Nesijaučiu pakankamai kompetentingas spręsti, kuris variantas geresnis, bet, kaip mokyklinio amžiaus vaikų tėtis, norėčiau pasidalinti nesena savo patirtimi, kol kas dar netiesiogiai susijusia su šia problema.
Pagrindinis motyvas, paskatinęs parašyti šį rašinį buvo nesėkmingas dukros bandymas įstoti į Vilniaus licėjų. Nors egzaminų metu ji ir surinko pakankamai balų, į licėjų nebuvo priimta, nes fizikos užduočių vertinimas buvo vienu balu mažesnis, nei minimali licėjaus nustatyta taškų riba. Na, kam nepasitaiko, bet dukra atkakliai tvirtino, kad bent dalį vienos užduoties ji atliko teisingai, bet už ją negavo nė vieno balo. Licėjaus direktorius maloniai parodė užduotis ir net pakvietė fizikos mokytojus, kurie argumentavo savo sprendimą, tačiau nelabai įtikino (daugiau nei 30 metų Vilniaus universiteto fizikos fakultete dirbu mokslinį ir pedagoginį darbą). Deja, man nebuvo leista nufotografuoti ar kitaip nukopijuoti šios užduoties ir jos sprendimo, todėl ją trumpai aprašysiu savais žodžiais: užduotį sudarė harmoninio svyravimo piešinukas, o prašoma buvo (cituoju) „Pažymėkite bangos ilgį ir amplitudę“.
Čia reiktų priminti, jog pagrindiniai žinynai, įskaitant ir fizikos vadovėlį, amplitudę nurodo kaip didžiausią kūno nuokrypį nuo pusiausvyros padėties. Dukra taip ir padarė: toje vietoje, kur buvo pavaizduotas didžiausias nuokrypis, padėjo tašką. Deja, darbo vertintojai manė kitaip: jų manymu, reikėjo būtinai nubrėžti rodyklę ar bent tiesę tarp pusiausvyros taško ir maksimalaus nuokrypio, o taškas galėjo būti padėtas atsitiktinai ir nerodo, jog mokinė tikrai žinojo, kas yra ta amplitudė. Bet juk taškas buvo padėtas tinkamoje vietoje! Tęsiant šią logiką galima įrodyti, kad net ir teisingoje vietoje pažymėta rodyklė gali būti atsitiktinė, todėl taškų už tokią užduotį aplamai galima neduoti. Net teismuose visos kilusios abejonės traktuojamos teisiamojo naudai, o čia juk mokinys… Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, jog fizikos vadovėlio paveikslėliuose amplitudė tikrai parodoma (o ne žymima!) rodykle, taigi, užduoties vertintojų noras, kad atsakymas būtų „toks, kaip vadovėlyje“ lyg ir suprantamas.
Tačiau ar tikrai ne visai toks atsakymas, kaip nurodyta vadovėlyje, turi būti vertinamas kaip kritinė klaida? Ir ar toks noras griežtai laikytis formalių reikalavimų nežlugdo kūrybingų asmenybių? Tokie ir panašūs mano klausimai buvo kategoriškai atmesti, motyvuojant dar ir tuo, kad dukra teisingai neatsakė ir į antrą užduoties dalį, t.y., nesugebėjo pažymėti bangos ilgio (pažymėjo visą svyravimą ir šalia užrašė simbolį λ), kas, vertintojų nuomone, rodo itin žemą fizikos žinių lygį. Diskusijos metu šis argumentas man pasirodė tikrai rimtas ir tuo pokalbis su užduoties vertintojais pasibaigė. Tiesą sakant, buvo labai sunku patikėti, kad mano dukra gali nežinoti tokių elementarių dalykų, todėl po kurio laiko, jau atlėgus emocijoms, dar kartą perskaičiau užduotį (laimei, pokalbio su mokytojais pertraukėlės metu ją vis tik pavyko užsirašyti pažodžiui) ir atkreipiau dėmesį į žodžius „pažymėkite“ ir „bangos ilgį“. Juk bangos ilgis yra nematomas parametras (kaip ir greitis, jėga, jėgos momentas ir pan.), o pagrindiniai lietuvių kalbos žodynai pirmą žodžio „Pažymėti“ reikšmę pateikia, kaip „padaryti žymę, paženklinti“.
