Į skolų liūną įklimpusi moteris rado būdą, kaip nuraminti širdį

 (131)
Fizinio asmens bankrotas Anglijoje: pasiskelbiau pati ir tuo didžiuojuosi! Ilgai svarsčiau, ar rašyti šią istoriją... Vis surasdavau pretekstų, kad tam neturiu laiko, kad neatėjo įkvėpimas ir t.t. Bet, kaip sakoma, viskam savas laikas... Nusprendžiau parašyti ir jei nors vienam žmogeliui, atsidūrusiam panašioje situacijoje, tai padės, vadinasi, misija rašant įvykdyta...
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Pradėsiu paprastai: esu tipiškas žmogelis, kaip ir dauguma, myliu savo šalį, joje užaugau ir turbūt kažin, ar būčiau išvykusi, jei ne susiklosčiusios aplinkybės. Pabaigusi studijuoti jau žinojau, ką noriu daryti gyvenime, todėl ėjau drąsiai, dirbau dar studijuodama ir gana sėkmingai, vadovai vertino, gyrė, buvai imli ir nenustygstanti vietoje, todėl vienu darbu neapsiribojau, turėjau darbelio, kuriame gaudavau papildomų pajamų ir atrodė, kad finansinė sėkmė niekada nenusisuks (juk aš įdėjau tiek pastangų į savo išsilavinimą).

Savo šeimos dar neturėjau, nuomojausi butą savarankiškai ir, kaip ir dauguma, svajojau turėti savo nuosavą kampelį. Nuo vaikystės žavėjo gražūs namai, skoningai įrengti, todėl einant metams vis drąsiau pamąstydavau, kad gal jau atėjo laikas įsigyti savo namus... Kaip ir dauguma galvojau: juk vis tiek moku nuomą, tai geriau pasiimti paskolą ir mokėti už savo būstą, tada galėsiu įsirengti taip, kaip pačiai patinka, ir turėsiu savo išsvajotus namus. Nebijojau tada nei metų, kuriems yra imama paskola, naštos, neturėjau minčių, kad nesusimokėsiu mėnesinės įmokos – absurdas... Žinoma, kad pajėgsiu, juk einant metams ir paaukštins, nes aš perspektyvi darbuotoja.

Banke mane pasitiko su šypsena, pristačius reikalingus dokumentus gavau atsakymą: esate neištekėjusi, neturite vaikų, pajamos nemažos, jums galime pasiūlyti 300 tūkst. litų. 2007 metai, visi viską pirko, atlyginimai kilo kaip ant mielių, paskolos dalinamos, tik imk... Nesidomėjau tada nei dokumentais, kuriuos pasirašinėjau, truputį gąsdino 40 metų paskolos laikotarpis, bet paklausus bankininkės, kas bus, jei reikės atidėti mokėjimą ligos atveju ar pan., man mandagiai buvo atsakyta, kad su banku visada galima susitarti.

Prisipažinsiu, neskaičiau tada, kas ten tomis smulkiomis raidėmis parašyta, 20 puslapių perskaityti reikėjo gal padidinamuoju stiklu, turėdama dideles ambicijas ir tikėjimą šviesia ateitimi pasirašiau sutartį. Aš kaip ant sparnų, štai ir viskas, aš galiu rinktis, kokį noriu būstą, svajonė jau ranka pasiekiama...

Ilgai nesvarstydama pasirinkau butą netoli gimtųjų namų, kad būčiau šalia tėvų, žiūrėdama su perspektyva į priekį, renkuosi daugiau kambarių, kad ateityje sukūrus šeimą, nereikėtų keisti... Dokumentai sutvarkyti, raktai rankose, dabar aš galiu pradėti išsvajotus remontus, kad namai atrodytų taip, kaip man patinka... Mažytė smulkmena – pas notarą patvirtinti pirkimą-pardavimą patenku 13 dieną ir penktadienį, bet aš veju blogas mintis ir tikiu, kad viskas bus gerai.

