G. Kakaras. Ką daryti, kai nusikaltimai atrodo kaip nedideli nukrypimai nuo normos?

 (8)
Sąrašas gali būti labai ilgas: Jonaitis, Jonaitienė, Daktaras, Panevėžio mafijos gauja, išprievartavimų virtinė, mušamos ir engiamos moterys, išsityčiojimai mokyklose, dėl tos pačios priežasties besižudantys vaikai, vagiantys, plėšiantys ir jau peržengę ribą, sugebantys žudyti paaugliai, klaiki moksleivės žmogžudystė Šiauliuose ir Panevėžyje.
Konstitucija
© DELFI / Kiril Čachovskij

Pro tokią prizmę pažvelgus karai keliuose, korupcija, politikų amoralumas, partijų savanaudiškumas, teisėsaugos paperkamumas ir net narkomanijos augantys mastai atrodo kaip nedideli nukrypimai nuo normos.

Šie faktai kiekvieną iš mūsų veda prie neišvengiamos minties – kažką reikia daryti. Cituoju vienoje iš metinių ataskaitų kadaise pasakytus prezidento Valdo Adamkaus žodžius: „Tik moralinis apsivalymas ir moralinis atgimimas gali padėti Lietuvai įveikti ir ekonominę, ir vertybinę krizę, laiduoti žmonių gerovę ir šviesesnę ateitį. Kito kelio nėra“. Absoliučiai sutinku, ypač su paskutiniu teiginiu – kito kelio nėra. Lieka tas vienintelis kelias. Tačiau kur jis? Koks jis? Iš kur prasideda, kuria kryptimi veda? Kuo jis dengtas, kuo apsodintas? Kiek jis patvarus? Kelintame kilometre pasirodo tikslas į kurį šis kelias veda? Ar pasirodę tikslo kontūrai yra tikri, ar tik iliuzinis miražas?

Dar kartą sugrįžkime prie prezidento V. Adamkaus minčių: „Geriausia strategija, vedanti iš sumaišties – vertybėmis ir idealais grįsti tikslai, idėjomis ir principais paremtas praktinis veikimas. Pastaruosius metus žodis „vertybės“ dažnai linksniuojamas. Tačiau tam, kad žodis taptų kūnu, reikia ne filosofinės išmonės, o politinės valios“. Ir vėl gražūs žodžiai, be jokių įsipareigojimų, be jokių nuorodų į tą politinę valią. Tuo liūdniau, kad tokius žodžius pasako tas valstybės vyras, kurio pagrindinė pareiga galėjo būti tą politinę valią realizuoti ar bent dėti maksimalias pastangas tą valią įgyvendinti. Deja, sekanti aukščiausia pareigūnė net tų gražių žodžių nesugeba pasakyti.

Matau tik vieną politinės valios raiškos formą, kuri galėtų duoti realius vaisius – Lietuvos Respublikos Konstituciją papildyti dviem punktais:

„1. Lietuvos Respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją.
2. Visi valstybės teisiniai, moraliniai ir etiniai normatyvai privalo vadovautis absoliučiu prioritetu – žmogaus ugdymas bendražmogiškų vertybių erdvėje, sudarant jam prasmingo gyvenimo sąlygas darbui, tobulėjimui, kūrybai ir poilsiui“.

Tekstas, žinoma, tobulintinas ir tikslintinas, gilios analizės reikalauja ir bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimas, tačiau tikiuosi, kad pagrindinę mintį išsakiau suprantamai. Jauno žmogaus vertybes formuoja šeima, mokykla, gatvė, religija, žiniasklaida, akcentuojant televiziją ir internetą, bei vėliau visą apimantis turėjimo ir vartojimo sindromas. Visų čia paminėtų aštuonių įtakos erdvių reguliuojančius įstatymus, moralines ir etines normas reikėtų labai kruopščiai, atidžiai, preciziškai peržiūrėti per Konstituciją papildančio absoliutaus prioriteto prizmę ir padaryti reikiamus pakeitimus, papildymus ar, jeigu reikės, priimti naujas teisines, moralines ir etines normas. Taip, tai ne kelių metų darbas. Manau, kad dešimtmečių nuoseklus darbas duotų rezultatus, visuomenei pasirinkus kardinaliai naują evoliucijos kelią, kurio tikslas pagal Erichą Fromą būtų būti, bet ne turėti.

