Tai nėra tiesiog kelionė iki finišo. Tai misija, kurios tikslas – bendrauti, pažinti, ieškoti, palaikyti kiekvieną, su kuriuo tas kelias suves. Nuo oro uosto Vilniuje – Kijevo – Chersono - iki Krymo sienos ir atgalios. Kol kas nei vienas nežino, kiek plano pavyks įgyvendinti, nes bilietai atgalios į Vilnių – kišenėje. Turime 5 dienas ir 4 naktis.

Kelias nuo Vilniaus iki Kijevo lėktuvu – labai trumpas, mažiau nei pusantros valandos. Borispolio oro uoste mūsų jau laukė Svetlana Sidorova, kuri lydėjo po Kijevą, ir mikroautobuso vairuotojas. Pirmas taškas, į kurį vienbalsiai vykstame – Maidano aikštė.

Nuo pirmų kelionės minučių iš oro uosto į Maidano aikštę tarp misijos dalyvių ir pasitikusiųjų vyksta karštas pokalbis – kiekvienam svarbu išaiškinti savo ir bendrakeleivių pozicijas. Svetlana Sidorova turi ką papasakoti – visa šeima nuo pirmų mitingo dienų buvo Maidane. Ją tik stiprus plaučių uždegimas, paguldęs net į ligoninę, nukreipė nuo kruvinų įvykių. Tikriausiai taip reikėjo.

Svetlanos pasakojimai jaudino iki ašarų. Štai vieną iš pirmųjų baisiųjų naktų dainininkė Ruslana TV eteryje 40 minučių maldavo visų, kas gali, vykti į Kijevo centrą, nes Berkuto kariai smarkiai spaudžia mitinguotojus, o Svetlana su vyru buvo ką tik grįžę būtent iš ten. Jiems pasukus iš aikštės namo situacija buvo rami.

Grįžus vyras nuėjo miegoti, o Svetlana įsijungė televizorių. Lyg perkūnas iš giedro dangaus smogė žinia – prasidėjo susidorojimas su protestuotojais. Iš pradžių moteris mėgino šaltu protu sau kartoti, kad ką tik grįžo namo, kad lauke labai šalta ir važiuoti atgal į aikštę – neprotinga – gatvės į Maidaną uždarytos, metro neveikia... Tačiau kažkas viduje neleido nurimti. Po 40 minučių kovos viduje Svetlana pažadino vyrą ir tarė – reikia važiuoti... Tą naktį į Maidaną, išgirdę pagalbos kvietimą, susirinko be galo daug žmonių. Mitinguotojai laimėjo. Tačiau kitą dieną Svetlana atgulė, o visas žiaurumas tik prasidėjo...

***

Maidane misijos dalyviai nuščiuvo – pernelyg daug skausmo vis dar tvyro ore. Čia kvepia dūmais, pelenais ir krauju. Kartu ir pergale. O taip pat - neapsakomu žuvusiųjų artimųjų skausmu.

Čia daug žmonių. Ateina ir išeina. Arba būna. Po valandą, pusdienį – kam kiek norisi. Labai gerai išvalo visas smegenis nuo bereikalingų minčių šiukšlių, betikslių pergyvenimų ir kažkokių trūkumų. Pabūni pusdienį, paklaidžioji tarp palapinių, kur vis dar dieną – naktį budi Maidano sargai – jau 5 mėnesius čia gyvenantys, savo kailiu praėję ugnį ir vandenį, šaltį ir karštį, ir visai kitomis spalvomis pasaulis spalvojasi.

Maidane kraupu. Barikadų liekanos, supluktos nuo ant mitinguotojų pilto vandens, čia degusių galybės gaisrų ir sprogimų. Grindinio plytelės išdaužytos. Medžiai jau niekada nežaliuos. Visame tame – tos baisiausias dienas menančios palapinės ir šalia jų – žmonės išdegusiomis nuo vykusios kovos akimis. Ne nuo ugnies aplink – nuo ugnies viduje, kurios niekas nepajėgė užgesinti. Nei lazdomis, nei vandeniu, nei kulkomis.

Tame vykusio karo fone, vietose, kuriose žuvo kovotojai už Ukrainos laisvę, kasdien nešamos gėlės, dega žvakės. Ant tako link kruviniausių įvykių vietos iš plakatų pasitinka žuvusiųjų akys. Dar visai nesenai jie tikėjosi savo akimis išvysti laisvą ir laimingą savo šalį...

