Gerieji darbeliai arba visų „Mama Carmen“: istorija apie vaikų namus ir jų globėją

 (2)
Praėjusį savaitgalį lankiausi labai ypatingoje vietoje ir jau įžengusi pro duris supratau, kad tai bus dar viena neįtikėtina istorija, kuria norėsiu pasidalinti. Vaikų globos namai „Mama Carmen“ iš tiesų yra vienos šeimos inciatyva palaikoma organizacija, kuri negauna jokių dotacijų iš valstybės ar kitų organizacijų. Vaikų namai gyvuoja gerų žmonių dėka, juos kartais paremia bažnyčia ar išskirtinėmis progomis tarptautinės organizacijos.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Carmen, pagrindinė vaikų namų idėjos palaikytoja ir skatintoja, šiuo metu garbaus amžiaus moteris, pasakojo, kad būdavo dienų, kai vaikams galėdavo pasiūlyti tik kukurūzų miltų paplotėlių, o ir tų ne visuomet užtekdavo visiems. Bet ir tokiais atvejais tiek Carmen, tiek ir jos šeima, kuri taip pat gyvena tame pačiame name ir rūpinasi vaikais, nelikdavo nevalgę.

Šiuo metu vaikų globos namai „Mama Carmen“ nepriteklių kenčia kiek mažiau, nes prieš keletą metų jiems anonimiškai buvo padovanota nedidelė kavos ferma, kur šiuo metu dirba Carmen sūnūs. Nors visas pelnas skiriamas globos namams, to nepakanka iki galo aprūpinti 80 – 100 vaikų, bet mama Carmen nenusimena, atvirkščiai − džiaugiasi ir sako negalinti atsidėkoti neprisistačiusiam žmogui už tokią didelę dovaną ir paramą.

„Mama Carmen“ vaikų namuose nuolat gyvena apie 90 vaikų, kuriuos tėvai atnešė prie globos namų durų ar tiesiog paliko gatvėje. Atskleisiu paslaptį: pastaroji priežastis buvo pagrindinis postūmis, įkvėpęs Carmen rūpintis apleistais mažyliais.

Prieš kelis dešimtmečius Carmen sūnų pagrobė su narkotikų mafija susiję nusikaltėliai. Jis buvo surastas, bet neužilgo numirė, ir tada moteris prisiekė niekada nepalikti jokio vaiko gatvėje. Juk ši mama galėjo tik įsivaizduoti, kokias baisybes turėjo ištverti jos sūnus, pagrobtas ir išmestas kitoje valstybėje, vienui vienas.

„Mama Carmen“ vaikų namai veikia jau dešimtmetį ir jų durys yra visuomet atviros svečiams. Vieną savaitgalio popietę kartu su draugu Pablo Orozco nusprendėme aplankyti vaikus. Pablo lankosi šiuose vaikų namuose jau 3 metus, beveik kas savaitę. Greičiausiai sunku patikėti, kad jaunas advokatas, kuris, rodosi, yra tiesiog suaugęs su savo oficialiu juodu kostiumu, šeštadieniais įšoka į nutrintus sportbačius ir žaidžia futbolą nudžiūvusioje pievoje neturtingame rajone kartu su paaugliais iš vaikų namų... Bet Pablo sako, kad tai jam didžiausia pramoga ir kad jos nė už ką nekeistų į „jokias snobiškas vakarienes restoranuose ar į nuobodžius susitikimus su verslo partneriais“. Pablo visuomet pabendrauja su paaugliais, išklauso jų problemas, pataria, jei reikia ir pabara, nes paaugliai gal ir geri viduje, bet kartais tai neatsispindi jų darbuose. Mačiau, kaip berniukai sekioja Pablo, kaip klauso jo kiekvieno žodžio ir juo pasitiki. Jiems Pablo yra kaip vyresnysis pusbrolis, į kurio pavyzdį norima lygiuotis.

Tą savaitgalį buvo vieno iš berniukų gimtadienis, o kitas paauglys labai gerais pažymiais baigė mokyklą (Gvatemaloje dauguma mokyklų baigia mokslo metus spalio pabaigoje), todėl mudu su Pablo nupirkome elektroninius žaisliukus (jų labai prašė ir labiausiai norėjo patys vaikai), o iš likusių pinigėlių, kuriuos buvau paskyrusi vaikų namams, nupirkome pupelių, miltų ir truputį saldainių mažiausiems.

Prieš ateidama į vaikų namus šiek tiek jaudinausi, nes bijojau, kad nežinosiu, kuo vaikus užimti, tuo labiau, kad labai mažai kalbu ispaniškai, tačiau tik įžengusi pro duris įsitikinau, kad veltui nerimavau: vaikams užteko, kad mes tiesiog buvome su jais. 1 – 5 metų mažyliai tiesiog spiste apspito ir, žinoma, kiekvienas norėjo būti pakeltas, pačiūčiuotas ir pasuptas. Kilnotojos darbas atiteko man, nes Gvatemaloje aš esu neįtikėtinai aukšta, todėl vaikams labai smagu ir įdomu pabūti ant mano rankų, pasižvalgyti po kambarį. Aš užaugau be sesių ir brolių, todėl man pačiai taip smagu, kad kažkas nori mano dėmesio ir draugystės, todėl gal valandą praleidau žaisdama su vaikais, kol jau visai nebepakėliau rankų, bet buvau labai laiminga.

„Mama Carmen“ namai yra viena iš tų vietų, kur supranti, kad būti laimingam daug nereikia. Užtenka stogo virš galvos ir rankų, kurios tave karts nuo karto apkabina.

„Žinau viską" yra jaunųjų žurnalistų tinklas, sukurtas jaunimo informacijos tinklo Eurodesk Lietuva ir ES programos „Veiklus jaunimas" iniciatyva. Eurodesk pagrindas yra informacija apie finansavimo programas, iš kurių yra finansuojamos jaunimo iniciatyvos, bei mobilumas (studijos, stažuotės, darbas ir savanorystė) Europoje. Programa „Veiklus jaunimas" suteikia jauniems žmonėms neformalaus ugdymo(-si) galimybes bei finansinę paramą jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilniuje vėjo nuverstas medis sutraiškė užsieniečių išsinuomotą automobilį (68)

Vilniuje kelionė nuomotu automobiliu Izraelio piliečiams buvo itin nemaloni - didžiulis vėjas ant jų užvertė medį.

Vilniaus oro uoste – sumaištis: niekur tokios darbo kokybės neteko matyti (399)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja Vilma Balčiūnienė, šiuo metu esanti Vilniaus oro uoste. Jos teigimu, pastarajame šeštadienio rytą susidarė beviltiška padėtis.

Kaunietis apstulbo pamatęs, ką darbuotojai pridarė kaimyno koridoriuje (29)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai, gyvenantys Noreikiškėse, pasidalino nuotrauka, kurioje matosi, kaip kabelinės televizijos ir interneto paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai atliko instaliacijos darbus jų namuose.

Priglaudžia gyvūnus, apie kuriuos kiti pamiršta: namais dalijasi su ožiuku ir vištomis (68)

„Trijuose paršeliuose“ gyvena gyvūnai, kurių baigtis – paskerdimas... Tai gyvūnai, išgelbėti iš didžiulių fermų arba smulkių ūkių, iš blogų gyvenimo sąlygų, buvę ligoti gyvūnai. Čia jie turi galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokio vertas kiekvienas gyvūnas – laisvai judėti, mėgautis draugų kompanija, gauti skanaus ir kokybiško maisto, jausti tik rūpestį ir meilę, sulaukti gydymo susirgus. Deja, ūkiuose gyvūnai to patirti dažniausiai negali.

To, ką patyrė Vilniaus restorane, nematė net filme: suplėšė pinigus ir metė į veidą atnaujinta 20:09 (390)

Į DELFI kreipėsi skaitytoja Rūta, papasakojusi apie netikėtą vakaro baigtį Vilniaus restorano. „To nesu mačiusi net filmuose“, – prisipažino ji ir laiške papasakojo, kaip maitinimo įstaigos savininkas suplėšė jos vyro paduotus 50 eurų. Restorano „La cocine de Jose“ savininkas prisipažįsta – iš tiesų taip pasielgė, nes neištvėrė nemalonių komentarų, kurių, jo manymu, sulaukė, nes yra užsienietis.