Nuklysdama nuo temos, įterpsiu, kad praėjus savaitei po notaro patvirtinimo, sutikau savo būsimą vyrą: draugystė, meilė, jau tada bendri buto remontai, planai apie bendrą ateitį, po metų atšoktos vestuvės... Gyvenimas davė viską, ko aš dar galėjau norėti... Dirbdama biure, pradėjau su vyru nuosavą verslą, finansinė padėtis buvo gera, įmokos bankui „nespaudė“. Kelis metus kas pusmetį vis gaudavau žinią iš savo bankininkės, kad įmoka šį pusmetį pakilo keliais šimtais litų, bet turėjau nesijaudinti, nes kitą pusmetį ji gali ir sumažėti, ir taip – kiekvieną pusmetį.... Po trijų metų paskolos mokėjimo, mano įmoka bankui padvigubėjo, lyginant su pirmuoju pusmečiu. Kaip šiandien prisimenu tą dieną, kai bankininkė eilinį kartą pranešė, kad įmoką bankui pakilo 500 litų. Suvokiau realybę, kad reikia atiduoti visą atlyginimą, ir dar tiek pat pridėti, kad sumokėčiau mėnesinę įmoką. Tai įvyko likus kelioms dienoms iki mano nėštumo ir gimdymo atostogų... Norėjosi galvoti apie motinystės džiaugsmus, bet vis neapleido mintis, kad ateina bėda....

2010 metai. Nebesismulkinsiu pasakodama apie numintus takus pas savo bankininkę, apie prašymus atidėti mokėjimą, juk aš su kūdikiu ant rankų nebegalėjau imtis papildomos veiklos, ir gavau motinystės išmoką tik iš pagrindinės darbovietės (tuo laiku už antraeiles darbovietes nepridėdavo nieko)(...) Prasidėjo krizė, tą pajutome ir versle, užsakymų mažėjo, o mokėti už viską reikėjo. Vėl iškildavo tas optimizmas, kad čia tik laikina, viskas susitvarkys, bet kai verslas „nebejudėjo“, o motinystės išmokos nepakakdavo net bankui sumokėti, supratau, kad reikia kažką daryti...

Nusprendėm parduoti butą, ir atiduoti pinigus bankui, buvome investavę į remontus ir buto vertę pakėlę. Manėme, vėl gyvensime nuomojame bute, svarbu, kad liktų pinigų išgyventi. Kliento paieškos buvo bevaisės, niekas už tokią sumą buto pirkti nenorėjo, nes nekilnojamo turto kainos krito (...). Kai tu tampi mama, tavo pasaulis sukasi tik apie tavo vaiką, tu jam nori sukurti rojų žemėje ir visas išlaidas, kurios susijusios su vaiku, tu sumoki, nepaisant to, ar sumokėsi paskolas, ar komunalinius mokesčius, visa tai lieka antroje eilėje. Pirmiausia mano vaikas turi būti viskuo aprūpintas!

Džiaugiuosi, kad mane tuo laikotarpiu gynė įstatymas ir mano vaiko priežiūros atostogų išmokos negalėjo pasisavinti antstoliai, padėjo užauginti dukrytę kūdikystės laikotarpiu, bet aš suvokiau, kad tai tęsis ilgiausiai iki vaiko trečiojo gimtadienio. Grįžti į darbovietę neturėjau vilties, žinojau, kad antstolis atims daugiau nei pusę atlyginimo, o paskaičiavau, kad už tai, kas lieka, išgyventi buvo neįmanoma. Buvau patekusi į spąstus: parduoti buto negali, bet ir mokėti už jį nebėra iš ko...

Reikėjo kažką daryti. Bet ką? 2011 metai. Visą savo gyvenimą iki šios dienos, man rašant šią istoriją, nežinau, kas yra darbo birža, turiu nemenką darbo stažą, visada stengiausi pati užsidirbti, nuo paauglystės būti savarankiška, ir visada nestokojau optimizmo, kad viskas bus gerai.... Patekusi į tokią situaciją, supratau, kad niekas už mane neišspręs šios problemos, nenukris iš dangaus krūva pinigų, kad padengčiau skolas, susikaupusias per vaiko priežiūros atostogas, ir neatsiras turtingas dėdė iš Amerikos. Suvokiau, kad ir apmokėjus skolas ir pradėjus vėl mokėti bankui mėnesines įmokas, buto vertė nepakils į laikotarpį iki krizės.

