Ir elektroniniams laiškams galioja etiketo taisyklės. Praktiniai patarimai

 (27)
Kasdien rašydami nuo kelių iki kelių dešimčių elektroninių laiškų, ne visada susimąstome, ar jų gavėjui malonu klausytis mūsų klaviatūros skleidžiamos muzikos. Be abejo, artimajam brūkšteldami trumpą žinutę, kurioje nė su žiburiu negalima rasti lietuviškų raidžių, o įvairūs trumpiniai, tiesiogine ta žodžio prasme, šoka „tango“, pernelyg nesijaudiname.
© Shutterstock nuotr.

Tokia ramybės būsena yra beveik pateisinama. Artimas žmogus dėl to ir vadinamas artimu – jis supras, ką norėjome pasakyti. Tiksliau tariant, ką bandėme, atsižvelgiant į laiško pateikimo formą ir turinį, žleberioti. Tačiau problemų kyla, kai laiškelį reikia nusiųsti ne draugui, kurio telefono numerį kažkur pradanginome, ir kuris į klausimą „La. Ka vk?“ atsakys - „La, nk, tu?“, bet ne taip gerai pažįstamam kokios nors garbingos institucijos atstovui (o, siaube).

Nuo ko pradėti?! Ko gero, nuo pradžių... Elektroninių laiškų, taip mėgstamų vadinti tiesiog „email‘ais“, rašymas nėra toks paprastas dalykas, kaip gali iš pradžių atrodyti. Aišku, galima manyti, kad noras taisyklingai parašyti elektroninį laišką tėra neturėjimo ką veikti padarinys... Tada vertėtų paklausti: negi nėra malonu pačiam gauti ne keverzonę, kurioje prie nevykusios lietuviškų raidžių paieškos neretai prijungiamos kiek perdėtos pastangos išsiaiškinti, kas ir ko iš tavęs nori, bet laišką, kuris pats savo turiniu yra nedviprasmiška ir nuoširdi pagarba jo skaitytojui?

Ko gero, visi norėtume gauti pono Mandaguolio laiškus, tačiau tai įvyks tik tada, kai patys tapsime Mandaguoliais. Ir nebūtinai ponais. Dėl to vertėtų panagrinėti esmines elektroninių laiškų etiketo taisykles. Be abejo, jos yra absoliučiai subjektyvios, jeigu vieniems nepriimtinos – galima susikurti savas. Pasirinkimo laisvės egzistencija tikrai nėra sustabdyta.

Prieš pradedant aiškintis, kaip reikėtų rašyti laiškus, kad jie oficialiai automatiškai, bet iš tikrųjų rankiniu būdu nenukeliautų į šiukšlių dėžę, reikėtų pakalbėti apie patį el. paštą, tiksliau, jo adresą, kuris yra rašančiojo (pradedančiojo Mandaguolio) vizitinė kortelė.

Barakuda@pastas.lt, mazytea@pastas.lt, myliupokeri@pastas.lt (pavyzdžių sąrašas dėl bendrų cenzūros reikalavimų baigiamas) – galbūt tokie el. pašto adresai kam nors ir atrodo originalūs, tačiau jų savininkas gali susidurti su labai paprasta problema: nesvarbu, koks bebūtų jo laiško turinys (galbūt naujausi pastebėjimai apie euro zonos krizę), didelė tikimybė, kad jis bus palaikytas nepatikimu, keistu ir pan. Net jeigu tai neįvyks, tikėtina, kad laiško skaitytojas bent keletą kartų per minutę žvilgtelės į el. pašto adresą ir galvos, kas vyksta: autorius išprotėjo, kad susikūrė tokį el. pašto adresą, ar jis išprotėjo, kad skaito tokio el. pašto adreso savininko laišką (mintys gal ir neblogos, bet ar tikrai jos yra barakudos, mazytea‘s ar pokerio mylėtojo).

Na, jeigu rašoma gerai pažįstamam žmogui, tokių problemų paprastai išvengiama (ko gero, jis žino savo draugo pokštų ribas), tačiau nepažįstamam gali kilti įtarimų, o kam to reikia? Be abejo, geriausias el. pašto adresas yra tas, kuris sudarytas iš vardo ir/ar pavardės kombinacijų. Nuobodu? Gali būti, tačiau, pripažinkime, labiau patikima.

Ką gi, dabar įsivaizduokime, kad mūsų susikurtas el. pašto adresas niekam nekelia ar bent neturėtų kelti įtarimų. Galime pradėti kurti mandagų laišką. Jo kūrimo procesą, kad viskas būtų paprasta ir nuoseklu, suskirstysime į etapus.

1 etapas – gavėjo adreso įrašymas. Taisyklės šiam paprastam mechaniniam darbui? Taip! Na, galbūt tai nėra esminis dalykas, bet jo negalima nepaisyti. Tiesiog, jeigu siunčiate tą patį laišką žmonėms, kurie vienas kito nepažįsta, turėkite laiko ir kantrybės tokį laišką išsiųsti atskirai kiekvienam, o ne surašyti visų el. pašto adresus. Puikiai žinome, kad tai padarius, vienas laiško gavėjas mato kitų gavėjų adresus.

Nepagalvojote, kad tie „kiti gavėjai“ nenori, kad jų el. pašto adresas būtų matomas bet kam ir bet kada? Ir nesakykite, kad toks nenoras yra absoliuti keistenybė, tai visgi asmeninė informacija, o ją saugome kiekvienas. Be to, daug smagiau manyti, kad laiškas buvo parašytas asmeniškai, o ne masiniam vartojimui.

2 etapas – laiško temos formulavimas. Kai laišką kuriame ne artimam žmogui, jo temą vertėtų suformuluoti labai aiškiai ir tiksliai. Gavėjas, perskaitęs temą, iš esmės turėtų suprasti, kas rašo ir ko iš jo nori. Taip jis gali įvertinti, kuriems laiškams atsakyti reikėtų skirti pirmenybę (tai ypač svarbu, kai el. pašto tikrinimui turi 10 min., o esi gavęs daugiau nei 100 laiškų). Nauda rašančiajam taip pat akivaizdi: jeigu klausimas labai svarbus, o jo svarbumas buvo išreikštas laiško temoje, galima tikėtis greitesnio atsakymo.

3 etapas – laiško rašymas. Šiuo atžvilgiu galioja labai paprastos ir visiems puikiai žinomos taisyklės: laiškas turi turėti įvado, dėstymo ir pabaigos dalis.

Ko gero, bendru atveju įvadas gali apsiriboti pasisveikinimu. Čia vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad oficialiame laiške geriau rašyti „sveiki“, „laba diena“ ir pan., o ne tiesiog „labas“ (galbūt kiek tiesmukiška). Nereikėtų pamiršti ir stebuklingo trumpinio „gerb.“, tačiau persistengti nereikia – jis gali likti išskirtiniams atvejams.

Dėstymo dalyje, be abejo, reikia aiškiai prisistatyti, kas esate ir ko norite (jeigu laiškas ilgesnis ir savo klausimą ketinate detalizuoti, tai gali būti priskirta ir įvadui; beje, nesijaudinkite dėl to, kad prisistatydamas bei paaiškindamas, ko norite, tam tikra prasme kartojate suformuluotą laiško temą).