Pasakysiu tai, ką visi žinome, ką labai taikliai pasakė de Sent-Egziuperi – visi mes atėjome iš savo vaikystės. Iš vaikystės, kur bausmė už melą ar kitą prasižengimą taps neužmirštama visą gyvenimą, kur vakarais į miegą nuneš tėčio ar mamos sekama pasaka, kur tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo įtvirtinti stulpai bus tarsi vartai, išeinant į mokyklą, į gatvę, į knygų pasaulį, į margą, gėriu ir blogiu nuspalvintą pasaulį.

šeima, pora, vaikai, laisvalaikis, atostogos, automobilis, vasara, mergaitės
šeima, pora, vaikai, laisvalaikis, atostogos, automobilis, vasara, mergaitės
© Shutterstock nuotr.

Ar šiandieninė šeima gali įtvirtinti tuos stulpus, ar gali išleisti į pasaulį savo vaikus pro tuos pirmuosius gyvenimo vartus? Atsakymo toli ieškoti nereikia: asocialių šeimų gausa, po girtuoklysčių gaisruose nebeatbudusių žūtys, sugyventinius ar vyrus nudūrusios moterys, savo vaikų nužudyti tėvai, šiukšlių konteineriuose rasti kūdikiai ... Nesinori tęsti – darosi nejauku.

Šeimos problema sunki, skaudi ir tikrai ne rytdieną spręstina. Nedarbas, tragiškai mažos algos, emigracija, girtuoklystė, motyvacijos nebuvimas išbristi iš aplaidumo, grubumo, amoralumo ir kas skaudžiausia – besisvaidantys gražiais žodžiais politikai, nei vienas nežinantis, kas yra skurdas (ar žinote, kiek Seime yra milijonierių?), menku procentu dėl akių sumažinantys savo algas, bet nieko konkrečiai nepadarantys šeimos statuso finansiniam pakėlimui ir, kas dar svarbiau, - šeimos moralinių ir etinių vertybių išaukštinimui.

Aš nekompetentingas nurodyti čia kokias nors konkrečias veikimo gaires, tačiau kiekvieną šeimą turėtų pasiekti šeimos bendražmogiškų vertybių pradžiamokslis. Šiame pradžiamokslyje turėtų būti ypatingai akcentuotas vaikų auklėjimas, darbinis užimtumas ir, kas labai svarbu, emocinio intelekto ugdymas.

Manau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindinis uždavinys būtų, pasitelkus aukšto lygio ekspertus, sociologus, psichologus, kitų šalių patirtį, paruošti konkrečių veiksmų ilgalaikę programą, kurios neatidėliotinas įgyvendinimas, nuolat ją koreguojant ir tobulinant, vestų lietuvišką šeimą į bendražmogiškų vertybių erdvę – taurios ir pilnavertės vaikystės pasaulio brandos erdvę, iš kurios visi turėtume būti išėję, iš kurios išeitų atgimusios Lietuvos žemdirbiai, mokytojai, verslininkai, teisėjai ir prokurorai, valdininkai ir politikai, premjerai ir prezidentai.

Antra svarbi įtaką daranti erdvė, o kai kuriais atžvilgiais - ir svarbiausia, būtų mokykla. Mokykla, kur tave pasitiktų mokytojai. Tačiau paklausykime KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio: „Mokytojų trūkumo apskritai nėra: yra didelis jų perteklius. Labai trūksta tik gerų mokytojų. Mažuose miesteliuose ir net didesniuose centruose mokytojas neturi jokio motyvo tobulėti. Jis negali būti geras mokytojas, nes kilo iš blogo moksleivio, vėliau baigė blogą universitetą. Yra išimčių, bet jų – mažai. Yra tokių mokytojų, kurių nė iš tolo negalima prileisti prie mokyklos. Jie tiesiog neraštingi. Jie siaurai specializuojasi, nesidomėdami ir net aršiai ignoruodami visa tai, kas nesusiję su jų dalyku. Štai kodėl „žaliavos“ – mokyklų abiturientų kokybė yra tragiška“.

