G. Notkus: ralis „Saaremaa“ abejingų nepalieka

 (2)
Panevėžiečiai sportininkai Giedrius Notkus ir Dainius Alekna jau trečiąjį kartą drauge šturmavo ralį „Saaremaa“. Šiemet čia sportininkai savo klasėje užėmė pirmąją vietą ir absoliučioje įskaitoje buvo vienuolikti. Susigulėjus įspūdžiams apie šį legendinį ralį kartu su G. Notkumi atkursime šių varžybų chronologiją lenktynininko akimis.
G. Notkus ir D. Alekna prieš startą

Lietuvių startai

Šis ralis Giedriaus Notkaus ir Dainiaus Aleknos duetui jau trečiasis. 2011-aisias ekipažas finišavo trečioje klasės vietoje ir absoliučiai buvo septyniolikti. Po metų į Saremos salą sugrįžę sportininkai septintajame greičio ruože buvo priversti varžybas baigti dėl užsidegusio automobilio. Iki šio lemtingo momento lietuviai laikėsi 10-oje bendros įskaitos vietoje. Į salą 2013-aisiais sugrįžę sportininkai, kaip jau žinome, pasiekė aukščiausią jųdviejų pergalę ralyje „Saaremaa“.

Tiesa, Giedrius Notkus šiame ralyje debiutavo 2009-aisais metais. Tuomet jo šturmanu buvo Remigijus Devainis. Tačiau tada varžybos ekipažui klostėsi nesėkmingai. Paskutiniame greičio ruože jų automobilis liko be rato, tempas krito, tad finišą duetas pasiekė trimis ratais ir tik 73-ioje vietoje.

Tuo metu Dainiaus Aleknos istorija Saremoje siekia dar senesnius laikus. Pirmą kartą šturmanas šiame ralyje debiutavo dar 1994-aisias metais su vairuotoju V. Malinausku. Po trejų metų, 1997-aisias D. Alekna į salą grįžo kartu su vairuotoju Roku Lipeikiu. Tais metais šis duetas iškovojo antrą vietą klasėje ir tik vienu laipteliu nusileido legendiniam Marko Martinui.

Sodybą užsisakė ir kitiems metams

Po sėkmingo finišo šiais metais Dainius Alekna jau rezervavo tą pačią sodybą, kurioje gyveno sportininkai, ir kitiems metams. Ekipažo šturmanas jau yra minėjęs, kad su G. Notkumi šiame ralyje važiuos tol, kol bus gyvi ir kol pavyks iškovoti pirmą vietą ne tik klasėje, bet ir absoliučioje įskaitoje. D. Alekna taip pat jau pradėjo ir rėmėjų paiešką kitų metų startui, taigi ralis „Saaremaa“ tapo tradicija. Šiemet duetas į varžybas vyko su ambicijomis klasėje iškovoti pirmą vietą ir patekti į absoliučios įskaitos dešimtuką. Kaip paaiškėjo – jiems pritrūko labai nedaug.

Pikti Estijos policininkai

„Pasiruošti šiam raliui daug laiko nebuvo, kadangi į Estiją išvykome praėjus vos porai dienų po Druskininkų ralio. Tačiau paskutiniame Lietuvos ralio čempionato etape savo sportinio automobilio nesulaužėme, todėl mechanikai spėjo jį greitai ir tinkamai paruošti paskutiniam sezono išbandymui Saremoje. Keliavome į Estiją ramiai, smagiai ir neskubėjome. Kaip vėliau pamatėme, tiek kas skubėjo, pateko į Estijos pareigūnų nemalonę. O policininkai sukalbami labai sunkiai. Patys suprantate, ką turiu omenyje. Jau persikėlus į Saremos salą mus aplenkė rusai, su kuriais kartu plaukėme keltu. Už kelių kilometrų tie patys rusai jau buvo sustabdyti Estijos pareigūnų. Su policija teko pabendrauti ir mūsų ekipažo fanams, tačiau viskas baigėsi abipusiai naudingu susitarimu“ – su ironija apie Estijos kelių tvarkdarius pasakojo G. Notkus.

