Išėję iš Konstitucijos egzamino tampame doresniais piliečiais?

 (3)
Būdami Lietuvos Respublikos piliečiai, turėtume didžiuotis tuo, jog mūsų valstybėje įsivyravo, kaip žinia, graži ir pilietiškumą skatinanti tradicija – kasmetinis Konstitucijos egzaminas, suteikiantis galimybę aktyviems piliečiams pasitikrinti pagrindinio šalies įstatymo žinias.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Liaupsindami pastarosios tradicijos reikšmę, galime prisiminti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus mintį, jog LR Konstitucijos išmanymas yra teisinės kultūros lygmens pagrindas, užtikrinantis teisinio tobulėjimo raidą. O štai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano Tomo Davulio teigimu, Konstitucijos taisyklės – „visuomenės sugyvenimo pamatas ir kiekvienos asmenybės laisvės garantija ir kartu tai bet kurio socialinio elgesio teisėtumo matas“. Iš pirmo žvilgsnio pasirodytų, jog šie lūkesčiai yra tik gražūs norai, kurie, kaip žinia, dažniausiai prasilenkia su realybe...

Pripažinkime tai, jog pasaulyje įvykus tragedijoms ar įvairioms nelaimėms, negalime į tai nesureaguoti, kadangi esame globalaus pasaulio mažoji dalis, turinti, išties, nemenką reikšmę. Tačiau, kai tragedija ar nelaimė įvyksta mūsų šalies viduje, piliečiai tai išgyvena itin emocionaliai ir morališkai. Kita vertus, pati reakcija, dažniausiai, būna trumpalaikė, bet staigi. Diskutuojame aplinkybes, pykstame, užgauliojame, liūdime, intensyviai viską apmąstome, tokiu būdu išreikšdami savotišką solidarumą ir vienybę. Neabejoju, kad dauguma pritartų, jog būtų naudingiau visą aukštosioms institucijoms liejamą panieką išreikšti kitokia forma, pavyzdžiui, ne kuo kitu, o didžiuliais asmeniniais perversmais ir pasikeitimais, leidžiančiais, supratus norminio teisės akto vaidmenį, mums demokratinėje šalyje ne tik apsaugoti save, bet kartu apsaugoti ir kitus, už kuriuos esame taip pat pilietiškai atsakingi.

Akivaizdu, jog dar daugiau laisvės įskiepyta demokratinė Lietuvos visuomenė pradėjo vis labiau koncentruotis į seksualinių mažumų teisių problemas. Todėl didžiule siekiamybe tapo už lygybę bei laisvę kovoti arba pastarųjų ieškoti rengiamuose netradicinės orientacijos šalininkų paraduose. Tačiau, esu įsitikinusi, jog, pirmiausia, ne pramoginio ir propagandinio pobūdžio eisenose ir ne nuo jų tos piliečių lygybės verta pradėti ieškoti. Jos nekeičia ir niekada nepakeis žmonių įsitikinimų, juolab, jų eiga visuomet nesklandi, kadangi netgi viešąjį interesą ginančiųjų Seimo atstovų tikslas, iš tikrujų, nėra racionali krikščioniškųjų bei prigimtinių vertybių sklaida.

Taip pat, jei prisimintume susidorojimo atvejį su tautos išrinktuoju P. Gražuliu, saugumą turėjusių užtikrinti policijos pareigūnų veiksmus irgi būtų galima vienareikšmiškai vadinti neracionaliais ir nesuprantamais. Todėl, kalbant apie policijos pareigūnų profesionalumą, susidaro toks įspūdis, kad jis nėra lygus bei proporcingas skirtinguose šalies administraciniuose vienetuose.

Šis kontrastas, manau, atsispindi tarp minėto parado bei neseniai Dembavos miestelį sukrėtusios nelaimės. Taigi, galima pagalvoti, jog viename valstybės gale viešos tvarkos saugumo sutelkimas švaistomas perdėtai, neapgalvotai, regis, dirbtinai, kai tuo metu kitas šalies kampelis kenčia nuo pastarosios apsaugos stygiaus ne tik nelaimės įvykio eigos metu, bet jau daugiau nei dešimtmetį. Tad, mano manymu, teisingiausia būtų, visų pirma, teisinės lygybės, užtikrinančios LR Konstitucijoje įtvirtintą saugumo normą, pradėti ieškoti nevienodai, nelygiai valstybėje pažengusiuose administraciniuose vienetuose, kuriuose Konstitucijos reikšmė neturi disciplinuoto pagrindo.

Rodosi, kad dabar, po daugiau nei dvidešimties valstybės „konstravimo“ metų, demokratinėje ir nepriklausomoje šalyje egzistuoja ribos, skiriančios civilizaciją ir dykumą, demokratiją ir anarchiją, gyvybę ir mirtį. Tokie kontrastai, parodantys vyraujantį saugumo „neproporcingumą“ šalies viduje, padeda atpažinti ir nustatyti, kurioms nestabilioms, apleistoms ir užmirštoms Lietuvos vietovėms trūksta didžiulio dėmesio.

Taip pat, mano įsitikinimu, visoje šalyje vienodas LR Konstitucijos raštingumas turėtų būti keliamas prisimenant tikrąsias prigimtines vertybes bei atsakant į klausimą, kokios jos yra ir kam jų reikia. Supratę, ką iš tikrųjų reiškia šeimos sąvoka, kurios pareigos yra įvardintos pačioje LR Konstitucijos pradžioje, ir kokia jos reikšmė mūsų valstybei, būtume vienu žingsniu arčiau saugumo. Juk nederėtų pamiršti, kad šią normą įtvirtino pati mūsų Tauta. Taigi, kol Tautos prigimtinių vertybių supratimo pamatas bus ne toks pat, kol piliečiai neįvertins tradicinės šeimos kaip socialinio instituto, esančio valstybės pagrindu, tol negalėsime savęs vadinti nei teisine, nei konstitucine valstybe.

Tradicinės ir doros šeimos sąvoka turėtų būti saugios, sėkmingos ir stiprios valstybės siekiamybė, kuri užtikrintų stiprią vidinę sąjungą ir gerovę. Disciplinuotas auklėjimo principas šeimos viduje sumažintų moralinį degradavimą ir užtikrintų elementarių taisyklių laikymąsi. Gal tuomet būtų aišku, kodėl nepilnametės nakties metu turėtų būti savo namuose, o ne viešoje vietoje. Šios ir daugelio kitų taisyklių negeba įskiepyti nei darželiai, nei auklės, nei seneliai, nei mokyklos – jų išmoko tik savo pareigas žinantys ir jas atliekantys tėvai.

Žlugusi tradicinės šeimos sąjunga visada buvo, yra ir amžinai bus gėdinga bei amorali visuomenės problema, iškylanti tuomet, kai nesugebama išspręsti iškilusių gyvenimiškų bėdų, dėl pačių žmonių neįsisavintų krikščioniškųjų vertybių. Tad vertėtų suprasti, kad subyrėjus šeimai, nebetenkama gyvybiškai svarbios valstybės pamato sudedamosios dalies, nors visi ir norime sėkmingos, civilizuotos bei pažangios šalies. Turbūt nesuklysčiau teigdama, jog būtų galima išvesti paralelę tarp šeimos ir valstybės sąvokų ir tarp jų rasti bendrų, jas vienijančių požymių: „valstybė“ – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą“; „šeima“ – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą“. Tad atradus bendrus šių galingų sąvokų bruožus, belieka tik iškelti klausimus: kokia politika yra vykdoma šeimoje, ar tėvų rankose yra sutelkta valdžia, ar šeimos neardo įsibrovėliai, palaipsniui išstumiantys tikruosius narius ir ar šeimos sąjunga sugeba išlikti savarankiška ir nepriklausoma.

Taigi, grįžtant prie straipsnio pradžioje minimos LR Konstitucijos egzamino tradicijos... Tikriausiai, naivu būtų manyti, kad dalyvavimas pagrindinio šalies įstatymo egzamine ir pastarojo išmanymas įpareigoja piliečius laikytis teisės akto taisyklių ir dalintis žiniomis su kitais. Pripažinkime, kad nesuklysime teigdami, jog šis egzaminas tapo tik gražus pilietiškas formalumas. Tačiau tam, kad atsirastų tvirtas logikos ryšys tarp LR Konstitucijoje įtvirtintų tezių bei kasdieninio visuomenės gyvenimo realijų, formalumo neužtenka. Todėl, jei norime vadinti save oriais ir garbingais piliečiais, juolab, ginti šias kertines moralinės sąmonės sąvokas, o taip pat, judėti teisinio statuso nusipelniusios valstybės link, pagrindinio šalies įstatymo egzaminas turėtų tapti kiekvieno piliečio kasdienine bei asmenine pareiga.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Komiškas vaizdelis Marijampolėje: drausmina šaligatviais lakstančius pėsčiuosius (3)

Esate matę keistoje vietoje pastatytą kelio ženklą? Kažin, ar jis prilygsta tam, kurį pavyko užfiksuoti marijampoliečiui Karoliui. Vienoje socialinio tinklo grupėje vyras pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuota itin komiška situacija – pėsčiųjų prašoma neviršyti 30 km/h greičio. Nuotrauka Karolis sutiko pasidalyti su DELFI Piliečiu.

Papiktino kaimynų elgesys daugiabučio aikštelėje: kreipėmės visur (17)

Ne paslaptis, jog pasitaiko atvejų, kai kauniečiai savarankiškai imasi „įvedinėti tvarką“ savo gyvenamoje teritorijoje. Faktas patvirtintas dar kartą, kai portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojo laiškas-skundas dėl dideliais akmenimis užtvertos kiemo teritorijos. Esą kieme dėl sudarytų kliūčių neįmanoma pravažiuoti automobiliu. Tačiau, kad ir kam besiskųstumei, pasak vyro, niekas negirdi ir problemos spręsti nesiima.

Ypatingą skelbimą apie garažą parašęs vyras susilaukė didžiulio internautų dėmesio (69)

Ar kada nors planavote pirkti metalinį garažą? Jei jums ir atrodo, kad tikrai ne, palaukite ir į šį klausimą sau atsakykite perskaitę klaipėdiečio Juozo, dabar gyvenančio Kaune, odę garažui, kuria jis pasidalino skelbime, norėdamas parduoti saviškį.

Absurdiškas sekmadienio atsitikimas: į Ignaliną keliavę panevėžiečiai nusivylė savivaldybe (2)

Jūsų dėmesį norime patraukti absurdišku sekmadienio atsitikimu. Manau, esate girdėję apie teatro festivalį „Šimtakojis“, kuris vyksta visoje Lietuvoje. Mūsų spektaklis, absurdo drama „13“, dalyvaudamas šiame konkurse laimėjo pirmąja vietą, ir kaip prizą gavo nemokamą išvyką į kitą etapą Ignalinoje. O su šiuo laimėjimu prasidėjo „linksmybės“.

Paupių rajono bendruomenė kartu švarino apylinkes (4)

Prie jubiliejinės dešimtosios akcijos „Darom 2017“, kuri vyko balandžio 22 d. visoje Lietuvoje, prisijungė ir Klaipėdos miesto Paupių rajono bendruomenė.