Filmo „Žiemos pasaka“ recenzija: juosta, kuri priverčia patikėti stebuklais

 (1)
Žinomas Holivudo scenaristas ir prodiuseris Akiva Goldsmanas, pelnęs JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą už geriausią 2001 metų filmo „Nuostabus protas“ scenarijų bei prisidėjęs prie filmų „Pakilęs iš pelenų“, „Da Vinčio kodas“, „Aš esu legenda“, „Hankokas“ ir „Išlikęs gyvas“ sukūrimo, pristato savo režisūrinį debiutą plačiuosiuose kino vandenyse – filmą „Žiemos pasaka“ (angl. Winter's tale).
Kadras iš filmo "Žiemos pasaka"
© Organizatorių nuotr.

Oskarą pelnęs kino kūrėjas kviečia į nepamirštamą nuotykį po Niujorką, kai gatves valdė piktos gaujos ir plėšikai, o stebuklų metas jau ėjo į užmarštį kartu su dvejų jaunuolių atrasta meilės jausmo galia, nugalinčia net ir patį laiką.

Apie ką mes čia…

Piteris Leikas – paprastas vagis, kuris, lydimas nuojautos ir, iš dalies, sėkmės, patenka į Beverlės Pen namus. Per atsitiktinumą susidūrę jaunuoliai atranda jausmą, kuris neapleis jų iki pat pasaulio galo. Įsimylėję Piteris ir Beverlė net netuokia, kad jų laimė truks labai trumpai, tačiau būtent jų jausmų galia sukurs tikrą stebuklą kažkam, kas to mažiausiai tikisi.

Kūrinio vidus

Pasižiūrėjus visą Akivos Goldsmano pasiekimų sąrašą ir filmografijos įvairovę, galima buvo drąsiai tikėtis kažko ypatingo, nes žmogus, dirbęs su įvairiausiais žanrais, nutuokia, ko reikia žiūrovui.

Juosta skirta žmonėms, kurie vis dar tiki stebuklais ir žodis „meilė“ jiems reiškia daugiau nei lūpomis ištartos penkios raidės. Kita vertus, galima susimąstyti, kokio amžiaus žmonėms ši juosta skirta. Vyresniems tai bus per daug banalu ir vaikiška, vaikams - per daug atvira. Turbūt tiksliausia filmo auditorija būtų paaugliai, kurie vis dar gali tikėti stebuklais ir gražiai vystoma draugyste su priešinga lytimi. Čia gal ir būtų teisingas spėjimas dėl tikslinės filmo auditorijos.

Bendrai žiūrint į šį projektą galima pasakyti – jis skirtas tiems žmonėms, kurie gali atitrūkti nuo realybės kelioms valandoms ir pasijusti lyg pasakoje, kurioje viskas įmanoma. Pasakoje, kurioje visos problemos išnyksta ir gėris triumfuoja. Toks ir yra režisieriaus užsibrėžtas tikslas. Jis nori, kad mes patikėtume stebuklais.

Filme pasakojama dviejų jaunų žmonių meilės istorija, persipinanti dviejuose laikotarpiuose. Labiausiai žavi pirmoji dvidešimto amžiaus pusė, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Šiame laikotarpyje mes susipažįstame su visu stebuklingu šios išskirtinės pasakos pasauliu. Joje, kaip ir pridera tokio žanro filmams, yra gėris ir blogis. Amžina tamsos ir šviesos kova parodoma gal ir ne taip žiauriai kaip mes įpratę tą matyti kituse tokios tematikos juostose, tačiau režisieriaus meistriškumo dėka pamatome blogį, kuris sugeba įsibrauti į vidinį jausmų pasaulį ir jį sunaikinti.

Tai jau - jausmų pasipriešinimas, jausmų, kurie išliks net ir po žmogaus mirties. Kartu - tai ir gėrio propagavimas. Žmonės jau seniai užmiršo, jog meilė susideda iš tarpusavio pagarbos, noro apsaugoti savo artimą, atsidavimo, o ne storos piniginės ir gražios išvaizdos. „Žiemos pasaka“ bent dviem valandoms nukelia mus į tikrą rojų, kuriame neegzistuoja šiuolaikinio pasaulio sukurtos meilės tendencijos.

