Gerieji darbeliai arba visų „Mama Carmen“: istorija apie vaikų namus ir jų globėją

 (2)
Praėjusį savaitgalį lankiausi labai ypatingoje vietoje ir jau įžengusi pro duris supratau, kad tai bus dar viena neįtikėtina istorija, kuria norėsiu pasidalinti. Vaikų globos namai „Mama Carmen“ iš tiesų yra vienos šeimos inciatyva palaikoma organizacija, kuri negauna jokių dotacijų iš valstybės ar kitų organizacijų. Vaikų namai gyvuoja gerų žmonių dėka, juos kartais paremia bažnyčia ar išskirtinėmis progomis tarptautinės organizacijos.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Carmen, pagrindinė vaikų namų idėjos palaikytoja ir skatintoja, šiuo metu garbaus amžiaus moteris, pasakojo, kad būdavo dienų, kai vaikams galėdavo pasiūlyti tik kukurūzų miltų paplotėlių, o ir tų ne visuomet užtekdavo visiems. Bet ir tokiais atvejais tiek Carmen, tiek ir jos šeima, kuri taip pat gyvena tame pačiame name ir rūpinasi vaikais, nelikdavo nevalgę.

Šiuo metu vaikų globos namai „Mama Carmen“ nepriteklių kenčia kiek mažiau, nes prieš keletą metų jiems anonimiškai buvo padovanota nedidelė kavos ferma, kur šiuo metu dirba Carmen sūnūs. Nors visas pelnas skiriamas globos namams, to nepakanka iki galo aprūpinti 80 – 100 vaikų, bet mama Carmen nenusimena, atvirkščiai − džiaugiasi ir sako negalinti atsidėkoti neprisistačiusiam žmogui už tokią didelę dovaną ir paramą.

„Mama Carmen“ vaikų namuose nuolat gyvena apie 90 vaikų, kuriuos tėvai atnešė prie globos namų durų ar tiesiog paliko gatvėje. Atskleisiu paslaptį: pastaroji priežastis buvo pagrindinis postūmis, įkvėpęs Carmen rūpintis apleistais mažyliais.

Prieš kelis dešimtmečius Carmen sūnų pagrobė su narkotikų mafija susiję nusikaltėliai. Jis buvo surastas, bet neužilgo numirė, ir tada moteris prisiekė niekada nepalikti jokio vaiko gatvėje. Juk ši mama galėjo tik įsivaizduoti, kokias baisybes turėjo ištverti jos sūnus, pagrobtas ir išmestas kitoje valstybėje, vienui vienas.

„Mama Carmen“ vaikų namai veikia jau dešimtmetį ir jų durys yra visuomet atviros svečiams. Vieną savaitgalio popietę kartu su draugu Pablo Orozco nusprendėme aplankyti vaikus. Pablo lankosi šiuose vaikų namuose jau 3 metus, beveik kas savaitę. Greičiausiai sunku patikėti, kad jaunas advokatas, kuris, rodosi, yra tiesiog suaugęs su savo oficialiu juodu kostiumu, šeštadieniais įšoka į nutrintus sportbačius ir žaidžia futbolą nudžiūvusioje pievoje neturtingame rajone kartu su paaugliais iš vaikų namų... Bet Pablo sako, kad tai jam didžiausia pramoga ir kad jos nė už ką nekeistų į „jokias snobiškas vakarienes restoranuose ar į nuobodžius susitikimus su verslo partneriais“. Pablo visuomet pabendrauja su paaugliais, išklauso jų problemas, pataria, jei reikia ir pabara, nes paaugliai gal ir geri viduje, bet kartais tai neatsispindi jų darbuose. Mačiau, kaip berniukai sekioja Pablo, kaip klauso jo kiekvieno žodžio ir juo pasitiki. Jiems Pablo yra kaip vyresnysis pusbrolis, į kurio pavyzdį norima lygiuotis.

Tą savaitgalį buvo vieno iš berniukų gimtadienis, o kitas paauglys labai gerais pažymiais baigė mokyklą (Gvatemaloje dauguma mokyklų baigia mokslo metus spalio pabaigoje), todėl mudu su Pablo nupirkome elektroninius žaisliukus (jų labai prašė ir labiausiai norėjo patys vaikai), o iš likusių pinigėlių, kuriuos buvau paskyrusi vaikų namams, nupirkome pupelių, miltų ir truputį saldainių mažiausiems.

Prieš ateidama į vaikų namus šiek tiek jaudinausi, nes bijojau, kad nežinosiu, kuo vaikus užimti, tuo labiau, kad labai mažai kalbu ispaniškai, tačiau tik įžengusi pro duris įsitikinau, kad veltui nerimavau: vaikams užteko, kad mes tiesiog buvome su jais. 1 – 5 metų mažyliai tiesiog spiste apspito ir, žinoma, kiekvienas norėjo būti pakeltas, pačiūčiuotas ir pasuptas. Kilnotojos darbas atiteko man, nes Gvatemaloje aš esu neįtikėtinai aukšta, todėl vaikams labai smagu ir įdomu pabūti ant mano rankų, pasižvalgyti po kambarį. Aš užaugau be sesių ir brolių, todėl man pačiai taip smagu, kad kažkas nori mano dėmesio ir draugystės, todėl gal valandą praleidau žaisdama su vaikais, kol jau visai nebepakėliau rankų, bet buvau labai laiminga.

„Mama Carmen“ namai yra viena iš tų vietų, kur supranti, kad būti laimingam daug nereikia. Užtenka stogo virš galvos ir rankų, kurios tave karts nuo karto apkabina.

„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Fotografo nuotraukose – ryškūs benamių Vilniaus kačių portretai (14)

Kai kurie gatvėse besiglaudžiančias kates paprasčiausiai praeina, kiti – gelbėja, o ne kartą savo Vilniaus fotografijomis sostinės gyventojus žavėjęs Gabrielius Khiterer nusprendė jam įamžinti neįprastoje nuotraukų serijoje. Ją sudaro išraiškingi kačių portretai, kurie jau spėjo sulaukti internautų dėmesio.

Pasibaisėjo žmonių reakcija į girtą vyrą parduotuvėje (68)

Aš noriu tik pasakyti ačiū vyrui, kuris parodė, kad dar yra pilietiškų žmonių, ir kad tik dėl tokių žmonių gali jaustis saugus parduotuvėje.

Nufilmavo kelių „chuliganą“: nuo kada BMW galioja kitos taisyklės? (246)

„Nuo kada BMW vairuotojams nereikia rodyti posūkių nei persirikiuojant, nei darant posūkį?“, – stebėjosi DELFI skaitytojas, vasario 20 d. nufilmavęs taip besielgiantį vairuotoją Laisvės pr., Vilniuje.

Vairuotojas įspėja: Pakruojo r. – sudėtingos vairavimo sąlygos, nuo kelio nulėkė vilkikas (4)

DELFI penktadienio rytą sulaukė skaitytojo Martyno laiško, kuriame jis panoro įspėti kitus vairuotojus. Pasak vyro, Šiaulių aps. Pakruojo rajone ant kelių – labai daug sniego, ir vis dar sninga. Jis pats užfiksavo nuo kelio nulėkusį vilkiką.

Darbuotojų atsakymas parodoje pravirkdė: negaliu nustoti pykti (210)

„Kai jau viskam pasiruošiau, man sako, kad manęs neįleis, nes „tokios taisyklės“, – pasibaisėjo 3 vaikų mama Justė. Moteris prisipažino, kad net apsiverkė sužinojusi, kad į prekybos centre atsidariusią parodą moterys su vaikiškais vežimėliais nėra įleidžiamos. Nors jai buvo padaryta išimtis, supykusi DELFI skaitytoja pasidalijo nuoskauda dėl tokio organizatorių sprendimo.