Nesuteikė galimybės išbandyti automobilį

„Į administracinę komisiją atvykome patys pirmieji, gerokai anksčiau, nei ji pradėjo darbą. Palaukę kokių 15 minučių užpildėme reikiamus dokumentus, sumokėjome startinį mokestį ir gavome visą informaciją apie ralį bei lipdukus automobilio apklijavimui. Čia sutikome ir ne vieną Estijos autosporto elito atstovą. Deja, teko nusivilti tuo, kad organizatoriai šiemet nusprendė nerengti testinio greičio ruožo (angl. Shakedown). Norėjome pajusti automobilį važiuojant šia specifine salos danga“, – sakė sportininkas.

„Norėčiau papasakoti, kuo įdomi yra Saremos salos greičio ruožų danga. Kai sausa, danga yra kieta, tarsi asfaltas. Stabdant net padangos kaukia ir lieka gumos dryžiai. Jei būna šlapia – situacija verčiasi aukštyn kojomis. Būna slidu, trasos pasidengia tokia purvo plėvele, kuria yra be galo slidi. Jeigu ieškotume panašiausios dangos į šią, artimiausias pavyzdys būtų Suomija. Tik čia trasos be tramplinų, reljefas lygus. Per visą „Saaremaa“ ralį pašokome į orą visais ratais tik kartą“, – teigė „Mitsubishi Lancer EVO IX“ vairuotojas.

Į stenogramos sudarymą panoro įsikišti ir šernas

„Šiaip visų greičio ruožų susirašymas vyko sklandžiai. Pradėjome nuo 11-ojo greičio ruožo, kuris buvo arčiausiai mūsų namų. Pravažiavę keletą kilometrų šiuo „dopu“, ant kelio pastebėjome labai didelį šerną. Jis, ko gero, pagalvojo: ką tie čia veikia? Tačiau šernas ilgai bendrauti linkęs nebuvo ir nukiūtino toliau. Stenogramą ir toliau rašėmės tiksliai, taip pat grožėjomės gamta. Aplink lakstė stirnos, voverės. Žodžiu, pamatėme gyvūnijos. Stenograma buvo pakankamai aiški, posūkiai įvairūs, nesudėtingi. Tačiau buvo nevalia pamiršti, kad posūkiuose tūno nemaži akmenukai“, – sakė sportinininkas.

Į duslintuvą sukamšė dešimtis metalinių indų šveitiklių

„Penktadienį ryte mechanikai su mūsų automobiliu nuvyko į techninę komisiją. Estijoje, kaip visada, yra matuojamas automobilių skleidžiamas garsas decibelais. Kadangi Lietuvoje garso niekas nematuoja, o mūsų išmetimo sistema „murkia“ ne itin tyliai, mechanikai ėmėsi gudrybių ir „virtuvinių“ priemonių. Į duslintuvą buvo prikišta dešimtys metalinių indų šveitiklių. Tokią praktiką naudojame nuo praėjusių metų, kai iš vietinės parduotuvės mechanikai iššlavė visus iki vieno, daugiau nei 150 indų šveitiklių. Tiesa, pernai šie šveitikliai jau pirmame greičio ruože iš duslintuvo barstėsi ne vieną kilometrą. Šiemet, panaudoję tą pačią gudrybę perėjome garso matavimą, po to šveitikliai buvo pašalinti. Techninės komisijos darbuotojai šypsojosi matydami lietuvių išradingumą. Taip pat automobilis buvo ir pasvertas. Čia nebuvo jokių gudrybių. Beje, Lietuvoje automobilių svėrimas irgi retai pasitaikanti procedūra“, – techninės komisijos ypatumus išdėstė G. Notkus.

1 GR

„Kaip jau esu įpratęs sakyti, buvome nusiteikę rimtai pagazuoti. Tą sėkmingai ir padarėme. Galbūt kažkur galėjome būti ir greitesni, tačiau trasą įveikėme tiksliai ir be klaidų. Greičio ruožą sudarė 7,5 kilometro distancija. Buvo įdomių vietų. Danga – asfaltas ir žvyras. Keliai vingiuoti. Tas „dopas“ šiame kaime vyksta kasmet, tačiau ten tik keliukų, kad organizatoriams užtenka išradingumo kasmet sugalvoti vis kitą konfigūraciją. Pirmame greičio ruože parodėme 14-ą laiką ir jis mus tenkino“ – ralio pradžią atpasakojo G. Notkus.

2 GR

„Antrame greičio ruože jau buvo šiokia tokia prietema, bet papildomų žibintų dar nejungėme. Šiemet šis greičio ruožas buvo važiuojamas į kitą pusę nei pernai. Pirma greičio ruožo dalis buvo labai greita, su vieninteliu ralio tramplinu. „Pilnais“ per jį nešokome, nes po ilgos tiesiosios, ko gero, būtume nušokę ir iki pat finišo. Taigi tik lengvai stryktelėjome. Beje, posūkyje prieš trampliną „pjovėme vidumi“ ir tuomet išlindo Saremos ralio specifika – žolėje tūnantys akmenys, kurių, kaip vėliau matysime, bus ne vienas. Guodė nors tiek, kad smūgis atiteko ratui, kuris tuo metu turėjo mažiausią apkrovimą. Dar bandžiau vengti kontakto, bet to padaryti nepavyko ir tuomet plačiau išvažiavus, galas dar slystelėjo į griovį. Vos neapsisukome. Už didžiausio ralyje tramplino įvažiavome į mišką. Buvo balų, drėgna ir slidu. Ne kartą automobilį tempė link kelkraščio, tačiau viską padarėme teisingai. Šiame greičio ruože parodėme 12-ą laiką, o susumavus dviejų greičio ruožų rezultatus taip pat buvome analogiškoje pozicijoje“,– kalbėjo lenktynininkas.

3 GR

„Važiuojant į trečią greičio ruožą pamačiau, kad turime per mažai degalų. Žinojome, kad po šio greičio ruožo lauks serviso zona, nuo trečio „dopo“ finišo nutolusi per 34 kilometrus. Atvažiavome į šį greičio ruožą riedėdami ir iškart užgesinome variklį. Kuro lygis buvo „ant ribos“. Startavome šaltomis padangomis ir neįkaitintais stabdžiais, todėl pirmuose posūkiuose automobilis slidinėjo, nenorėjo stoti. Dėl šios priežasties važiavome atsargiai. Įveikus porą kilometrų užsidegė degalų lemputė. Žinant, kad norint įveikti vieną kilometrą greičio ruožu mums reikia beveik litro degalų, tapo labai neramu, ar mums pakaks kuro. Tas nuolatinis kuro rodyklės stebėjimas labai blaškė“, – apie netikėtą posūkį varžybose sakė G. Notkus.

„Šis greičio ruožas jau buvo naktinis, tad jungėme keturis papildomus žibintus. Buvo sunku. Labai gero rezultato neparodėme ir vis galvojome apie degalus. Po finišo į serviso zoną važiavome ekonominiu, 70km/h greičiu. Bijojome sustoti, nes tuomet ralis būtų baigtas. Už pagalbą iš šalies mums grėsė diskvalifikacija, todėl važiavome taupiai“, – neramius momentus apibūdino ralio meistras.

Serviso zona

„Pasiekę servisą buvome labai laimingi, nes kuro rodyklė jau buvo nukritusi žemiau apatinės padalos. Su degalais šiek tiek nepaskaičiavome. Prieš techninę komisiją mechanikai užpildė baką pilnai. Pagalvojome, kad laukia tik keturi neilgi greičio ruožai ir degalų turėtų užtekti. Tačiau klydome. Daug kuro sudegė pervažiavimuose iš vieno „dopo“ į kitą. Serviso zonoje prisipylėme degalų ir uždėjome asfaltui skirtus „DMACK“ „slikus“. Tuomet pajudėjome link Kuresarės centro, kur vyko paskutinis pirmosios dienos greičio ruožas. Iki greičio ruožo važiavome šildydami ratus, kiek tai buvo įmanoma“ – prisiminė lenktynininkas.

4 GR

„Šis miesto greičio ruožas yra unikalus. Jis vyksta Kurasarės gatvėmis o taip pat driekiasi ir aplink seną pilį. Čia visada susirenka tūkstančiai žmonių. Jaučiasi tikra ralio atmosfera. Greičio ruožą pradėjome gerai, be klaidų, tačiau po pusės „dopo“ pasiekėme vietą, kur prieš mus važiavęs lenktynininkas pramušė tepalo radiatorių ir prilaistė nemažai tepalų. Mes į tą posūkį atvažiavome pakankamai greitai ir pataikėme tiesiai ant tepalo balos. Sukibimo ten buvo nulis. Mus švystelėjo į griovį. Visa laimė, kad spėjome praslysti pro priekyje buvusį stulpą ir per žolę, per krūmus grįžome į trasą. Tačiau tai nebuvo pirmas ir paskutinis incidentas. Nuo tepalo balos nutolus per keletą posūkių, pastebėjome, kad priekyje prožektoriais ir „Jägermeister“ buteliais mojuoja bei po kelią blaškosi girti estai. Teko pristabdyti, kad jų nepartrenktume. Tik po to supratau, ko jie lindo į trasą. Jau kitame posūkyje pamačiau skersai kelio gulintį elektros stulpą. Stabtelėjome, radome plyšį tarp medžių , pralindome ir taip apvažiavome kliūtį. Finišavę žinojome, kad rezultatą šiek tiek susigadinome, tačiau pralošėme gal kokias 4 sekundes“, – miesto „dopą“ su kliūtimis prisiminė G. Notkus.

„Po šių keturių greičio ruožų, po pirmosios dienos buvome trylikti. Tačiau kai kas iš lenktynininkų teisėjams įteikė protestą dėl stulpo. Jų pretenzija buvo patenkinta ir mes smuktelėjome dar viena vieta žemiau. Tą sužinojome tik gerokai vėliau po finišo. Mes teisėjų neprašėme jokių nuolaidų ir nerašėme jokių protestų, kadangi turiu įsitikinimą, kad prašant nuolaidų galima prisišaukti ir tokią baigtį, kad ralyje apskritai nefinišuosime. Dėl tų kelių sekundžių nenorėjau lipti per savo įsitikinimus. Ir šiaip – tikri vyrai nuolaidų neprašo“, – linksma gaida apie pirmos dienos rezultatus pabaigė G. Notkus.

Uždaras parkas

„Po pirmos ralio dienos automobilį pastatėme uždarame parke ir jį pasiėmėme tik antrosios dienos ryte. Naktis buvo šalta, o mūsų automobilis sureguliuotas dirbti šiltu oru, todėl antros ralio dienos pradžioje mums niekaip nepavyko jo užkurti. Dar daugiau nervintis privertė tai, kad iš uždaro parko į pirmąjį laiko kontrolės punktą turėjome atvykti jau po dešimties minučių. Automobilis niekaip neužsikūrė, bet mūsų mechanikai – auksarankiai. Jie iš kažkur ištraukė velniai žino kokio „diklofoso“ balionėlį, su skruzdėlės ženklu ant jo ir nuėmę oro filtrą pradėjo pukšti tą „dezodorantą“ į oro įsiurbimo angą. Kai balionėlis jau ėmė tuštėti, šiaip ne taip pavyko paleisti automobilio variklį. Tuo metu, kol vieni bandė užkurti mūsų „Mitsubishi“, kiti prekybos centro nuolaidų kortelėmis gramdė apšerkšnijusius mūsų automobilio langus. Į laiko kontrolės punktą nuvažiavome jau einamąją minutę ir vos nepavėlavome“, – ankstyvo ryto stresą apibūdino panevėžietis.

5 GR

„Šis greičio ruožas daug ką nulėmė visame ralyje. Ramiai įveikę distanciją iki greičio ruožo starto ir jame startavę, netrukus supratome, kad važiuojame neturėdami visos galios. Pasirodo, kuomet uždarame parke bandėme užkurti  automobilį, netyčia numovėme turbinos vakuumo žarnelę. Teko šį greičio ruožą įveikti avariniu režimu. Kaip vėliau paaiškėjo, tam ekipažui, kuris bendroje įskaitoje vėliau buvo vienu laipteliu aukščiau mūsų, čia pralošėme 23 sekundes. Būtent šis „neapsižiūrėjimas“ prieš penktą greičio ruožą iš mūsų ir atėmė dešimtą bendrosios įskaitos vietą“, – apmaudą liejo G. Notkus.

6 GR

„Tai buvo pats ilgiausias ir sudėtingiausias greičio ruožas. Daug greitų, suktų ir vingiuotų vietų. Buvo ne tik slidu, bet momentais akino ir ryto saulė. Kartais net nemačiau kelio. Tačiau didelių klaidų nepadarėme, pasiekėme neblogą rezultatą. Nors po penkto greičio ruožo buvome nukritę į 15-ą bendros įskaitos vietą, tačiau po šeštojo „dopo“ vėl pakilome keliomis pozicijomis aukščiau. Kadangi turbinos vakuumo žarnelę užsimovėme jau po penkto greičio ruožo finišo, vėl turėjome visą galią, galėjome važiuoti pilna jėga“, – sakė lenktynininkas.

7 GR

„Tai buvo pakankamai įdomus greičio ruožas. Beje, pernai jame „griuvo“ Manto Morkio ir Jono Paukštės ekipažas. Čia tikrai buvo keletas „tavarnų“ vietų. Posūkiuose pilna „mini Puntukų“. Ne kartą teko įleisti galinį ratą į griovį ir pro tuos „Puntukus“.  Keletą kartų jau pagalvojau, kad be nuostolių neišsisuksime, tačiau viskas baigėsi „milimetrofkėmis“. Po septintojo greičio ruožo stojome į 12-ą bendrosios įskaitos vietą“, – tvirtino G. Notkus

8 GR

„Šis greičio ruožas buvo analogiškas šeštajam. Tiesa, nepaminėjau, kuo jis ypatingas. Kai kuriose vietose jūra nuo kelio nutolusi vos per penkis, šešis metrus ir beveik skalauja trasą. Vienu žodžiu, lenktyniavome pajūriu. Beje, šiame „dope“ yra tokia vieta, kur jūra kartais netgi siekia kelią. Mano šturmanas Dainius Alekna sakė, jog prisimena, kad jam netgi yra tekę važiuoti per jūros užlietą atkarpą. Taigi palenktyniavę pajūriu įlindome į mišką. Šiaip greičio ruožą pradėjome labai geru tempu . Net smagu buvo važiuoti, kadangi viskas klojosi labai sklandžiai. Dabar pagalvojus net nerandu tokių vietų, kur sau galėčiau labai papriekaištauti dėl to, kaip važiavau. Pravažiavome beveik idealiai, todėl nenuostabu, kad lyginant su šeštuoju greičio ruožu, šį kartą patys save aplenkėme 19 sekundžių. Beje, šis greičio ruožas mums buvo pats geriausias visame ralyje. Jame mūsų pademonstruotas laikas buvo devintas tarp visų važiavusių. Tiesa, kamavo vienas klausimas. Kaip, po velnių, važiavo Ottas Tanakas, jeigu šiame greičio ruože jis mums „įvežė“ 27 sekundes??? Kažkas neįtikėtino. Keliu kepurę ir lenkiu galvą prieš jį. Jis net WRC automobilį vairuojančiam G. Grossui iki paskutinio greičio ruožo „vežė“. Na, o mes po šio greičio ruožo stovėjome vienuoliktoje vietoje tarp visų dalyvių. Beje, finišavę sutikome nemažai dalyvių, kurie keitė šiame „dope“ prakiurdytas padangas ar sugadintus ratus“, – nuostabos dėl Estijos ralio talentų neslėpė G. Notkus.

9 GR

„Šis greičio ruožas pasižymėjo įdomia danga. Iš pradžių važiavome mišku, vėliau lėkėme laukyme. Greičio ruožo pradžioje, viename iš posūkių slystelėjome, automobilį sumėtė ir priekiniu dešinės pusės ratu kliudėme kelmą. Bandžiau to išvengti, bet nepavyko. „Kaliau“ į jį ir tuomet „pabėgo“ suvedimas, vairas atsistojo kreivai, „ruožiukas“ pasislinko į šoną. Bet tai įtakos greičiui neturėjo. Po to nusigavome iki kaimo, kuriame, kaip būdinga Estijai, buvo pilna akmeninių tvorų, esančių arti kelio. Čia paslydus galima skaudžiai nukentėti. Lietuvio lenktynininko I. Taletavičiaus ankstesnių metų patirtis rodo, kad atsitrenkus į tvorą automobilį galima taip suvartyti, kad jį po avarijos belieka tiesiog išmesti. Tačiau mes pravažiavome be incidentų ir tikrai geru tempu“, – sakė sporto meistras.

GR 10

„Šis greičio ruožas buvo vienodas su septintuoju. Antrą kartą jį važiuodami, sau „įvežėme“ 10 sekundžių. Šiame „dope“ nieko blogo neatsitiko ir finišavome dvyliktoje pozicijoje. Vienas mūsų varžovų, R. Jeets trasoje apsisuko ir sugaišo net dvi minutes. Į finišą jis atvažiavo kreivais ir išmuštais ratais. Vėliau jis gyrė mus už gerą greitį ir tempą. Tuo metu priekyje esantys sportininkai nuo jau mūsų tolo. Taigi, po dešimties greičio ruožų bendroje įskaitoje įsitvirtinome  11-oje vietoje“, – prisiminimais dalijosi lenktynininkas.

