Į kaimą atsikėlusi vilnietė dėl maisto galvos nebesuka

Gimiau ir užaugau Vilniuje, sukūriau šeimą, o paaugus vaikams, įsigijome sodybą. Iš pradžių tai buvo tik savaitgalių džiaugsmas, bet po kelerių metų nusprendėme parduoti butą daugiabutyje (suryjantį vieną algą) ir persikelti į sodybą. Vaikai jau tapo savarankiški, o mes – dar pakankamai sveiki ir darbingi – nusprendėme, kad geriau kasdien važiuosime į darbą iš sodybos (už tuos pinigus, kuriuos sukišdavome mokesčiams už butą), negu kasdien tupėsime narvelyje, miegamajam rajone ir per langą matysime tik cementą.

Žinoma, buvo neramu, kad atsibos važinėti, bet greitai tai tapo įprasta ir nė kiek nevargino. Bet kokia palaima buvo grįžti į savo sodybėlę, kurią įsirengėme su visais patogumais ir malonumais – židiniu, krosnim, kur galima ką nors skanaus išsikepti, o kur dar galimybė laikyti katę ir šunį ir nesijaudinti dėl to, kad jie vieni sėdi bute.

Pasikeitė įpročiai – nebelekiame kasdien į prekybos centrus ir nebeperkame visokio šlamšto, kurio ir užtenka tik tam kartui, bet įsigijome šaldiklius ir užsišaldome naminės vištienos ar avienos, įsigytos iš kaimynų, ilgesniam laikui, ir pusmetį nebereikia sukti galvos.

Savo darže užsiauginame daržovių, pilna burna galime šlamšti uogas ir įvairius vaisius, o rudenį prisispaudžiame obuolių sulčių. Užsipildė rūsys uogienėmis, kompotais, mišrainėmis ir atsirado kažkokia ramybė ir pasitenkinimas, kad neprapulsi, jei nutiktų kokie nors kataklizmai.

Žinoma, mes gal jau ne taip pasigendame pramogų dėl savo amžiaus, bet patikėkite – dabar tikrai dažniau išsiruošiame į teatrą ar koncertą, nei gyvendami mieste, nes tai tikrai tapo pramoga.

Biblioteka, paštas, parduotuvėlė – už poros kilometrų. Kuo ilgiau gyvename savo vienkiemyje, tuo mažiau pasigendame miesto triukšmo, slogaus oro, žmonių skruzdėlyno. Apie gamtos grožį, ramybę galėčiau rašyti ir rašyti... Būtent čia atgijo pamiršti kūrybiniai gabumai, kuriuos galiu realizuoti, puošdama savo aplinką. Vaikai su malonumu atvažiuoja pailsėti ir matau, kad jų galvose vyksta perversmas... Tikiuosi, vėliau ir jie įvertins privilegiją gyventi sveikiau, švariau, maloniau ir prasmingiau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.

Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.

Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.

Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.