Taip susiklostė gyvenimas, kad Maidane teko pabūti kelis kartus – pirmą - pirmomis jo gyvavimo dienomis, kai stovėjo minia žmonių ir uždegė manyje didžiulę ugnį savo šviesia energija ir šventu himno giedojimu. Antrą kartą, vos po poros savaičių, viskas jau buvo kitaip. Pajutę pirmąjį žvėriško spec.milicijos pajėgų proveržį ir jaunų studentų kraujo skonį burnoje, maidaniečiai ėmė kilti į kitokią kovą – mano lankymosi dieną buvo užimta Kijevo Rada.

Tuomet minioje jau jautėsi nuovargis ir kylantis pyktis. Žmonės suprato, kad jų meilė tėvynei, jų valdžiai, o tai yra – saviems, nerūpi, suprato, kad taikus mitingas sukelia tik šleikštulį šalies valdovams ir oligarchams tad ėmėsi pirmų aršių veiksmų. Tuo metu minioje jau atsirado pirmi kaukėti ir „bytomis“ bei „dubynomis“ ginkluoti liaudies partizanai. Žvilgsniai tapo aštresni ir gilesni. Nors didžioji dalis mitinguotojų vis dar šypsojosi, dainavo patriotines dainas ir šventai tikėjo savo pergale, degančiomis širdimis giedojo himną.

Dar kitą kartą, po gero mėnesio, Maidanas mane pasitiko šalčiu, apsnigtomis barikadomis ir jau piktais, pavargusiais veidais, degančiomis ne meile, o neapykanta tironams akimis ir baisomis barikadomis. Dangų juosė dūmai, smirdėjo deginamomis padangomis, dujomis ir dar nežinia kuo. Ore tvyrojo įtampa, net būdamas visišku besmegeniu galėjai jausti – artėja baisioji Maidano kova. Ir niekas čia nesibaigs geruoju...

Taip ir įvyko – vos man grįžus į Lietuvą, jau kitą dieną čia užvirė žiaurūs mūšiai, o mane ištiko šokas – kaip taip, čia buvau ten ir mačiau jų akis, čia jos viena po kitos gęsta, o aš, lyg išdavikė – kitapus ekrano, kitapus barikadų, kitapus gyvenimo... Norėjosi grįžti atgal ir KAŽKAIP būti šalia...

Na, o šitas kartas Maidane – vėl kitoks. Kaip po karo....

***

Misijos dalyviai Maidane bendravo su ten budinčiais įvairiais kovotojais, kuriems dėmesys iš Lietuvos buvo labai svarbus – jie pasakojo, kalbėjosi, klausinėjo. Vis girdėjome – lietuviai – mūsų broliai! Lietuva – su mumis! Kiekvienas norėjo papasakoti savo prisiminimus apie sunkias kovos dienas, apie savo kasdienybę, apie tai, kas jam rūpi. Ir nuo pat pradžių iki kelionės pabaigos daug žmonių klausė – ar jums tikrai ten, Lietuvoje, gerai?

Televizija nuolat transliuoja laidas, kuriose pasakoja apie tai, kaip blogai gyvena tos šalys, kurios nuėjo į Europą, ir kaip gerai gyvena Rusija. „Pasakykit, ar tikrai Lietuvoje buvo didelis badas?“, – nužvelgę mane sveriančiu žvilgsniu, paklausė dujų skaitliuką bute, kuriame buvau apsistojusi (jau Chersone), taisę vyrai. Net sutrikau – apie kokį laikotarpį jie kalbą, gal pokarį turi omenyje, gal blokadą... „Ne, va, dabar, kai jau Europoje esate“, - į mano klausimą atsakė.