Sakykit, kaip galima paženklinti nematomą dydį? Logiškai mąstant, šiuos parametrus galima parodyti, nurodyti ar pavaizduoti, bet tik ne pažymėti. Įdomu tai, kad 8 klasės fizikos vadovėlyje esančiuose užduočių pavyzdžiuose būtent tokie žodžiai šiame kontekste ir naudojami, o žodžio „pažymėkite“ vengiama. Be abejo, įprastomis aplinkybėmis didelė dalis moksleivių, ypač vyresnių klasių, pamatę tokią užduotį, nė nesusimąstydami nubraižytų atitinkamas linijas ar rodykles, nes kažką panašaus matė vadovėlyje, tačiau šiuo atveju mokiniai pirmą kartą gyvenime laikė stojamuosius egzaminus ir stengėsi kaip galima tiksliau vykdyti užduoties, kuri lyg ir buvo parašyta nepriekaištinga lietuvių kalba, reikalavimus. Nereikia pamiršti ir tos aplinkybės, jog iki 8 klasės mokiniams mokykloje ir ruošiant namų darbus teko atlikti gausybę užduočių, kur žodis „pažymėkite“ buvo naudojamas pagal pagrindinę jo reikšmę (pavyzdžiui, „pažymėkite tinkamą atsakymą“).
Naiviai tikėdamasis, jog dabar jau tikrai turiu rimtą argumentą šios užduoties vertinimo peržiūrėjimui, dar kartą susisiekiau su licėjaus administracija, tačiau šį kartą niekas su manim aplamai nebesikalbėjo –„direktorius serga, daugiau niekas nėra įgaliotas šiuos klausimus spręsti, jei norit, rašykit pretenziją“. Teko taip ir padaryti, o rezultatas, kaip jau lengvai galit ir atspėti, toks pats: „Taip žymima vadovėlyje, todėl nieko neperžiūrėsim“. Žodžiu, mokinys pats kaltas, kad mąstė logiškai ir mintinai nesimokė ištisų vadovėlio puslapių, o kad užduotis sudaryta geriausiu atveju klaidinančiai – kukliai nutylėta.
Labiausiai nustebino tai, jog forma pasirodė svarbesnė už turinį vienoje geriausių Lietuvos mokyklų, kuri kaip tik ir turėtų ugdyti kūrybingiausiais asmenybes. Gal ne atsitiktinai ir Vilniaus licėjaus direktorius taip aktyviai pasisako už mokslo metų ilginimą – juk visada reikia daugiau laiko tam, kad mokinius priversti mechaniškai įsiminti informaciją, nei kad vykdyti gal būt sudėtingesnę užduotį – ugdyti kūrybiškas asmenybes, galinčias tą informaciją suprasti ir taikyti gyvenime.
Bent man ši patirtis tiesiog primygtinai pademonstravo, kuo, nepaisant gražių deklaracijų, realiai baigsis mokslo metų ilginimas: papildomos pamokos bus skirtos teisingo užduočių sąlygų, formulių ir žymėjimų rašymo ir perrašymo tobulinimui, dar kelių papildomų geografinių vietovių ar istorinių datų kalimui, geriausiu atveju – kurso kartojimui. Juk nėra paskelbta, ko konkrečiai mokiniai šiuo metu nėra mokomi (ar neišmokomi), o formalus mokymas yra lengviausias kelias mokytojams, mokyklų administracijoms ir, deja, daugeliui mokinių. Ar tikrai mums reikia tokio mokslo metų ilginimo?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojo mintimis pasidalijo su Vilniaus licėjumi. Situaciją pakomentavo įstaigos direktorius Saulius Jurkevičius:
„Informuoju, kad Virgilijui Vaičaičiui buvo parodyta jo dukros užduotis ir jos vertinimas. Taip pat raštu buvo atsakyta į jo pretenziją, kurioje argumentuotai paaiškinta, kaip buvo vertinamas klausimas apie bangos ilgį ir amplitudės žymėjimą.
Užduoties klausimas buvo suformuluotas aiškiai ir lakoniškai: „Paveiksle pažymėkite bangos ilgį ir amplitudę“. Fizikos vadovėliuose yra parodyta, kaip toks žymėjimas turi būti atliktas.
Vilniaus licėjaus kvalifikuoti mokytojai teisingai įvertino mokinės atsakymą, todėl nėra jokio pagrindo kvestionuoti vertinimą. Jeigu mokiniams iškyla klausimų dėl jų darbų įvertinimo, visada sudarome sąlygas susipažinti ne tik su darbu, bet ir dalyko mokytojas paaiškina iškilusius neaiškumus. Be to, reikėtų pastebėti, kad kiekvieną koduotą darbą vertina du mokytojai. Todėl vertinimo klaidos tikimybė yra minimali.
Ypač skaudi situacija tėveliams būna tada, kai mokiniui pritrunka vieno taško, kad jis įstotų į licėjų. Todėl šis atvejis akivaizdžiai iliustruoja situaciją, kai įvairiausiais argumentais bandoma išsireikalauti papildomą tašką. Taip pat noriu pabrėžti, kad tokie atvejai yra išimtiniai ir neatspindi bendros tendencijos. Dauguma tėvelių susipažinę su teisingais įvertinimais nekelia nepagrįstų reikalavimų.“