GR11

„Tai legendinis greičio ruožas, kurį lietuviai vadina tiesiog Kaugatoma. Tai pats žinomiausias ralio „Saaremaa“ greičio ruožas. Jame nemažai savotiškų niuansų. Vienas jų – trasos posūkių vidinėje dalyse yra sumontuoti senoviniai betoniniai stulpeliai, todėl čia apie posūkių pjovimą kai kurios vietose net pagalvoti negalima. Jei tokį būtume palietę, finišo tikrai nebepasiektume. Čia važiuojant dideliu greičiu reikėjo maksimalaus tikslumo. Šiame greičio ruože taip pat yra du tilteliai. Jie abu – pavojingi. Čia labai lengvai galima nuslysti nuo kelio. Startavome gerai, tačiau po vienos iš ilgų tiesiųjų laukė „dešinys 3 greitas“.  Susimažinau pavarą, perjungiau iš penktos į ketvirtą. Greitis tuomet siekė maždaug 140 km/h. Tokiu greičiu šonu nuslydome į kelkraštį. Pasikėlė vienas priekinis ratas, bet koja nesudrebėjo. Laikėme „tapkę“ iki galo ir pavyko gana greitai ir tuo pačiu efektingai įveikti šitą posūkį“, – apie incidentą papasakojo sportininkas.

„Po to priartėjome prie antro tiltelio, prie tos vietos, kur pernai automobilis įsirėžė į žiūrovus. Tą vietą pravažiavome be klaidų, o tuomet laukė ilga tiesioji. Po jos sekė posūkių virtinė, kuriuos dažniausiai įveikinėjome 200km/h greičiu. Čia jau reikėjo didelės drąsos, tačiau Dainius Alekna taip užtikrintai skaitė stenogramą, kad net nebuvo minties atleisti „gazą“. Ir štai mes jau finiše“, – įspūdžiais dalijosi lenktynininkas.

„Garsiomis ovacijomis pasveikinome vienas kitą, paspaudėme rankas, padėkojome vienas kitam už darbą. Teliko po finišo grįžti į miestą ir dar kartą pravažiuoti pro simbolinę pakylą. Šį kartą finišo. Buvome sutikti ir pasveikinti gausiais aplodismentais ir šūksniais. Bendroje įskaitoje buvome greičiausi tarp visų užsieniečių. Aukščiau mūsų stovėjo tik estiški ekipažai. Pirmas Estijos sportininkų dešimtukas yra toks greitas, kad juos pavyti šansų buvo mažai. Tikiuosi, kad ir Lietuva kada nors turės tokią ralio mokyklą ir puoselės šio sporto tradicijas“, – sakė G. Notkus.

Apdovanojimų vakaras

„Pasirodė keista tai, kad į apdovanojimų vakarą buvo leidžiami absoliučiai visi norintys. Viduje vyko furšetas, tad bet kas, ne tik sportininkai ar žurnalistai, galėjo pasistiprinti užkandžiais ir gėrimais. Greta scenos gausiai būriavosi lenktynininkų fanai. Buvo tikrai smagus vakaras. Kai mes lipome ant scenos atsiimti apdovanojimų, buvome palydėti gausiais plojimais. Mums plojo ne tik sava sirgalių kariauna, bet ir estus palaikantys ralio fanai. Jautėmės labai gerai, kai kartu su Estijos ralio meistrais stovėjome ant vienos pakylos“, – emocijomis po apdovanojimų dalijosi sportininkas.

Padėka fanams ir žiniasklaidai

„Fanai buvo labai aktyvūs, jų buvo daug ir visi jie buvo nusiteikę raliui. Jie mus palaikė ir tikrai nenuvylė. Tokia fanų gausa gali pasigirti tik vietinis Estijos lenktynininkas Timmu Kõrge. Beje, mūsų fanai su jo fanais gerai susibendravo. Lietuviai šūksniais palydėjo T. Kõrge, o tuo metu estų fanai negailėjo ovacijų mūsų duetui. Ką gali žinoti, galbūt kitąmet Estijoje turėsime ir vietinių mūsų ekipažo gerbėjų“, – apie atmosferą šalia greičio ruožų pasakojo sportininkas.