Šiuo atžvilgiu, reikėtų nepamiršti keleto dalykų. Visų pirma, kreipdamiesi į asmenį vartokite daugiskaitą (nepažįstamam žmogui „Jūs“ gali skambėti maloniau nei „Tu“). Žinoma, prisiminkite, kad apatinėje kompiuterio įrankių juostoje egzistuoja pasirinkimas „lietuvių kalba“. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad dvitaškio ir vienišo skliausto junginiai (dar vadinami „šypsenomis“) oficialiam laiškui nėra labai tinkami. Net jeigu jais paprasčiausiai norite išreikšti gerus jausmus, kartais galite likti tiesiog nesuprastas. Toks nesupratimas yra tiesiog neįmanomas? Tai jūsų požiūris ir jis tikrai nėra blogas, bet skirtingi žmonės turi skirtingus požiūrius. Deja, kartais dėl skirtumų atsiranda nesusipratimų, tad būtų geriau bent pabandyti to išvengti.

Laiško pabaigoje visai nieko būtų skaitytojui mandagiai priminti, kad negalėsite užmigti naktimis, jeigu kuo greičiau negausite atsakymo (aišku, neužmigimas naktimis turi likti tarp eilučių).

4 etapas – sukurto laiško pasirašymas. Šis procesas išskiriamas (nors galėtų būti priskirtas 3 etapui) dėl jo svarbumo. Paprastai savo el. pašte sukuriame automatinį parašą, kuriame pirmenybę skiriame žodžiams „pagarbiai“, „geros dienos“ ir pan. Kas dėl to galėtų būti neaišku? Na, neaiškumų gal ir nekyla, tiesiog nereikėtų pamiršti, kad kablelio po „pagarbiai“, „su pagarba“ nereikia - tai angliškos skyrybos įtaka.

Ko gero, viskas. Jeigu nuosekliai įgyvendinome visus oficialaus laiško kūrimo etapus, gali būti, jog tapome Mandaguoliais. Svarbu kai ką priminti: nenusiraukite plaukų, jeigu laiške netyčia palikote klaidą (kaip bebūtų keista, kabinėjimuisi dėl kabinėjimosi yra ribos). Beje, nesijaudinkite, vietos originalumui palikta.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Savaitės „Baudos kvitas“: nevargsiu, ieškodamas vietos (14)

Rubrika „Baudos kvitas“, kur publikuojami skaitytojų užfiksuoti KET pažeidimai, ir toliau laukia įspūdingų kadrų! Publikuojame geriausias, per visą savaitę skaitytojų siųstas nuotraukas ir videoklipus. Juos galite peržvelgti bendroje galerijoje.

Karti darbo užsienyje patirtis: ištvėriau tik 6 savaites (76)

„Kad ir kaip sočiai vilką bešersi, jis vis tiek į mišką žiūri“, – darbą užsienyje ir ten mokamą atlygį įvertino DELFI skaitytojas. Jis atsiliepė į DELFI Piliečio prašymą pasidalyti mintimis apie emigraciją ir papasakojo apie karčią savo darbo patirtį.

Skaitytojo klausimas: kas šis voras? (49)

Į DELFI Pilietį kreipėsi skaitytojas Kęstutis – pamatęs anksčiau skaitytojų išspręstas dilemas apie tai, koks gyvis svečiavosi jų namuose, jis panoro išsiaiškinti, kokį vorą užfiksavo. Biologijos mokytojas Algirdas Vilkas išsklaidė skaitytojo abejones.

Įsiutino kito vairuotojo elgesys: lenkia kaip panorėjęs (20)

Vairuoja, kaip nori! Tuo pasipiktino DELFI skaitytojas, užfiksavęs neatidų kito vairuotojo manevrą kelyje „Alytus-Vilnius“.

Lietuvė ilsėjosi Ispanijos saloje, kurią rekomenduotų daugeliui (40)

Menorka, kartais dar vadinama Minorka, – viena iš Viduržemio jūros vakaruose esančių salų, priklausanti Ispanijai. Balearai (isp. Islas Baleares) – salynas, kurį sudaro šios salos: Maljorka, Menorka, Ibisa, Kabrera ir Formentera. Šiame salyne galima puikiai praleisti laiką, besigėrint kraštovaizdžiu ir besimėgaujant maudynėmis smaragdinės Viduržemio jūros vandenyse.