Kaimynų išgertuvės nesibaigia
Persikėliau į visiems pažįstamą ir labai pamėgtą lietuvių Londono rajoną, kuriame eidamas gatve jau nieko nenustebinsi gimtąją kalba. Kas trečia parduotuvė – lietuvių. Tiesa, prekės kokybiškesnės nei prieš gerus 5-8 metus, nes perkamoji galia išaugo milžiniškai, tad ir atgabenamos prekės greičiau,o išperkamos mikliai. Anksčiau buvo tik šaldytos, tad skonis atšilusių ir ištižusių maisto gaminių nežavėdavo, tik dėl nostalgijos skoniui užmerkdavai akis ir ragaudavai...
Tikrai viskas pasikeitė: dabar lietuviai su savo juokeliais ir gyvenimo būdu – visur. Čia keiksmažodžiai skamba ant kiekvieno kampo, girti darbuotojai, dirbantys sunkius darbus, jaučiasi kaip namuose, o kitų šalių imigrantai ir senbūviai tai supranta kaip kultūrinius ypatumus ir toleruoja.
Mano kaimynai – lietuviai, latviai, estai, lenkai, ukrainiečiai, rumunai. Ar tau 18, ar 60, dažnai vartojami narkotikai ir alkoholis. Naktiniai baliukai gali prasidėti nepriklausomai nuo savaitės dienos – ar tai būtų šeštadienis, o gal antradienis, jeigu reikalas prispyrė švęsti, tai nekreipiamas joks dėmesys į kitus kaimynus bei jų poreikius, šventė tęsiama iki paryčių.
Kita diena – laikas pamiegoti, nes vėl viskas iš pradžių. Daugiadienės išgertuvės čia – kaip gyvenimo būdas. Tų namų, kurie baigė savo švenčių maratoną, gyventojai pradeda pykti ant tų, kurie tik pradeda, ir niekas nieko nedaro, nes jeigu jie galėjo, tai gali ir kiti. Toks „linksmas“ vietinių gyvenimas.
Lietuvių vykdomas nuomos verslas – ne visuomet švarus
Apsukresni lietuviai sugebėjo Londone, verslo centre, sukurti savo verslus. Tik va, paskaičiavęs pelną negali suprasti, iš kur tie geri automobiliai, ir tiek daug išlaidų benzinui. Už nuomą mokėti kai kuriomis lietuvių agentūroms pavedimu čia – kone nusikaltimas, visi pinigai turi būti paduoti į rankas, o už tai išrašomi kvitai. Nežinau, kokią juridinę galią šie popieriukai turi, bet vis šis tas.
Šiandien nutariau parašyti šį straipsnį apie Londone gyvenančius lietuvius tik todėl, kad pasidalinčiau keliomis graudžiomis istorijomis apie nekilnojamo turto nuomos machinacijas ir senuko įgytą neįgalumą.
Pradėsiu nuo to, kad sėdint su naujais namiškiais prie stalo viena mergina tvarkydama paštą parodė man laišką iš dujų kompanijos. Pasirodo, kad nuomos agentė visus (daugiau nei jiems priklauso) mokesčius užrašo mokėti name gyvenantiems žmonėms, kurių anglų kalbos lygis kaip pirmoko, tad rizikos įkliūti – tikrai mažai. Pati namiškė buvo susipykusi dėl tos situacijos, kai jos vardu atkeliavo sąskaitos po 700 svarų.
Kiek žinau, namuose buvo apsilankę ir antstoliai, bet nemokančiojo mokesčių nerado namie, nes tas jau buvo išsikraustęs ir apie tai net nežinojo. Šios skolos lieka visam laikui, o apie jas gali sužinoti tuomet, kai nutari pasiimti paskolą iš banko, tarkim, savo namui pirkti. Pati agentė, pasak kaimynų, kimba į gerklę dėl bent kokio vėlavimo mokėti nuomą, nes nesvarbu, kas nutiko, pasiteisinimas tas, kad ji turi mažų vaikų ir jai reikia juos išmaitinti (…).
Šiek tiek apie vietinę policiją... Tokie atvejai tiriami paprastu būdu: kas skundžiasi, tą reikia iškeldinti. Nėra skundo – nėra problemos. Migrantų nešvarūs reikalai paliekami tol, kol nepakvimpa kriminaliniais nusikaltimais. Kiek aš pastebėjau, užmerkiamos akys dėl paprastos priežasties: per daug migrantų, per daug problemų, nėra tiek laiko ir darbuotojų bei išteklių.
Tolerancija išgertuvėms – ne į gerą
Patys lietuviai – tolerantiški vieni kitiems žmonės, nes sunkus darbas, apgavystės ir žemesnis atlyginimas nei britų verčia žmones jaustis kiek kitokiais. Deja, čia geriama daug ir visko, ir beveik kiekvieną dieną (…).
Vienas senbuvis, kuris pragyveno Londone jau 17 metų, gerdavo kas dieną, bet buvo ramus, draugiškas,bei stengėsi būti savarankiškas. Einant metams senuką jėgos pradėjo palikti (...) Taip nutiko, kad gyvenant su kitais lietuviais, būdavo prižiūrimas, jie padėdavo jam saugiai užsiropšti laiptais į savo kambarį, pagaudavo krentantį nuo laiptų apsaugodami nuo sunkių traumų. Bet dėl man nežinomų priežasčių jis buvo iškraustytas iš bendro namo.
Niekas senuko nesaugojo, tad tas girtutėlis krito aukštielnikas ir susiskaldė kaukolę. Daktarams gyvybę pavyko išsaugoti, bet kaina buvo didelė – neįgalumas ir vienos pusės kaukolės pažeidimai. To buvo negana, krito vėl ant jau neapsaugotos dalies ir susižalojo smegenis. Anglijos valstybė davė butą už simbolinę nuomą, bet kaip suprantama, jo dienos suskaičiuotos.
Tokia ta mūsų „tolerencija“, toks gyvenimo būdas. Džiugu, kad tokie ne visi, bet liūdna, kad, mano akimis, – dauguma. Baisu, kaip pasikeitė Londonas, baisu vietiniams matyti į ką jis virsta...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenate Didžiojoje Britanijoje? Norite pasidalyti savo mintimis apie gyvenimą ten? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt!