Kol aš esu darbe, aš žinau, privalau vykdyti darbdavio nurodymus ir aš dalyvauju prekės kūrimo procese. Ir labiausiai į atmintį įstringa pareigos, už kurias man moka.
Taigi dažniausiai net išėjus iš darbo, vis dar prisimenu tik pareigas. Tačiau palikę darbo vietą mes vos ne kiekviename žingsnyje esame vartotojai. Bet įsijautę į pareigas ir įsipareigojimus, dažnai net pamirštame, o kartais ir nežinome, kad mes – vartotojai – turime teises ir tos teisės yra ginamos Vartotojų teisių apsaugos įstatymu. Reikia atsiminti, kad aš – vartotojas ir manęs reikia gamintojui ir pardavėjui. Jų sėkmingo verslo vienas iš svarbiausių uždavinių yra išlaikyti vartotojus, patenkinant jų poreikius.
Pastaruoju metu tenka naudotis oro bendrovių paslaugomis, ir iš tiesų turiu prisipažinti, kad ne kartą laukdama savo skrydžio aš pagalvojau, o kas bus, jei skrydis bus ilgam atidėtas, o dar blogiau – atšauktas?! Ir jau atmetus į šalį visą tą susirūpinimą dėl sujauktų visų mano planų, lieka nerimas – o kas bus su manimi?! Ir visuomet prisimenu, kad oro bendrovės turi savo pareigas, o aš, kaip keleivis, turiu teises, bet kokias konkrečiai, tai nežinau. Tuomet mane „guodžia“ tik naivus tikėjimas, kad oro bendrovė pasirūpins mano interesais ir būtent tuomet jie patys pasakys, kokias aš turiu teises.
Vieno žmogaus teisė yra kažkieno pareiga, o kaip visi žinome, ne visada noriai vykdome pareigas, o ypač, kai tai atsiliepia materialiai. Taigi kvaila tikėtis, kad pažeidžiant mano teises, man dar bus pasakyta, kur kreiptis dėl teisių pažeidimų. Ir nesvarbu, kad pagal įstatymą jie turi tai padaryti. Iš tiesų, jausmas viduje visuomet man priekaištauja, kad savo teisėmis turėjau pasidomėti pati dar prieš įkeliant koją į oro uostą, kad turiu žinoti „kas būtų jeigu būtų...“. Taigi mano pareiga žinoti savo, kaip vartotojo, teises ir pasirūpinti kad jos nebūtų pažeidžiamos.
O savo teises verta žinoti dar ir dėl kitos priežasties, kad nereikalautume per daug. Pavyzdžiui, sumaterialėjusiam žmogui labai greitai į atmintį įstringa keleivio teisė gauti kompensaciją už atšauktą skrydį ir, rodos, visa kita nebesvarbu. Nesvarbu, kad skrydis atšauktas dėl netinkamo skrydžiams oro. O juk kai blogas oras, žmonės linkę tapti irzliais ir viskuo nepatenkintais. Taigi, jei tokiu atveju iš karto dar pulsime reikalauti kompensacijos, tai sugaišime daug brangaus laiko ir prarasime daug nervų. Ir viskas tik dėl nežinojimo ar nenoro žinoti. Aišku, žinoti visko yra neįmanoma, štai kodėl jaučiant, jog buvo pažeistos teisės, pirmiausia reiktų pasikonsultuoti apie tai su vartotojų teisių apsaugos institucijomis ar Europos vartotojų centru. Ir tik įsitikinus, kad įtarimas teisingas, pateikti skundą.
Prekės sėkmę rinkoje lemia vartotojas, o kadangi prekių pasiūla yra didesnė nei paklausa, įmonės konkuruoja tarpusavyje dėl vartotojų ir, deja, kartais stengiasi pritraukti vartotojus apgaulės būdu. Žmonėms nuolatos kažko trūksta, o pardavėjai stengiasi įtikinti, kad reikia būtent jų prekės. Ir pasitaiko atvejų, kai naudojami nesąžiningi pardavimo būdai. Dažnai pardavėjai žada tai, ko taip ir neįvyksta: stebuklingas gydomąsias produkto savybes ar pažada prizą, kurio vėliau taip ir nebūna. Arba įstatymu suteikiamas teises pristato kaip „specialias pasiūlymo sąlygas“. Ir tokiu būdu, remiantis klaidinančia informacija, priimamas sprendimas.
