Nors buvome laikomi išskirtinai ilgai ir už mūsų stovėję autobusai nuolat mus lenkdavo, nesinori tikėti, kad buvome gaišinami sąmoningai. Įtampa kiek atslūgo, kai Ukrainos pasieniečiai nusprendė nebetikrinti bagažo. Čia buvo 38 Lietuvos Trispalvės bei keletas Vyčio vėliavų, nežinojome kaip reaguotų jas išvydę pareigūnai.

Protestų įkarštis Lvove kulminaciją buvo pasiekęs apie 9 val. vakaro, o mūsų misija gyvenamąją vietą pasiekė jau apie 11 val. Dar važiuodami, iš vietinių šaltinių sužinojome, kad veiksmas aikštėje iš esmės pasibaigęs, čia likę tik maži niekad nesitraukiančiųjų būreliai. Priežastis - Lvovo gyventojai masiškai sėda į transporto priemones ir traukia Kijevo link. Nenuostabu, viskas sprendžiasi būtent ten.

Vos tik užsisakę kambarius čiumpame keletą Trispalvių ir patraukiame link pagrindinės miesto aikštės. Į Kijevą išvykstame ankstų šeštadienio rytą, tad eiti miegoti nesinori. Didelis apmaudas būtų neišreikšti savo solidarumo vakarietiškiausio Ukrainos miesto gyventojams.

Einant gatvėmis mums signalizuoja pravažiuojantys automobiliai, atkreipiame ir praeivių dėmesį. Jaučiamės pakylėtai. Judant aikštės link, negalime nepastebėti, kad visas miestas trokšta laisvės, demokratijos ir nori sukti link vakarų ir suartėti su Europos Sąjunga. Kas antras automobilis važiuoja įškėlęs nedidelę Ukrainos vėliavėlę, Europos Sąjungos vėliavos kabo netgi balkonuose. Labiausiai nustebina viena drabužių parduotuvė: visiems vitrinose stovintiems manikenams čia į rankas įdėtos Ukrainos ir Europos Sąjungos vėliavėles.

Netrukus išvystame aikštę, joje stovinčią sceną, protestuotojų palapines, metalinėse statinėse kūrenamus laužus ir jau tik mažą būrelį likusių protestuotojų.

Lietuvos Trispalvės iš karto atkreipia vietinių dėmesį. Prisistamtome, pasakome iš kur ir kokiu tikslu atvykome ir prasideda itin šiltas ir audringas mūsų pasveikinimas. Iki tol tykiai stovėję protestuotojai pradeda skanduoti savo šūkius, dainuoti dainas. Esame paprašomi ir patys kažką sudainuoti - užtraukiame "ant kalno mūrai", susilaukiame palaikymo plojimų.

Visos kelionės metu nuotaika dar nebuvo tokia pakyli. Jau praėjus kiek laiko, situacija, kai prie tavęs prieina nepažįstamas Ukrainietis ir apkabinęs ima dėkoti, tampa normali.

Lauke šalta, pučia žvarbus vėjas. Pagyvenusi porelė pasiūlo visiems susirinkti kitoje aikštės pusėje esančioje kavinėje ir pavaišinti arbata. Taip ir padarome. Sušilę ir pasidalinę įspūdžiais, po 16 valandų kelionės suteikiame sau daugiau laisvės. Vieni misijos dalyviai pasuka namų link, kiti pasielieka čia pat arba išeina pssivaikščioti po miestą. Ledžiame sau išlenkti ir po bokalą alaus. Pasakius, kad atvykome iš Lietuvos, daug kur esame įleidžiami be eilės. Neatsistebime vietinių svetingumu.

Ryte net ir hostelyje sulaukiame išskirtinio dėmesio. Įprasti pusryčiai - arbata ir bandelės, tačiau mes virtuvėje randame karštus koldūnus ir dešreles. Prieš išvažiuojant darbuotojai ir šeimininkai šiltai atsisveikina, dėkoja už atvykimą ir linki sėkmės, nori padaryti bendrą nuotrauką.

Šį tekstą rašau jau autobuse, pakeliui į Kijevą. Buvome du kart sustabdyti milicijos pareigūnų. Antrojo patikrinimo metu mums pasakoma, kad prie Kijevo mus pasitiks policijos ekipažas ir palydės iki vietos, kur bus galima pastatyti autobusą. Kokia to priežastis - nežinome. Tikimės, kad ši palyda - ne pastangos gaišinti laiką ir trukdyti.

Masinis judėjimas link Kijevo negalu būti nepastebėtas ir kelyje. Prasilenkiame su ta pačia kryptimi judančiais automobiliais su prisegtomis veliavėlėmis. Sustojus degalinėse, aikštelėse matome daug jaunų žmonių su didelėmis Ukrainos vėliavomis, aplink ranką aprištomis juostelėmis su vėliavos spalvomis. Netgi degalinės darbuotojai kažką tariasi tarpusavyje, laikydami didelę Ukrainos vėliavą.
Žinome, kad Kijeve situacija visiškai kita nei Lvove. Visų pirma, Kijeve protestų mastai nepalyginamai masiškesni, todėl ir skirtingų žmonių grupių čia žymiai daugiau.

Mums jau pranešta, kad mieste rasti vietą automobilio pastatymui - didelė problema. Žinome, kad čia gali slypėti ir įvairūs pavojai. Beveik visą šeštadienį ir sekmadienį praleisime aikštėje, todėl gauti interneto prieigą ir informuoti Jus bus žymiai sudėtingiau. Gai būti, kad prie klaviatūros atsisėsti galimybė atsiras tik naktį grįžus į nakvynės vietą.

Visi jaučiame, kad misijos kulminacija yra jau čia pat.

Autorius rašo tinkalaraštį www.sarunasmatulevicius.lt

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!