Filmo „Santa“ recenzija: lietuviškam kinui reikia tik vieno – užsieniečių aktorių

 (32)
Išgyvenantis atgimimą ir tikrą aukso amžių, lietuviškas kinas ir toliau iš stipriausios pusės demonstruoja, ką gali. Tokių talentų kaip Marius Ivaškevičius, kuriam šis filmas tampa pačiu didžiausiu karjeros iššūkiu, dėka nacionalinė kinematografija įgauna puikų potencialą tolesniam vystymuisi ir tobulėjimui. Trumpametražių filmų kūrėjas pristato labai jautrią ir gyvenimišką istoriją apie žmonių ydas, pasiaukojimą, meilę ir sielvartą dėl artimo žmogaus bei nuoširdų pasakojimą apie gyvenimą, kuriame vis dar galima tikėti stebuklais, - filmą „Santa“.
© Organizatorių nuotr.

Apie ką mes čia…

Susitikę Laplandijoje, Jussi su lietuve Inga užmezga trumpalaikį romaną. Po kai kurio laiko vyras supranta, jog negali gyventi be Ingos ir netikėtai aplanko ją Vilniuje. Jų ryšys tampa vis tvirtesnis, tačiau sužinojusi nelabai malonią staigmeną apie sūnaus sveikatą, Inga pakeičia savo gyvenimiškus prioritetus ir nusisuka nuo ją įsimylėjusio vyro…

Kūrinio vidus

Akivaizdu, jog pastaruoju metu pasirodę lietuviški filmai vienas po kito vis labiau ir labiau džiugina žiūrovus. Ne išimtis ir šis naujas projektas, kurio ilgus metus laukėme mūsų šalies kino teatruose. Iš vienos pusės, puikiai parinkta tematika ir jos pristatymas šaltomis žiemos dienos. Iš kitos – nelabai teisinga premjeros data. Tokį filmą, nors ir kokia skaudi jo tema bebūtų, geriausia rodyti prieš Kalėdas. Juosta vaizduoja stebuklą ir tikėjimą žmogumi, kuris kas metus aplanko žmonių namus ir po eglute padeda dovanas.

Filmo „Santa“ tematika gana skaudi, tačiau ji tokia artima kiekvienam iš mūsų. Filmas susideda iš daugelio svarbių detalių ir kelių skirtingų pasakojimo būdų. Jie galiausiai susijungia į bendrą paveikslą ir į istoriją apie Kalėdų senelių misiją gelbstint šventes.

Pirmiausia, vaizduojami romantiniai santykiai su skirtingų šalių ir skirtingo mentaliteto žmonėmis, kurie nors ir atranda save, tačiau vėliau, kaip dažniausiai ir būna, kenčia. Kartu istorijos eigoje pamatome labai savanaudiškos moters portretą, dėl kurios kenčia visi, net ir jos sūnus. Akivaizdžiai parodoma, jog per tokias moteris vyrai praranda pasitikėjimą savimi, o svarbiausia – pradeda baisėtis ir nepasitikėti priešinga lytimi. Žinoma, tai būdinga ir moterų atveju, kai vyrai jas emociškai sunaikina.

Antra – motinos ir vaiko santykiai. Jie nėra tobuli. Moteris atrodo labai abejinga savo sūnui, o iškilus bėdai ji sugeba padaryti didžiausią klaidą – pabėgti. Tokios moterys nevertos vadintis motinomis. Tai matosi Jussio akyse, kai jis supranta, kad Inga paliko jį ant ledo.

Savanaudiškumas ir kito žmogaus negerbimas – tokiais bruožais pasižymėjo Ingos personažas. Silpnos moters portretas, kuriai norėjosi pagyventi sau, nors ji atsakinga už savo vaiko gerovę. Paskutiniu filmo siužetinės linijos komponentu tampa vaiko požiūris į jį supantį pasaulį. Iš Vinco perspektyvos matome stebuklą, tikėjimą ir tyrumą. „Geri vaikai pasveiksta, o blogi miršta“, – tai iš tikrųjų skaudi tema, tačiau be galo gerai išreikšta. Simboliai, kuriais režisierius „mėtosi“ pasakojime apie Kalėdų senelių misiją irgi nuostabiai papildo šią filmo mintį. Svajonių šalies, pomirtinio gyvenimo ir rojaus atvaizdas simbolinis, tačiau viskas prasideda nuo tikėjimo. Mirtis - tai tik kelio pradžia. Vaikas tą supranta, suaugusieji – deja, ne.

