Finansine padėtimi nesiskundžiu, gyvenimo kokybe - taip pat, tik trūksta artimiausių draugų, kurių dalis Lietuvoje, kita dalis - užsienyje. O ir tie, kurie gyvena tėvynėje, dauguma yra ragavę emigrantų duonos, kurios, beje, ir nekeikia, o džiaugiasi turėję tokią galimybę. Gal dėl to, kad išsilavinę, žino sunkaus darbo skonį, ir vėl viską susikūrė iš naujo gimtoje Lietuvoje.
Tačiau ir man kaip ir daugumai lietuvių kelias emigracijoje ne rožėm buvo klotas. Pritapau tik iš trečio karto, nes niekada nebijojau bandyti. Pirmą kartą bandžiau prieš aštuonerius metus populiariame Londone. Ištvėriau tik kelis mėnesius ir iškart „nešiau vilnas“ namo.
Londonas - ne mano miestas. Kiekvienam savo, bet tikrai jis ne mano, tik dabar tai žinau, kai teko pagyventi ne vienoje grafystėje. Tokios makalynės nesu mačiusi - už rankos griebia visokie pakistaniečiai, afganistaniečiai ir kiti ir siūlo „pagalbą“ tiesiog gatvėje - pigius darbus savo arbatinėse, kuriose sėdi dienų dienomis saviškiai „pašalpiniai“, geria arbatėlę, lošia ir tokias pigias barmenes „valgo“ akimis, o vėliau dalina nepadorius siūlymus.
Antrą kartą bandžiau tik po kelių metų, mečiau darbą banke Lietuvoje ir išvažiavau pas brolį į tą pačią Didžiąją Britaniją Kalėdų švęsti. Užsibuvau tik keletą mėnesių, bet jau šį kartą pajutau, kad galiu čia ir pagyventi, ir dirbti, nors darbas buvo bandelių fabrike, labai sunkus. Bet daviau sau keletą savaičių apsiprasti ir suprasti. Kad ir kaip sunku, nejauti rankų dėl greičio ir šalčio, bet gali taip kurį laiką tikrai gyventi. Tad grįžau į Lietuvą susirinkti mantos, dar truputį pabūti su tėvais ir draugais ir tada - jau ilgam į Angliją. Tik šįkart pas tetą, kaip minėjau pradžioje - į Kentą.
Pradėjau vėl nuo fabriko, tokio sunkaus darbo niekada nesu niekur dirbusi - tikra vergija. Jau tą pačią dieną norėjau trenkti durimis ir išeiti, bet protas ir valia šaukė, kad jei kiti gali, tai ir aš galiu. Vėliau paaiškėjo, kad tas pakavimo fabrikas - ištvermingųjų kalvė. Perėjus sutinusių, kruvinų rankų etapą gavau pasiūlymą dirbti prižiūrėtoja, o vėliau - gal kilti aukščiau, nes gerai ir sunkiai dirbau ir kaip retas darbuotojas fabrike kalbėjau angliškai.
Dėl to buvau greitai pastebėta. Bet atsisakiau ir nusprendžiau keisti darbą. Į kokią tik agentūrą bebūčiau nuėjusi, visi išgirdę, kur dirbau, iškart davė pasiūlymų. Bet nusprendžiau, kad gana fabrikų, juk gerai kalbu angliškai, todėl per vieną dieną dalindama savo CV vietinėms kavinėms ir barams gavau net du darbus – dieną - kavinėje, vakare - taip vadinamame „pube“.
Pradėjau dirbti jau kitą dieną. Po fabrikų išbandymo tai buvo juokų darbas - kaip pasivaikščiojimas pievoje saulėtą dieną. Po beveik pusmečio gavau darbo pasiūlymą didelėje kanadiečių finansų kompanijoje, kurioje, po visų interviu ir testų gavau kontraktą. Ir jau apie porą metų čia sėkmingai dirbu, tikrai niekuo nesiskundžiu, nors ir vėl dėl įvairovės galvoju keisti darbą, norisi naujos patirties. Čia daug lengviau viską keisti, tik reikia norėti ir bandyti. Visada bandžiau ir bandysiu.
Linkėjimai visiems lietuviams Lietuvoje ir emigracijoje. Būkite stiprūs, kad ir kur bebūtumėte.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: