O kaipgi atostogos Lietuvoje be apsilankymo prie jūros? Jau daug metų renkamės Šventąją, nes Palangoje siaubingai daug žmonių, o Nidoje net ir mums, „užsieniečiams“, gana brangoka. Kaip ir kiekvienas pilietis, norėjome pirmiausia susirasti būstą, o tai pasirodė ne lengva užduotis. Bet po ilgų ieškojimu suradome privatų nuosavą namą Šventojoje.
Apsidžiaugėme, nes namas nuotraukose pasirodė gražus. Buvome penkiese ir kaina nesibadė, šeimininkė norėjo 160 Lt už parą. Liepė atvykti iki 14 val., jei vėluosime - pranešti. Apsidžiaugę, kad galų gale kažką radome, po kelių dienų susiruošėme į kelionę paatostogauti, autobusu, kadangi Lietuvoje automobilio neturėjome.
Po netrumpos 3 valandų kelionės atsidūrėme Šventojoje. Žinoma, labiausiai norėjosi bėgti į namelį ir lįsti po dušu, nes šiomis dienomis labai karšta. Atidarius namo duris radome vieną vyrą, aš pasisveikinau ir mandagiai paklausiau, kas čia šeimininkas. Iš antro aukšto išgirdau atsklindantį grubų balsą - „O ko reikia?“.
Nežinojau net ką pasakyti, nes buvo akivaizdu, ko mums reikia. Vyras pasiūlė nueiti į galinį kiemą prie žalio stalo ir palaukti, nes šeimininkė dar nespėjo susitvarkyti. Mes nieko blogo nepagalvoję nusekėme vyrą iki garsiojo stalo. Jis paprašė palaukti apie 15 min., sakė, galime per ta laiką pavalgyti. Kadangi buvome tikrai išalkę, o turėjome pasidarę užkandžių, pradėjome valgyti.
Po kelių minučių pasirodė šeimininkė ir ką pirmiausiai padarė, tai išvijo mano seserį iš, kaip ji pasakė, „jos vietos“. Man tai pasirodė be galo nemandagu, bet tuo metu patylėjome.
Kaina pakilo iki 200 Lt, nes nors ir telefonu jai pakartojau, kad būsime penkiese, jai vis tiek mūsų pasirodė per daug ir, jos teigimu, kaina 160 Lt buvo tik 4 žmonėms. Mintyse pagalvojau, kad ne piniguose esmė, bet mes tarėmės visiškai kitaip. Kai mano sesuo prabilo ir pasakė, kad tarėmės ne taip, prasidėjo jos tirada. Neva, jei nepatinka, galime iš čia nešdintis, pilna nameliu Šventojoje.
Kai paklausėme, kaip tai suprasti, pasakė, kad ji su mumis net nesiginčys ir jei nepatinka, tiesiog galime eiti ieškoti kitur. Po to sekė keiksmai, pradėjo mus barti, kodėl mes valgome net jos nepaklausę. Įdomu, ką mes blogo darėme, gal bijojo, kad jos stalą suvalgysime. Įėjusi į namą, kai paliko mus šoke ir nežinioje, nusprendėme turėti nors kiek savigarbos ir su didžiausiais lagaminais patraukėme ieškoti būsto kitur. Bet tada ji vėl išlėkė iš namo ir, matyt išsigandusi, pradėjo rėkti ir klausti, ar eisime, ar ne nuomotis. Pasakėme „ne“, ir kad skųsimės klientų aptarnavimo skyriuje.
Gyvenime baisesnio aptarnavimo nesu mačiusi. Su mumis buvo ir vienas užsienietis, kuris specialiai atvažiavo pažiūrėti gražiosios Lietuvos ir buvo pakraupęs. Nors ir greitai suradome kitą būstą, deja, ne tokį pat gražų, bet bent jau savigarbą išsaugojome. Nuotaika buvo sugadinta, nors ir ne visoms atostogoms. Niekam to nelinkiu (...). Ir jei tariatės dėl būsto, būtinai liepkite šeimininkui patvirtinti žmonių skaičių ir kainą trumpąja žinute ar el.paštu, kad po to nekiltų bėdų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tas saldus žodis – atostogos... Nesvarbu, ar dvi dienos, ar dvi savaitės, kalnuose ar megapoliuose, su žurnalu paplūdimyje ar aktyviai – ant banglentės, vos joms pasibaigus, norisi dar. Jei taip neišeina, tuomet prisiminimai gaivinami mintyse, internetiniuose dienoraščiuose ar pasakojimais draugams bei artimiesiems. Pažįstamas jausmas?
Prašome Jūsų – papasakokite apie vietą, kur nuvažiuoti privalu, pasidalinkite atostogų įspūdžiais, ir atskleiskite, kiek gali kainuoti kone idealios atostogos, ko reiktų nepamiršti, kur nuvažiuoti ir ką pamatyti.
Mitas, kad atostogoms reikia milžiniškų sumų? Įrodykite tai savo patirtimi.
Keliautojai ir poilsiautojai, Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Kelionė“ iki rugpjūčio 11` d. Įdomiausio pasakojimo autoriui įteiksime B. Harden knygą „Pabėgimas iš lagerio nr.14“
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: