Į Angliją emigravo triskart: čia daug lengviau viską keisti

 (176)
Sveiki, mieli tautiečiai. Skaičiau visokias emigrantų istorijas ir sugalvojau parašyti iš savo varpinės. Gyvenu Kento miestelyje, dirbu finansinėje įstaigoje, mano partneris - anglas, su kuriuo ir gyvenu daugiau kaip metus - draugiškai, be jokių pykčių.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Finansine padėtimi nesiskundžiu, gyvenimo kokybe - taip pat, tik trūksta artimiausių draugų, kurių dalis Lietuvoje, kita dalis - užsienyje. O ir tie, kurie gyvena tėvynėje, dauguma yra ragavę emigrantų duonos, kurios, beje, ir nekeikia, o džiaugiasi turėję tokią galimybę. Gal dėl to, kad išsilavinę, žino sunkaus darbo skonį, ir vėl viską susikūrė iš naujo gimtoje Lietuvoje.

Tačiau ir man kaip ir daugumai lietuvių kelias emigracijoje ne rožėm buvo klotas. Pritapau tik iš trečio karto, nes niekada nebijojau bandyti. Pirmą kartą bandžiau prieš aštuonerius metus populiariame Londone. Ištvėriau tik kelis mėnesius ir iškart „nešiau vilnas“ namo.

Londonas - ne mano miestas. Kiekvienam savo, bet tikrai jis ne mano, tik dabar tai žinau, kai teko pagyventi ne vienoje grafystėje. Tokios makalynės nesu mačiusi - už rankos griebia visokie pakistaniečiai, afganistaniečiai ir kiti ir siūlo „pagalbą“ tiesiog gatvėje - pigius darbus savo arbatinėse, kuriose sėdi dienų dienomis saviškiai „pašalpiniai“, geria arbatėlę, lošia ir tokias pigias barmenes „valgo“ akimis, o vėliau dalina nepadorius siūlymus.

Antrą kartą bandžiau tik po kelių metų, mečiau darbą banke Lietuvoje ir išvažiavau pas brolį į tą pačią Didžiąją Britaniją Kalėdų švęsti. Užsibuvau tik keletą mėnesių, bet jau šį kartą pajutau, kad galiu čia ir pagyventi, ir dirbti, nors darbas buvo bandelių fabrike, labai sunkus. Bet daviau sau keletą savaičių apsiprasti ir suprasti. Kad ir kaip sunku, nejauti rankų dėl greičio ir šalčio, bet gali taip kurį laiką tikrai gyventi. Tad grįžau į Lietuvą susirinkti mantos, dar truputį pabūti su tėvais ir draugais ir tada - jau ilgam į Angliją. Tik šįkart pas tetą, kaip minėjau pradžioje - į Kentą.

Pradėjau vėl nuo fabriko, tokio sunkaus darbo niekada nesu niekur dirbusi - tikra vergija. Jau tą pačią dieną norėjau trenkti durimis ir išeiti, bet protas ir valia šaukė, kad jei kiti gali, tai ir aš galiu. Vėliau paaiškėjo, kad tas pakavimo fabrikas - ištvermingųjų kalvė. Perėjus sutinusių, kruvinų rankų etapą gavau pasiūlymą dirbti prižiūrėtoja, o vėliau - gal kilti aukščiau, nes gerai ir sunkiai dirbau ir kaip retas darbuotojas fabrike kalbėjau angliškai.

Dėl to buvau greitai pastebėta. Bet atsisakiau ir nusprendžiau keisti darbą. Į kokią tik agentūrą bebūčiau nuėjusi, visi išgirdę, kur dirbau, iškart davė pasiūlymų. Bet nusprendžiau, kad gana fabrikų, juk gerai kalbu angliškai, todėl per vieną dieną dalindama savo CV vietinėms kavinėms ir barams gavau net du darbus – dieną - kavinėje, vakare - taip vadinamame „pube“.

Pradėjau dirbti jau kitą dieną. Po fabrikų išbandymo tai buvo juokų darbas - kaip pasivaikščiojimas pievoje saulėtą dieną. Po beveik pusmečio gavau darbo pasiūlymą didelėje kanadiečių finansų kompanijoje, kurioje, po visų interviu ir testų gavau kontraktą. Ir jau apie porą metų čia sėkmingai dirbu, tikrai niekuo nesiskundžiu, nors ir vėl dėl įvairovės galvoju keisti darbą, norisi naujos patirties. Čia daug lengviau viską keisti, tik reikia norėti ir bandyti. Visada bandžiau ir bandysiu.

Linkėjimai visiems lietuviams Lietuvoje ir emigracijoje. Būkite stiprūs, kad ir kur bebūtumėte.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi:



Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (43)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (169)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.