Filmo rekomendacija. Raudonasis šuo

 (7)
Gyvas, vertingas ir kokybiškas šeimos kinas, kuriame viskas sukasi aplink šunį. Neįmanoma? Klystate, kinomanai.
© Shutterstock nuotr.

Sunkvežimio vairuotojas Thomas (Luke Ford, vaidinęs „Animal Kingdom“) vėlų vienos nakties vakarą atvažiuoja į industrinį uosto miestelį Dampyrą Vakarų Australijoje. Nusprendęs užeiti į vietinį barą, jis išgirsta kitame kambaryje rėkiančius vyrų balsus ir raginamus šauti.

Persigandęs, kad jis yra žmogžudystės liudininkas, nieko nelaukęs įlekia į kambarį, tačiau jis pamato visai kitą vaizdą - keli vyrai laiko sergantį šunį, o policininkas laiko nusitaikęs ginklą į šuns galvą, norėdamas išlaisvinti šunį iš kančių, tačiau neįstengia. Belaukiant veterinaro, susidomėjusiam atvykėliui barmenas ima pasakoti apie nepaprastą, garsiausią Australijos šunį, apie Red Dog (liet. Raudonasis šuo) (vaidina šuo Koko). Iškart Thomas ir mes esame perspėjami, kad Red Dog nepaprastas ne dėl darbų, o už tai, koks jis buvo.

Jam šmaikščiai pradeda talkinti ir tipiškas šmaikštus italas Vanno (Arthur Angel), toks, koks režisieriaus Jarmušo filmuose yra aktorius Roberto Benigni. Vanno prisimena, kokias geras žmogiškas savybes Red Dog turėjo, ar kaip šuo įstojo į šachtininkų darbininkų unija. Red Dog buvo visų trokštamas šuo, tačiau jis niekam nepriklausė, jis buvo tarytum visų, bet ne vieno konkrečiai.

Sakoma, žmogus pasirenka šunį, tačiau čia pats Red Dog pasirenka savo šeimininką – abejingą šuniui amerikietį autobuso vairuotoją Johną (Josh Lucas, vaidinęs „The Lincoln Lawyer“), kuris niekada nepasilieka vienoje vietoje ilgiau nei dvejiems metams. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojom, kuomet į dykynę atvyksta Nancy (Rachael Taylor, vaidinęs „Transformers“) – žavi naujoji sekretorė. Ji moteriškai lengvai pavergia amerikiečio širdį, o Red Dog pirmą kartą pajunta, kas yra konkurencija . Tuo šachtininkų istorija bare apie mitinį šunį tikrai nesibaigia, mūsų ir prašalaičio sunkvežimio vairuotojo dar laukia daugybė kupinų nuotykių istorijos detalių, apie kitame kambaryje už gyvybę kovojančią legendą.

Ir dabar prieš visus jūsų grūmojimus ir burbėjimus „o ne, tik ne dar vienas šeimos filmas apie šunį“ turiu kai ką pasakyti. Taip, čia šeimos filmas, tačiau telieka pakomentuoti, kad geresni šeimos filmai, nei sukūrė vienas talentingesnių australų režisierių (Kriv Stenders), sukuriami ypač retai. Visi žinome tą nusistovėjusią šeimos kino žanro filmų stigmą – neįdomus ir negyvas, o humoras juokingas nebent trimečiams vaikams. Bet to paties nė už ką negali teigti apie Red Dog.

Kas daro juostą „Red Dog“ kitonišku šeimos filmu? Gal tai nėra jau taip svetima, bet „tikra istorija“ filmui suteikia labai ryškaus atspalvio. Reikia pradėti nuo to, kad vieno iš garsiausių Australijos šunų atminimui buvo pastatyta statula, kuri randama toje pačioje dykynėje – Damperyje. Šuns legendos populiarumas paskatino britų rašytoją Louis De Bernières pasekti Australijoje keturkojo pėdsakais ir užfiksuoti visą informaciją apie įžymųjį šunį, kuris savo keturiomis kojomis apkeliavo šiaurės vakarų Australiją.

Užfiksuotos istorijos rezultatas – 119 psl. romanas „Red Dog“, kuris 2001 m. buvo išleistas Didžiojoje Britanijoje. Adaptuoti istoriją į kino ekranus ėmėsi scenaristas Jonathanas Taplitzas, pridėjęs istorijai laisvumo ir sukūręs gal ir klišinį, bet tikrai smagų balansą tarp komedijos, romantikos ir tragedijos.

Nuotaikos kaitą galima labai paprastai užrašyti: jūs juoksitės, jūs verksite, jūs juoksitės, o paskui vėl verksite. Nors, atrodytų, istorijos centras sukasi apie žmones, kurie be vienas kito paprasčiausiai neegzistuotų, apie nesustabdomą jų prigimtį sukurti žmonių civilizaciją – nesvarbu, kur žmones susiburtų. Apie vieną kumštį, kurį ir apjungia būtent šuo Red Dog. Tačiau vis tiek pastarasis išlieka svarbiausia ikona. Ne vienas aktoriaus personažas ar istorijos įvykis neužgožia tikrojo istorijos herojaus. Ir tai be galo įdomu stebėti.

Apie pagrindinį aktorių – Koko, kuris įkūnijo Red Dog. Prodiuseris Nelsonas Wossas taip susižavėjo šiuo šunimi Koko, kad net priglaudė jį pats. O tai tampa labai gražia kino tradicija. Pats Johhny Deppas surado vienakiam žirgui vietos po filmavimų, kai sužinojo, kad jį ruošiasi užmigdyti. Arba taip pat gerai mums pažįstamas aktorius iš filmo „Žiedų Valdovas“ Viggo Mortenseas pasiliko žirgą, su kuriuo dirbo juostoje „Hidalgo“ .

Kinematografas Geoffas Hallas tiesiog be komentarų gerai pavaizdavo atvirąsias Australijos grožybes. Apskritai, filme apstu tos „Aussie“ (australiškos) nuotaikos. Kūrybinė komanda tikrai atliko didelį darbą atkuriant aštuoniasdešimtųjų metų Australiją, na, gal traukiniai ir nebuvo labai autentiški, bet bendrame vaizde australams turėjo sukelti vienokią ar kitokią nostalgiją, o kitiems – padėti toliau svajoti apie nuostabią australišką erdvę. Ypač buvau sužavėtas geros australiškos rokenrolo muzikos asorti (išskyrus paskutinę iškritusią iš konteksto dainą).

Svarbiausia - tik neleiskite nusistatymams užgožti galimybės, kad ir toks filmas apie šunį gali būti ne tik kokybiška pramoga, bet ir neišdildoma patirtis.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (35)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (121)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (95)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (14)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.