O kur dar agresyvi veikla, kai tiesiog daromas spaudimas priimti sprendimą?! Juk tikriausiai kiekvienas yra susidūręs su tokiu atveju, kai atkakliai siunčiami elektroniniai laiškai su nepageidaujamais pasiūlymais, o ir kam nėra tekę „laimėti“ kažką, bet paaiškėja, kad už tai reikia truputį susimokėti?!
Reikia prisipažinti kad dažniausiai prieš pasirašant sutartį, jos visos net neskaitau. Atrodo, koks skirtumas?! Sutartis yra sutartis ir nieko čia nepakeisi, ir sutarties sudarytojas, be abejo, sudarys sau palankią sutartį. Štai čia ir reikėtų žinoti, kad sutartys turi būti sąžiningos vartotojų atžvilgiu, ir sutarties sąlygos, kurios yra nenaudingos jums, o naudingos pardavėjui pažeidžiant vartotojo ir pardavėjo teisių bei pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, yra vadinamos nesąžiningomis sutarties sąlygomis ir tai yra draudžiama.
Kuo toliau tuo daugiau prekių perkama internetu. Bet vis dar egzistuoja nepasitikėjimas internetiniu pirkimu, taigi aš asmeniškai brangių daiktų pirkti internetu vengiu. Viskas tik dėl to, kad egzistuoja klaidingas įsitikinimas, kad jei tiesiogiai nematai pardavėjo, o jis tavęs, tai ir atsakomybės nėra garantuotos. Tiesiog baisu pagalvoti, o kas bus, jei prekė pasirodys ne tokia, kokios reikėjo, ką su ja daryti, ar galima ją grąžinti, per kiek laiko...
O pirkimas internete turi savo subtilybių: dažnai atsitinka taip, kad pristatyta prekė atrodo ne taip, kaip internetinės parduotuvės mažame paveikslėlyje, o prekės aprašymo beveik nebuvo. Taigi tenka pirkti prekę nuodugniai neištyrinėjus. Rašant šį straipsnį, aš asmeniškai pasidomėjau vartotojų teisėmis, ir dabar nebematau prasmės bijoti pirkti brangių daiktų internetu.
Taigi, nesvarbu, kad vartotojų teisių apsaugos įstatymas įpareigoja informuoti vartotojus apie jų teises, bet manau, kad kiekvieno vartotojo pareiga pačiam pasidomėti savo teisėmis, o jau tada spręsti, kada/ar naudotis jomis. Vartotojų teisės yra ginamos įstatymų, bet yra naivu tikėtis, kad pardavėjas, pažeidinėdamas vartotojų teises, apie tai pats informuos vartotoją.
--
„Europos istorijų parkas“ ir DELFI skelbia konkursą „Geriausios Europos istorijos“. Visi rašantys, fotografuojantys ir filmuojantys kviečiami siųsti savo istorijas ir laimėti puikius prizus. Galimos darbų temos: „Modernus kaimas“, „Vartotojų teisės“, „Ekologiška ekonomika“, „Mokslo ir kultūros šviesuliai“.
Darbus siųskite el. paštu: pilieciai@delfi.lt iki 2012 m. sausio 31 d. Į konkursą galima siųsti tik dar jokiose kitose žiniasklaidos priemonėse nepublikuotus darbus.
Atrinkti darbai taip pat bus publikuojami DELFI Piliečio rubrikoje ir atviroje informacinėje platformoje www.europosistorijos.lt.
Visi atsiųsti Jūsų darbai dalyvaus Geriausių istorijų rinkimuose, kurie vyks DELFI portale vasario 6 – 10 d. Balsavimo metu bus išrinkti keturių geriausių darbų autoriai, kurie vėliau bus apdovanoti nešiojamaisiais kompiuteriais.