piliečiai neįvertins tradicinės šeimos kaip socialinio instituto, esančio valstybės pagrindu, tol negalėsime savęs vadinti nei teisine, nei konstitucine valstybe.

Tradicinės ir doros šeimos sąvoka turėtų būti saugios, sėkmingos ir stiprios valstybės siekiamybė, kuri užtikrintų stiprią vidinę sąjungą ir gerovę. Disciplinuotas auklėjimo principas šeimos viduje sumažintų moralinį degradavimą ir užtikrintų elementarių taisyklių laikymąsi. Gal tuomet būtų aišku, kodėl nepilnametės nakties metu turėtų būti savo namuose, o ne viešoje vietoje. Šios ir daugelio kitų taisyklių negeba įskiepyti nei darželiai, nei auklės, nei seneliai, nei mokyklos – jų išmoko tik savo pareigas žinantys ir jas atliekantys tėvai.

Žlugusi tradicinės šeimos sąjunga visada buvo, yra ir amžinai bus gėdinga bei amorali visuomenės problema, iškylanti tuomet, kai nesugebama išspręsti iškilusių gyvenimiškų bėdų, dėl pačių žmonių neįsisavintų krikščioniškųjų vertybių. Tad vertėtų suprasti, kad subyrėjus šeimai, nebetenkama gyvybiškai svarbios valstybės pamato sudedamosios dalies, nors visi ir norime sėkmingos, civilizuotos bei pažangios šalies. Turbūt nesuklysčiau teigdama, jog būtų galima išvesti paralelę tarp šeimos ir valstybės sąvokų ir tarp jų rasti bendrų, jas vienijančių požymių: „valstybė“ – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą“; „šeima“ – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą“. Tad atradus bendrus šių galingų sąvokų bruožus, belieka tik iškelti klausimus: kokia politika yra vykdoma šeimoje, ar tėvų rankose yra sutelkta valdžia, ar šeimos neardo įsibrovėliai, palaipsniui išstumiantys tikruosius narius ir ar šeimos sąjunga sugeba išlikti savarankiška ir nepriklausoma.

Taigi, grįžtant prie straipsnio pradžioje minimos LR Konstitucijos egzamino tradicijos... Tikriausiai, naivu būtų manyti, kad dalyvavimas pagrindinio šalies įstatymo egzamine ir pastarojo išmanymas įpareigoja piliečius laikytis teisės akto taisyklių ir dalintis žiniomis su kitais. Pripažinkime, kad nesuklysime teigdami, jog šis egzaminas tapo tik gražus pilietiškas formalumas. Tačiau tam, kad atsirastų tvirtas logikos ryšys tarp LR Konstitucijoje įtvirtintų tezių bei kasdieninio visuomenės gyvenimo realijų, formalumo neužtenka. Todėl, jei norime vadinti save oriais ir garbingais piliečiais, juolab, ginti šias kertines moralinės sąmonės sąvokas, o taip pat, judėti teisinio statuso nusipelniusios valstybės link, pagrindinio šalies įstatymo egzaminas turėtų tapti kiekvieno piliečio kasdienine bei asmenine pareiga.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

DELFI skaitytojai užfiksavo: į Kauną sugrįžo sniegas (11)

Nors po savaitės jau sulauksime pirmosios pavasario dienos, žiema lengvai pasitraukti nenori – kaip pranešė DELFI skaitytojai Kaune, trečiadienio popietę laikinojoje sostinėje pasnigo.

Švęsdami 160-asias Įkūrėjo metines, skautai pasitiko saulę (5)

Jei šiandien gatvėje, darbovietėje ar mokykloje išvysite žmones, pasipuošusius skautiškais kaklaraiščiais, nenustebkite – taip vasario 22 d., skautų Įkūrėjo dieną mini viso pasaulio skautai. Tradiciškai šią dieną skautai visame pasaulyje pradeda kartu pasitikdami pirmuosius saulės spindulius. Ne išimtis – ir Lietuva, rašoma pranešime spaudai.

Vilniaus Karveliškių kapinėse – šiurpus vaizdas: apsemta dalis kapų papildyta „Grindos“ ir Vilniaus savivaldybės komentarais (103)

Antradienį priešpiet DELFI sulaukė skaitytojo nuotraukų, kuriose matyti šiurpokas vaizdas – Vilniuje esančiose Karveliškių kapinėse dalis antkapių iš dalies panirę po vandeniu. Kaip DELFI nurodė kapinių atstovai, apie šią bėdą žinoma – taip nutiko dėl lietaus ir tirpstančio sniego.

J. Melniko romano „Dangaus valdovai“ recenzija: knyga moterims apie vyriškos sielos gelmes (1)

Ne itin garsus filosofas su šeima apsigyvena kalnuose, name ant bedugnės krašto. Jis bėga nuo kasdienybes ir gyvenimo menkystės (dėl to aukoja svaiginančią karjerą sostinėje). Bet čia, nedideliame miestelyje ir net savo šeimoje, jis susiduria su ta pačia jausmų menkyste, tomis pačiomis apkalbomis, tuo pačiu žmogišku pavydu ir pykčiu. „Gyvenimas virš kasdienybės“ nenusiseka. Ir tada jo gyvenime savaime atsiranda keistos, paukštes primenančios moterys, ir, svarbiausia, ji, erelė. Erelė atskrenda iš kalnų ir ilgai ant šakos, per atstumą, tupi ištisas valandas.

Kumščiais bėdas sprendusio Šiaulių „kelių gaidelio“ laukia baudžiamoji atsakomybė (59)

Vasario 20 d. Šiaulių apskrities policijos Šiaulių miesto ir rajono komisariato pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal pilietiško vairuotojo užfiksuotus ir policijai perduotus vaizdus. Jie publikuojami ir naujienų portale DELFI. Vaizdo medžiagoje užfiksuotas neįtikėtinai įžūlaus vairuotojo elgesys Šiauliuose, rašoma policijos pranešime spaudai.