Personažai sudaro nemažą viso pasakojimo pamatą, todėl jie sukurti išties neblogai. Bent jau tą galima pasakyti apie pirmą filmo dalį, kai kiekvienas iš jų mums labai vaizdingai pristatomas. Piteris ir jo romantiško nevykėlio personažas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, turi gražesnį vidinį pasaulį nei kiti aristokratiškų šeimų palikuonys. Jis paprastas, nieko neturi, gyvena tik ta diena – tai nuostabu, kai galime džiaugtis bet kokia smulkmena, padarančia pasaulį gražesniu.

Tokia pat yra ir Beverlė. Serganti tuberkulioze mergina atsiskleidžia kaip labai jautri asmenybė, kuri susitaikė su savo likimu, tačiau sutikusi Piterį mergina pajaučia norą gyventi, ji tampa laiminga. Atvirai kalbant, režisieriaus pastangos dėl rodomos problemos, kai gyvybė gęsta, o norisi dar tiek daug padaryti, sugeba išspausti ašarą. Šiais metais tokio jautraus filmo dar nebuvo. Net ir blogiečiai filme atrodo pasakiškai, o tai labai džiugina. Vienintelis „neištobulintas“ personažų momentas – šiuolaikinis pasaulis ir jame pasirodančios Virginija su Abe. Joms tiesiog pritrūko ekraninio laiko gerai pristatyti.

Juostoje nemažai fantastinių elementų, transformacijų ir kitų nebūtų dalykų, tačiau, kaip bebūtų keista, šie visi elementai puikiai papildo filmo foną. Tai - juostos variklis, kuris sugeba pakerėti savo simboliškai išreikštomis mintimis. Į šią juostą reikia žiūrėti kaip į pasaką, tada visi papildomi dalykai pasirodys nuostabiu juostos papildymu. Režisierius su mumis žaidžia savo fantazijos vaisiais, o tai leidžia atsidurti viduje šilto, jaukaus, kažkiek banalus, tačiau šviesaus pasakojimo.

Seniai kino ekranuose nebuvo kažko panašaus, todėl filmas skirtas ne tik puikiam ir romantiškai laiko praleidimui kino erdvėje, tačiau dar ir pabėgimui nuo realybės, ko kartais trūksta kai kuriems žmonėms, gyvenantiems pilką gyvenimą.

Techninė juostos pusė

Filmo apipavidalinimas labai patrauklus akims. Pats fonas ir stilistika labai primena Guy‘aus Ritchie „Šerloką Holmsą“, tačiau kalbėti apie plagijavimą nereikia. Juosta išlaiko savo išskirtinį ir tikrai magišką vizualinį foną, o specialieji efektai, kurie dominuoja visame filme, irgi padeda sukurti puikų bendrą vaizdą.

Garso takelis, visos filme skambančios dainos ir melodijos surinktos ir priderintos labai taikliai. Sukuriamas tikros pasakos motyvas, pasakiška atmosfera primena neužmirštamą kelionę po žmonių jausmus. Tuo pačiu, taiklių muzikinių kompozicijų dėka, filmas akimirksniu pavirsta į jaukiai papasakota pasaką.

Operatoriaus darbas kiekvieną rodomą sceną paverčia į nuostabų atviruką. Kerintys vizualiniai vaizdai tokie apčiuopiami, jog kino salė akimirksniu pavirsta į filmo veiksmo areną, kuriai nereikia jokios trimatės erdvės, kad atsidurtum veiksmo sūkuryje.

Filmo montažas visai neblogas. Kelios neaiškios scenos pradžioje leidžia sunerimti, tačiau vėliau vystomas veiksmas sklandžiai atpasakoja viską, kas buvo parodyta filme, kartu išnyksta ir visos abejonės dėl blogai pristatyto veiksmo ir pačios siužetinės linijos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Pagrindinio personažo atlikėjas, aktorius Collinas Farrellas pirmą karta atsiduria romantiniame filme, tačiau su savo vaidmeniu žinomas moterų viliotojas susidoroja kuo puikiausiai. Žiūrint į jo vaidinimą ir į jo akis galima iš karto patikėti stebuklais. Aktorius kiekviena veido mimika ir balso intonacija puikiai perteikė savo personažo vidinį pasaulį. Jis dominuoja filme ir sugeba leisti patikėti, jog meilė egzistuoja, ir kiekvienas žmogus privalo dėl jos kovoti.