Kainos nukrito gal 50 procentų, tad mano sumokėtų 300 tūkst. litų vertė nukrito iki 150 tūkst. litų. Bankas niekada neleis buto parduoti. Skaudi realybė – pasijutau įkaite, negalėjau su tuo susitaikyti, norėjau šviesios ateities, o tuometinėje situacijoje jutau tik vargą. Pradėjau mąstyti apie fizinio asmens bankrotą, tuo metu Lietuvoje šis įstatymas buvo tik ruošiamas, o, pasidomėjusi sąlygomis, pakraupau – 5 metai skolų mokėjimo... Aš nesijaučiau tokia nusikaltusi. Po ilgų įkalbinėjimų (nemokėdamas anglų kalbos) vyras išvažiuoja uždarbiauti į Angliją. Aš per tą laiką susirandu anglų kalbos mokytoją, tobulinu savo anglų kalbos žinias, mintyse dėkoju savo mokyklos mokytojai, kuri griežtai reikalavo, kad jos mokomas dalykas būtų išmoktas. Po mėnesio laiko, pasiėmusi pusantrų metukų dukrytę ant rankų, išskrendu į Angliją. Mane pasitinka vyras, kambariukas name ir pilnas namas statybininkų. Pirmus pusę metų Anglijoje praleidau gilindamasi į tos šalies įstatymus, taisykles, reikėjo pradėti mokytis gyventi iš naujo, adaptacija buvo labai sunki, supras mane, visi kurie yra emigravę dėl to, kad buvo priversti...

Nuolatinis stresas, noras grįžti namo, palikti ten artimieji – psichologinė žmogaus būsena pirmus metus yra siaubinga. Nuolatinė drėgmė Anglijoje, blogi orai nuotaikos nepridėdavo, bet dingti nebuvo kur, kelio atgal į Lietuvą nemačiau, reikėjo būti ten, savo tikslą žinojau ir neįgyvendinus jo grįžti atgal nenorėjau. Kai dukrai suėjo dveji, išleidau į darželį, dėkojau Dievui, kad davė tokią nuostabią dukrą – ji išėjo į darželį, neišliedama nei vienos ašaros, man kaip mamai tai prilygo stebuklui...

Išėjau dirbti, reikėjo pinigų, darbų pasirinkimas buvo menkas, nes rinkausi darbą, kuriame grafikas būtų suderinamas su dukrytės darželiu, dirbau žemės ūkio darbus, fabrikuose ir t.t. Iš biuro peršokau į kitą lygį, viskas buvo nesvarbu, tikėjau geresne ateitimi ir kad viskas bus gerai...

2012 metai. Kai jau „apšilome kojas“ Anglijoje, pradėjau ieškoti informacijos apie fizinio asmens bankrotą, kaip čia kas vyksta, per kiek laiko ir t.t. Peržiūrėjau visą vaizdo medžiagą, perskaičiau visus įmanomus straipsnius, domėjausi viskuo, kas man galėjo padėti pasiskelbti bankrotą. Sužinojusi kainą, kiek kainuoja advokatas Anglijoje (10 tūkst.litų), supratau, kad neįmanoma man kaip emigrantei surinkti tiek pinigų, juk gyvenimas Anglijoje irgi nepigus, supras mane tie, kurie gyvena ten. Nusprendžiau viską padarysiu pati, be advokato. Pasiruošiau visus popierius, susirinkau visą informaciją, kiek turiu skolų Lietuvoje, užpildžiau formas, susitaupiau pinigų sumokėti teismui ir nuėjau pas teismo sekretorę atiduoti dokumentų... Su darbiniais rūbais (nes po to – tiesiai į darbą) atidaviau dokumentus teismo sekretorei, sumokėjau pinigus ir laukiau, kada man paskirs teismo dieną. Teismo sekretorė maloniai man pranešė, kad aš galiu kilti į antrą aukštą pas teisėją, ir paduoda štampais pažymėtą mano formą. Kaip tai pas teisėją? Dabar? Sekretorė ilgai žiūri į mane, nesuprasdama, ko aš nesuprantu. Aš pasukau koridoriumi ir nuėjau į teismo salę, taip įvyko mano bankrotas, labai greitai ir labai paprastai.

Vėliau buvo vienas susitikimas su bankroto administratoriumi, mano skolų aptarimas, žmoniškas požiūris į mane ištikusią nelaimę (krizė). Niekas nekaltino (pati pasiėmei, pati ir kentėk, su tuo susidūriau Lietuvoje). Nuo tos dienos praėjo pora metų, sunkiai lietuvaičiai nori priimti mano bankrotą, priešinasi, kiek gali... Bet įstatymai kalba patys už save, prieštaravimų būti negali. Prieš kelias dienas nuėjusi į banką išgirdau, kad mano sąskaitą atblokuota, joje minuso nebėra, banko darbuotoja maloniai mane priėmė, atidarė man naują sąskaitą. Pasiimu savo mergytę už rankos, išeinu iš banko ir taip gera, kad tiek ilgai laukta svajonė virsta realybe...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo patirtimi, papasakoti savo istoriją? Tai galite padaryti žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (58)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (3)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (129)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.