Stojau šalia jų, dirbančių, ir pasakojau. Gal valandą. Apie tai, kaip gyvename – nei pagražindama, nei atimdama. Ir apie pliusus, ir apie minusus, apie Europos suteiktas galimybes ir sunkiai įgyvendinamus kai kuriuos reikalavimus, apie tai, kad išties yra blogai gyvenančių žmonių, yra labai gerai besilaikančių. Jie klausė ir, mačiau, patikėjo. Tokiu būdu visos kelionės metu vyko daugybė pokalbių – su pardavėjais, kasininkais, sargais, taksistais, vaikais, mokytojais – kiekvienam skiriant tiek laiko, kiek reikia, kad išeitu tuo metu ramybės neduodantys juoduliai. Ir po kiekvieno pokalbio užsimegzdavo ryšys – saitas, kuris buvo svarbus tiek mums, tiek sutiktiems žmonėms. Jie linkėjo mums gero kelio, kvietė atvažiuoti dar – bet kada – lyg artimiausius gimines, siūlydami savo namus ir draugiją.

Šiandien, kai šiuos žodžius rašau jau Lietuvoje, o viskas kas vyko – jau istorija, kurią galima kažkaip įvertinti, galiu pasakyti – kiekvienas susitikimas, kiekvienas pokalbis tirpdė didžiulius ledkalnius – nerimo, nežinios, nuovargio, nusivylimo, abejonių. Ir mumyse, ir tuose, kuriuos sutikome kelyje.

***

Tačiau grįžkime prie Maidano. Bevaikštant po degėsiais, barikadomis, palapinėmis ir gėlėmis nuklotą aikštę kiekvienas išgyveno savo emocijas. Vytas Riaubiškis sakė – „čia yra visko – ir pergalės jausmo, ir gedulo kvapo, ir laisvės skonio, ir nerimo šešėlio“. Ir viskas sukoncentruota, viskas dar taip gyva, viskas aplink, negali to nejausti. Kiekvienas žingsnis per Maidaną – žingsnis per gyvenimą, kančią ir viltį. Čia norisi džiaugtis, čia nejučia paspringsti kylančia ašara.

Taip, neperdedu, kylant į kalnelį link pagrindinės žudynių vietos, einant pro kalnus raudonų gėlių ir matant tas akis didžiuliuose plakatuose, kurios gyvenime jau užgeso, o iš plakatų žvelgia aštriai ir tiesiai, ne vienam gerklę užsmaugė ašaros. Ir dabar, kai ranką kompiuterio klavišais gena prisiminimai, vaizdiniuose iškyla kupinas skausmo – pelenų juoduliu ir gėlių raudoniu lyg krauju dažytas vaizdas. Ir tos akys. Negaliu jų pamiršti.

„Nebesnaja sotnia“ Maidane žiūri šimtu porų akių, kurios įpareigoja – nevalia jų nuvilti, nevalia jų užmiršti ir viskas, ką mes, likę gyvi, galime padaryti – išmokti būti laisvi ir išmokyti aplinką gerbti mūsų laisvę. Netgi ne laisvę, o LAISVĘ. Tikrą, užtikrintą, atsakingą – tiek savo gyvenime, tiek aplinkinių gyvenime, darbe, kasdienybėje, savo gatvės, miesto, kaimo, šalies kiekviename žingsnyje. Tikiu, kad tik tuomet tos akys ims žiūrėti linksmai, o sielos suras ramybę. Kaip ir mūsų, Lietuvos, Sausio 13-os aukų.

Kada paskutinį kartą į jas žvelgėme nuotraukose ir ar mėginome perskaityti, suprasti, kuo jos mus įpareigoja? Ar mėginome savo širdyje patys sau atsakyti į klausimą – o ką aš padariau, kad jų akys ir širdys ilsėtųsi ramybėje? Kur mano plyta vidury didžiulio lauko statomame Nepriklausomybės mūre? Kol kas ten tik pamatai, o kai kur jau želia samanos. Lyg nebaigtame, dešimtmečius aplaidaus šeimininko statomame pastate.

O Maidane sutikti savigynos kariai pasakojo, kad oficialus žuvusių sąrašas toli gražu neatspindi realybės. Profsąjungų rūmuose buvo sudeginta labai daug žmonių. Besiklausant stojo širdis. Daug papasakojo ir grupę lydėjęs žurnalistas, organizacijos „Krasni komunikacij“ plėtros direktorius Denisas Samyginas.

Vakarop nuo informacijos ir emocijų linko kojos. Tačiau palikti Maidano nesinorėjo. Uždegėm žvakutę žuvusiems, palikom Lietuvos vėliavėlę. Traukinio bilietai į Chersoną vertė judėti toliau.