Britė Jessica Brown-Findlay savo subtiliu grožiu po filmo seanso pavergė, matyt, ne vieną vyrą, tačiau atmetus jos moteriškus kerus, merginos vaidmuo filme tampa beveik tokiu pat stipriu kaip ir Collino. Ji perteikia savo herojės sukurtą pasaulį, vidines nuoskaudas ir sugebėjo ganėtinai vaizdžiai parodyti, kad reikia kabintis į gyvenimą bet kokiais būdais.

Antagonisto vaidmenį sukūręs puikusis Russelas Crowe irgi nenusileidžia saldžiajai porelei. Piktas, išoriškai pasikeitęs kraugeriško žvilgsnio savininkas sugeba įsimintinai įkūnyti blogį. Atvirai pasakius, tai jam netgi labiau tinka vaidinti blogiečius. Nusibodo, kai vien tik teigiami personažai supa aktorių, todėl toks vaidmens pasirinkimas – puiki dovana gerbėjams.

Pasirodžiusi ganėtinai trumpai, labiausiai filme erzina Jennifer Connely. Jos vaidyba „perspausta“, matosi labai daug teatrinio vaidinimo elementų. Tai nenatūraliai ir labai tuščiai iššvaistytas herojės personažas, o kartu - ir pačios aktorės potencialas.

Pabaigai galima paminėti, jog filmą papuošia ir gerai pažįstami Williamas Hurtas, Mattas Bomeris ir… O čia tegul būna paslaptis. Nes šio žmogaus pasirodymas labai nustebina ir tikrai iš malonios pusės.

Verdiktas

„Žiemos pasaka“ – tai lengvas ir vizualiai netgi labai patrauklus pasakiško turinio ir aukšto lygio filmas, kuriame randama vietos ne tik amžinos meiles priesaikai, atsidavimui ar draugystei, bet tikėjimui stebuklais, kurie aplanko mus tada, kai to mažiausiai tikimės.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Kauno mokiniai minėjo Sausio 13-ąją (10)

Atiteka laikas, atnešdamas įvykius, faktus ir žmones. Į šiandieną laikas atskriejo iš 1991 metų sausio 13-osios ir 8.00 val. visoje Lietuvoje sustojo su atminties liudijimu. „Atmintis gyva, nes liudija“ šiandieną, liudys, kol gyvuos Lietuva.

1000 laisvės žvakučių Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijoje (7)

Sausio 13 diena – kai gėris nugalėjo blogį, tai diena, kai šviesa nugalėjo tamsą. Net ir praėjus 26 metams po šio dienos, svarbu nepamiršti jos, skatinti ir puoselėti savo minties, savo artimųjų, savo šalies laisvę.

Vyro namuose – neįprastos išvaizdos gyvis (39)

DELFI skaitytojo Vidmanto dėmesį atkreipė namuose pastebėtas jam nežinomas gyvis. Dėl neįprastos pastarojo išvaizdos jis paprašė DELFI redakcijos pagalbos jį atpažįstant.

Sausio 13-ąją prisiminus: mūsų kova vis dar labai reikšminga (16)

Šiandien yra Laisvės gynėjų diena ir tikrai nedera pamiršti tų, kurie aną Sausį aukojo savo gyvybes, jomis rizikavo tam, kad šiandien Lietuva būtų laisva. Tai – didžiausia Lietuvos pergalė. Vis dėlto man kažkaip norėtųsi pamąstyti apie kitą barikadų pusę.

Sausio 13-ajai priminti sukūrė ypatingą nuotrauką (123)

Sausio 13-ąją kiekvienas prisimena kitaip – vieni apie tos dienos įvykius žino tik iš tėvų pasakojimų, kiti patys stovėjo prie laužų ir susikibę rankomis dainavo, treti tuomet nieko nesuprato, nes buvo per maži, ir tik vėliau įvertino, kas tuo metu vyko. Nepaisant to, kiekvienam ši data svarbi, kaip ir laisvė, kurią visi kartu apgynėme. Foto-video menininkas Simonas Šileika sukūrė „mintį laužančią“ foto manipuliaciją 1991 metų Sausio 13-ai priminti.