Todėl kalbu ne apie šiandienos, bet apie rytdienos mokyklą, kurioje mokytojas turėtų būti Mokytojas. Mokytojas - visam gyvenimui. Jis ir tik jis tuos tavo tiesos, užuojautos, gailestingumo, meilės ir teisingumo vartus, atsineštus iš šeimos, iš vaikystės, turi paversti gelžbetoniniais kelrodžiais, tavo gyvenimo kelrodžiais. Ir ne tik žodžiais, bet ir savo išskirtine asmenybe, Mokytojo asmenybe. Aritmetika, algebra, fizika, chemija ir kiti specializuoti dalykai mokyklos programoje turėtų būti antraeiliai. Išskirtiniai – dorinis ugdymas, istorija, literatūra ir kalba.

Keli žodžiai apie kalbą. Žinoma, čia ir gramatika, ir sintaksė, ir rašyba, bet svarbiausia kas kita – tai mokėjimas kalbėti. Pasakykite, kurioje šiandienos mokykloje mokoma kalbėti? Rezultatas akivaizdus – politikai, Seimo nariai, pagrindiniai valstybės vyrai ir moterys pauzes užpildo mykimu, karštligiškai ieškodami sekančios minties, žodžio, viso sakinio. Nemoka kalbėti ir didelė dalis televizijos ir (ypač!) radijo žurnalistų. O regis viskas taip paprasta - turėti ką pasakyti, norėti tai pasakyti ir kalbant girdėti save klausytojų ausimis. Tai elementarus ir universalus bendravimo dėsnis, deja, mokyklose dar nesurastas.

Kiekvienas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomų dalykų, privalėtų moksleivius mokyti kalbėti. Ir kiekvienas mokytojas šalia dėstomų fizikos ar chemijos dėsnių visada žvelgtų į moksleivį per bendražmogiškų vertybių prizmę ir koreguotų moksleivių matymą ir mąstymą taip, kad ir jie pasaulį su visomis jo blogybėmis galėtų matyti per tą pačią vertybių prizmę. Ir tai būtų pagrindinis mokytojo tikslas – išleisti iš mokyklos pilnaverčius žmones, o ne žinių prifarširuotus būsimus beveidžius specialistus. Pilnavertis žmogus turi visas galimybes tapti specialistu, tuo tarpu iš šių dienų gimnazijų ar aukštųjų mokyklų atėjęs specialistas tapti pilnaverčiu žmogumi turi žymiai mažiau galimybių, nes šalia tokio specialisto visada šalia budės vartojimo-turėjimo slibinas.

Džiaugiuosi ir vertinu Švietimo ir mokslo ministerijos pirmus tikslingus žingsnius – planuojamą dėstomų dalykų krūvį sumažinti vienu trečdaliu, nors reikėtų sumažinti visu 50 proc. Nenukentės bendro išsilavinimo lygis, jeigu mes, Mokytojai, vietoj pastangų įtvirtinti moksleivių galvose Omo dėsnį, Niutono binomą ar netiesines lygtis, uždegsime juose prigimtinį, nenumaldomą pažinimo alkį ir džiaugsmą – jis ir tik jis ateityje duos vešlius, plataus pažinimo ūglius, į tvirtus medžius iškerojančius, vietoj per prievartą į neparuoštą, nederlingą dirvą įterptus sodinukus (kad nors atsakinėdamas pamoką atsimintų ką aš jiems vakar pasakojau...), kurie vargsta, džiūsta ir dažniausiai negrįžtamai nunyksta.

Dabartinė mokykla remiasi prievarta ir konkurencijos skatinimu
Dabartinė mokykla remiasi prievarta ir konkurencijos skatinimu
© Shutterstock nuotr.

Bet kur tie mokytojai? Deja, jų tik vienetai visoje Lietuvoje, o turėtų būti dauguma. Ne, šiandieninis algų padidinimas nieko neduos – pinigais tikrų vertybių į žmogaus sąmonę neįterpsi. Dar tebegalioja mokytojų nuvertinimo pasekmės – į pedagoginį universitetą nueina dauguma tų, kurie nepateko į norimas aukštąsias, į norimas specialybes, o, ir baigę pedagoginį, gabesnieji su džiaugsmu aplenkia mokyklas. Pažvelkime į mūsų tautos praeitų šimtmečių šviesuolių biografijas – dažnas jų atėjo iš mokyklos, nemažus metus mokytoju padirbėjęs.

Tik griežta atranka, gal net intelekto, o ypač emocinio intelekto, koeficientą nustatant, iš šeimos atsineštas ir mokykloje subrandintas vertybes įvertinant, gal įleidžiant į mokyklas ne tik standartinį pedagogo išsilavinimą turinčius, bet ir gyvenimo patirtį turinčius bei gilų norą jį perduoti jaunimui norinčius - tik tokia stojančių į pedagogų kelią mokytojų atranka galėtų pagausinti Mokytojų kastą. Gal po metų ar dviejų reikėtų pertestuoti jaunus mokytojus, patikrinti jų motyvaciją būti mokytoju – ar tikrai jis yra pasiryžęs dalį savo širdies atiduoti mokiniams? Mokytojas tapdamas Mokytoju kaip vienuolis turėtų duoti pasiaukojimo įžadus siekti brandžios asmenybės, dalinantis ja su mokiniais.

Nors paviršutiniškai susipažinus su šiandieninėmis psichologijos problemomis, tyrimais, analizėmis, apklausomis, mokslinių darbų išvadomis, aiškėja visiškai nenormali padėtis mokyklose. Mūsų mokyklose ruošiami būsimi specialistai, nes žinių perdavimas, jų įtvirtinimas sudaro esminį ir pagrindinį pedagogo darbo tikslą. Tuo tarpu jaunas žmogus turėtų būti ruošiamas būti žmogumi, brandinamas žmogumi. Pilnavertis žmogus be tam tikro žinių bagažo turėtų remtis ant trijų banginių – bendražmogiškų vertybių, emocinio intelekto ir socialinio intelekto. Čia ir tik čia turėtų būti nukreiptos pagrindinės pedagogų pastangos.

Kodėl tiek daug žodžių apie mokyklą ir mokytojus? Todėl, kad tik dvi institucijos, šeima ir mokykla, turi potencinę galią pakeisti pasaulį – išugdyti pagrindinėmis žmogiškomis vertybėmis persmelktą jauną žmogų. Noriu akcentuoti - šios bendražmogiškos vertybės turi būti jauno žmogaus dvasiniai griaučiai kaip analogas fizinio kūno griaučiams. Kaip žmogaus fizinis kūnas negali egzistuoti be kūno atramą suformuojančių ir palaikančių kaulų struktūros, taip žmogaus dvasinis, etinis, moralinis būvis turėtų remtis bendražmogiškomis vertybėmis kaip pagrindine dvasinio kūno atrama. Nors mano palyginimas pakankamai natūralistinis, bet ir pakankamai akivaizdus.

Akcentuodamas šeimą ir mokyklą kaip pagrindines doros ugdymo institucijas matau tarp jų didžiulį skirtumą. Šeima, apsaugota privatumo teisėmis, yra tapusi uždara sistema, į kurios erdvę patekti galima tik gavus teisėtvarkos leidimą. Tai sistema, į kurios vidinius procesus, vyksmus ir, žinoma, turiu galvoje vaikų auklėjimą, mes neturime teisės tiesiogiai reaguoti, kol jie, tie vidiniai vyksmai neperžengia teisėtvarkos, įstatymų rėmus. Mokykla yra atvira mūsų pastangoms keisti, tobulinti jos struktūrą ir veiklą. Tą ir darome – tobuliname, reformuojame. Tačiau kur link einame, ko siekiame?

Cituoju Andrių Navicką:

„Problema, į kurią noriu atkreipti dėmesį, būdinga tikrai ne tik Lietuvai. Iškili filosofė Hannah Arendt dar XX amžiaus antroje pusėje tvirtino, kad švietimo sistema tiek Europoje, tiek JAV vis labiau klimpsta į krizę. Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.

Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus. Palaipsniui mokykla tampa ne asmenybės išsiskleidimo vieta, bet konformistų kalvė. Nuolatinės apklausos, testai tampa tiek mokinių pastangų įvertinimo įrankiu, tiek vyraujančia švietimo ideologija. Mokykla tampa nuolatiniais išbandymų pliūpsniais. Pati žinių vertinimo sistema paremta įtarumo nuostata – siekiama kaip nors „sukirsti“ mokinį, atskleisti žinių spragas. Na, o vyresnėse klasėse visi šie patikrinimai lydimi didžiulio streso ir kartojimų – susiimk, nuo to priklauso tavo karjera ir likimas. Dauguma mokinių susiima, įsitempia, pasitelkia būrį korepetitorių ir baigiamiesiems egzaminams ruošiasi kaip lemiamam mūšiui. Natūralu, kad ir mokykla pradeda asocijuotis su gladiatorių arena, kurioje kalbos apie vertybes, solidarumą dažniausiai lieka skambiomis deklaracijomis, o svarbu tik viena – galutinė pergalė“.

Ta pergalė – tai prifarširuotas žiniomis, jaunas žmogus, turintis potencinę galimybę įstoti į aukštąsias mokyklas, o jas baigęs, tapti tinkamu specialistu jaunų kadrų rinkoje.

Šiandieninės visuomenės dievas – gamyba-reklama-pardavimas-vartojimas-turėjimas – absoliučiai suformavo švietimo, ugdymo ir mokymo sistemą. Pradinės, vidurinės, gimnazijos, koledžai, techninės ir aukštosios mokyklos turi tik vieną tikslą – paruošti specialistus. Ir visos reformos nukreiptos tik į vieną tikslą – kaip greičiau, mažesnėmis sąnaudomis, bet maksimaliai prifarširuojant tai ar kitai specialybei reikalingas žinias ir tada išmesti jauną žmogų į su pagreičiu besisukančią gamybos-vartojimo-turėjimo karuselę.

Taip, doros, ugdymo programos yra. Nuo darželinukų iki gimnazijų absolventų. Perskaičiau – daug gražių ir prasmingų tekstų. Kalbėjausi su mokytojais. Mačiau jų ironiškas šypsenas ir atlaidžius paaiškinimus – „esmė juk ne čia, esmė – paruošti mokinius egzaminams“. Suprantama, doros ugdyme egzaminų nėra ir būti negali, nes dora tai ne žinios. Deja, doros ugdymas mokyklose dažniausiai pateikiamas kaip žinios, kaip elgesio taisyklės.

Dorovinis ugdymas mokyklose turėtų būti pirmaeilis ir svarbiausias iš visų kitų egzaminais vertinamų dalykų. Nes, pasikartosiu – bendražmogiškomis vertybėmis subrandintas jaunas žmogus neišvengiamai savo individualių gabumų ir galimybių erdvėje pasirinks savo būsimą specialybę. Tuo tarpu maksimaliai žiniomis aprūpintas specialistas be subrandinto bendražmogiškomis vertybėmis dvasinio skeleto, pilnaverčiu sąžinės balsu besivadovaujančiu žmogumi tapti negalės, nes dvasinė branda nėra žinios, kurias ir pavėluotai būtų galima įsisavinti. Iki 20 metų (psichologai patikslins) dvasiškai nesusiformavęs žmogus ateityje gali būti reguliuojamas arba tramdomas tik įstatymų numatytomis bausmėmis, kurios dažniausiai dar labiau luošina jo „vertybių“ skalę.