Pasakojimo maniera labai slegianti, kartais iš to gailesčio, jaučiamo sergančiam berniukui, kai kurias scenas žiūrėti nemalonu. Tokiais momentais sunku susivaldyti, todėl jeigu ir apsiverkiama, tai visiškai normalu. Per „Titaniko“ peržiūrą, matyt, dar daugiau ašarų buvo pralieta.

Graudinantis filmas, kuris moko, jog reikia mylėti artimą, nebūti savanaudžiu, padėti žmonėms atrasti save šiame gyvenime, būti jų angelų sargais. Jeigu taip būtų, pasaulis taptų geresniu, taptų rojumi kiekvienam iš mūsų. Pamokslaujantis filmo siužetas yra viena stipresnių juostos dalyvių. Jei filmo scenarijus iš pirmo žvilgsnio ir atrodo paprastas, jame slypi labai puikiai išreikšta filmo mintis apie gyvenimo svarbą.

Juostą galima pavadinti vienu šviesesnių mūsų šalies kino įvykių. Per trumpą laiką filmas sugeba priversti jį pamilti, tad atsiranda noras dar kartą jį pasižiūrėti kine ir įsigyti DVD.

Techninė juostos pusė

Nors filmo pastatymas gana paprastas, tačiau viskas atrodo išties kokybiškai. Pradedant nuostabiais filmo fonais, puikiu operatoriaus darbu, kuris vaizdingai apčiuopia Vilniaus gatves ir pateikia mūsų šalies sostinę iš labai gražios perspektyvos, baigiant subtiliu ir gana melodingu garso takeliu.

Didžiausią įspūdį iš vizualios pusės palieka scenos su Kalėdų senelių brolija. Operatorius ten padaro tikrus stebuklus, kurie sugeba žaisti su mūsų vaizduote. Puikus rojaus kampelis, kuriame seneliai kovoja dėl gėrio visame pasaulyje.

Garso montažas ir juostos montažas irgi be priekaištų. Filmas ir jo idėja gyvendinti kuo puikiausiai, todėl tiek techniškai, tiek savo turiniu juosta gali pasigirti nuostabia kokybe.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorinis kolektyvas nėra iš įspūdingiausių, todėl galima pareikšti didelę pagarbą Jussi suvaidinusiam suomiui Tommi Korpela, kuris ir „tempia“ visą vaidybą ant savo pečių. Tai įsimintinas draminis personažas, kurio buvimas juostoje padarė didelį žingsnį bendram filmo vaizdui.

Ingą įkūnijusi Sandra Daukšaitė-Petrulienė – ji pernelyg susikausčiusi, manau, visiškai nesugebėjo perteikti savo herojės tokiu būdu, kaip ją vaizduoja scenarijus. Jeigu ne Tommis ir jo pasirodymas, viskas atrodytų prastai. Jis ją papildė, todėl bendras vaidybos vaizdas gavosi pakenčiamas.

Vincą suvaidinęs Ovidijus Petravičius pasirodė geriau, nei jo profesionalės kolegės. Tiek Beata Tiškevič, kuri ir vėl įkūnijo visiškai nykią veikėją, tiek Sandra nusileido berniukui, kuris net ne vaidino, o tiesiog buvo savimi.

Po „Už Lietuvą!“ ir „Santos“ peržiūrų tampa aišku, kad lietuviškam kinui reikia tik vieno – užsieniečių aktorių, kurie savo vaidyba pakels bet kokio filmo lygį.

Verdiktas

„Santa“ – tai ypatingai šiltas, jautrus ir labai savotiškas sunkios tematikos filmas, kuriame parodoma slegianti kelių žmonių gyvenimo istorija. Filme sunki tikrovė perauga į stebuklo puoselėjimą vieno sergančio berniuko širdyje.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 6/10

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (164)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (133)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.