„Taip pat norėčiau padėkoti ir dviem Tomukams. Tomui Markelevičiui ir Tomui Žekoniui. Jie per naktis sėdėjo prie kompiuterių, kad perduotų į Lietuvą nuotraukas, vaizdo medžiagą ir informaciją apie mūsų ekipažą. Nors miegojo šie vyrai per visas tas dienas vos keletą valandų, ištikimai sekė mus daugumoje greičio ruožų ir palaikydami savus netgi sprogdino galingas petardas. Apgailestauju dėl to, kad šiame ralyje jie prarado dvi iš trijų „Go Pro“ kamerų. Vieną jų vienuoliktame „dope“ pervažiavo ir sudaužė, bei atminties kortelę kažkur į žolę nusviedė T.  Kõrge, o antroji dingo ketvirtajame greičio ruože. Pasirodo ir tarp estų vagių pasitaiko. Kaip sakė abu Tomai, pinigai – uždirbami, tačiau labiausiai gaila šiose kamerose buvusių vaizdų“ – sakė  lenktynininkas.

Pasiūlymas ralio mylėtojams

Visiems DELFI skaitytojams, besidomintiems automobilių sportu, rekomenduoju kitąmet atvykti į Saremą, į šį ralį ir pamatyti bei pajusti jo savitumą bei atmosferą. Tai unikalus ralis su daug egzotiškų automobilių. Vien jau dalyvių skaičius kalba pats už save. Kasmet čia varžosi per 150 ekipažų. O dar ko verta nacionalinė Estijos „GAZ“ klasė, kurioje varžosi antram gyvenimui prikelti „GAZ“ automobiliai. Ypač jų važiavimas žavi tuomet, kai jie nardo siaurais miesto takeliais. Taigi, aptarus šio ralio chronologiją ir įspūdžius telieka pasakyti: „Iki susitikimo ralyje „Saaremaa“ kitais metais!“- kvietimu į kitų metų ralį pokalbį baigė Estijoje sužibėjęs Giedrius Notkus.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pasipiktino cepelinų kainomis: aiškinosi, kiek už tą pačią kainą gali pasigaminti namuose (496)

Sugalvojome su žmona nuvykti Merkinę, užlipti ant ten esančio apžvalgos bokšto ir pasigėrėti atsiveriančiais nuostabiais vaizdais, pafotografuoti. Taigi, pasidžiaugę Nemunu ir jo pakrantėmis, pasivaikščioję po miestelį vykome namo į Vilnių. Pakelėje, praalkę nutarėme užeiti į populiarią karčemą pavalgyti cepelinų.

Modernus ugdymas – pokyčiai turi vykti ir specialiojo lavinimo mokyklose

Netylant diskusijoms apie aukštojo mokslo ir bendrojo lavinimo mokyklų reformas ir pokyčius, kai kurios vaikų grupės lieka šešėlyje. Kai kurios specialiojo ugdymo mokyklos imasi savarankiškų žingsnių moderniam, XXI amžiaus ugdymui kurti – viena tokių yra Vilniaus Šilo mokykla, pradėjusi bendradarbiauti su patyrimines edukacijas vedančiu Vikingų kaimu.

Praleido dieną su Vilniaus musulmonais: viskas yra kitaip nei įsivaizduojate (255)

Vilnius nuo seno garsėjo kaip nepaprastas kultūrinės mozaikos miestas. Šimtmečius daugiakultūrinį miesto veidą kūrė skirtingų tautų atstovai, išpažinę įvairias religijas – nuo judaizmo iki islamo. Vis dėlto musulmoniškoji Vilniaus pusė ne vienam, ko gero, yra dar nepažįstama, daugelis jos nesupranta, kai kurie net stengiasi ją ignoruoti. Tai paaiškinti būtų galima, tikriausiai, tuo, kad daugelis lietuvių su islamu susipažįsta tik sekdami žiniasklaidos priemones. Jos, deja, linkusios formuoti neigiamą musulmonų įvaizdį.

Italijoje rastas lietuvės nuotakos laiškas butelyje (14)

Itališko dienraščio „Barinedita“ redakcija sulaukė neįprasto piliečio prašymo – atpažinti kokia kalba yra parašytas butelyje rastas laiškas ir apie ką jame rašoma. Nors užduotis iš pradžių neatrodė lengva, tačiau italai su ja puikiai susidorojo – nustatė, kad laiškas parašytas lietuvių kalba ir jį išvertę, pasidalino su skaitytojais.

Nelauktas vairuotojo posūkis suerzino kitą eismo dalyvį (51)

DELFI skaitytojas atsiuntė video įrašą, kuriame matyti, kaip jam pavyko išvengti susidūrimo su netikėtai į kairę pasukusiu vairuotoju.