Tačiau deklaruoti dorovinio ugdymo pirmaeiliškumą mokyklose dar maža. Reikia Mokytojų, kurie tą pirmaeiliškumą įgyvendintų. Ir ne atskirų dorovinio ugdymo Mokytojų, bet visų mokyklose esančių mokytojų tapsmo Mokytojais. Kol iš šeimų neišeis tikromis vertybėmis nešini vaikai, mokyklose nesant Mokytojų, nebus subrandintos jaunų žmonių dvasinės vertybės, aukštosios mokyklos, paklusdamos „gamybos–vartojimo–turėjimo“ dėsniui, ruoš būsimus bedvasius specialistus (rašau sutirštindamas spalvas, nes yra išimčių, bet jų mažai), kurie kurs šeimas, eis dirbti į mokyklas mokytojais ir atsainiai dėstys mokyklų programose esančią trečiaeilę discipliną – dorovinį ugdymą – tikro visuomenės atgimimo nebus. Bet esu giliai įsitikinęs, kad tą užburtą ratą – šeima – darželis – mokykla – gatvė – Internetas ir televizija – retkarčiais bažnyčia ir vėl šeima – darželis... – reikia iš esmės renovuoti, gydyti. O vaistas deja tik vienas – bendražmogiškos vertybės, sąžinės dirvoje išaugintos.

Žinoma, bet kokia to vaisto diegimo forma yra sveikintina, tačiau tikrų pokyčių galima tikėtis tik tada, kai ši gydymo procedūra taps pirmaeiliu konstitucijoje įtvirtintu visos visuomenės ir valstybės uždaviniu:

„Lietuvos Respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją“.

Reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, pagrindiniu Konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu, tarsi rentgeno spinduliu, peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarys nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas - žmogaus tapsmas Žmogumi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilniuje vėjo nuverstas medis sutraiškė užsieniečių išsinuomotą automobilį (68)

Vilniuje kelionė nuomotu automobiliu Izraelio piliečiams buvo itin nemaloni - didžiulis vėjas ant jų užvertė medį.

Vilniaus oro uoste – sumaištis: niekur tokios darbo kokybės neteko matyti (424)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja Vilma Balčiūnienė, šiuo metu esanti Vilniaus oro uoste. Jos teigimu, pastarajame šeštadienio rytą susidarė beviltiška padėtis.

Kaunietis apstulbo pamatęs, ką darbuotojai pridarė kaimyno koridoriuje (29)

Portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojai, gyvenantys Noreikiškėse, pasidalino nuotrauka, kurioje matosi, kaip kabelinės televizijos ir interneto paslaugas teikiančios įmonės darbuotojai atliko instaliacijos darbus jų namuose.

Priglaudžia gyvūnus, apie kuriuos kiti pamiršta: namais dalijasi su ožiuku ir vištomis (69)

„Trijuose paršeliuose“ gyvena gyvūnai, kurių baigtis – paskerdimas... Tai gyvūnai, išgelbėti iš didžiulių fermų arba smulkių ūkių, iš blogų gyvenimo sąlygų, buvę ligoti gyvūnai. Čia jie turi galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokio vertas kiekvienas gyvūnas – laisvai judėti, mėgautis draugų kompanija, gauti skanaus ir kokybiško maisto, jausti tik rūpestį ir meilę, sulaukti gydymo susirgus. Deja, ūkiuose gyvūnai to patirti dažniausiai negali.

To, ką patyrė Vilniaus restorane, nematė net filme: suplėšė pinigus ir metė į veidą atnaujinta 20:09 (390)

Į DELFI kreipėsi skaitytoja Rūta, papasakojusi apie netikėtą vakaro baigtį Vilniaus restorano. „To nesu mačiusi net filmuose“, – prisipažino ji ir laiške papasakojo, kaip maitinimo įstaigos savininkas suplėšė jos vyro paduotus 50 eurų. Restorano „La cocine de Jose“ savininkas prisipažįsta – iš tiesų taip pasielgė, nes neištvėrė nemalonių komentarų, kurių, jo manymu, sulaukė, nes yra užsienietis.