Filmo „Piktadarės istorija“ recenzija: geriausia jame - A. Jolie

 (4)


Dviejų Oskarų laureatas už „Įsikūnijimo“ ir „Alisos stebuklų šalyje“ dekoracijas, režisūroje debiutuojantis dailininkas Robertas Strombergas nenusigręžia nuo savo pamėgto pasakų žanro ir pristato pirmą didelio biudžeto darbą, pasakojantį apie klasikinės studijos „Disney“ pasakos „Miegančioji gražuolė“ ištakas iš piktosios raganos perspektyvos. Apdovanotasis debiutantas kviečia atsidurti magiškame ir labai paslaptingame pasakų pasaulyje, kuriame bus galima iš naujo susipažinti su pamėgtais ir naujais klasikinės Disnėjaus pasakos veikėjais, kurių rankose atsidurs visas pasaulio likimas - pristato filmą „Piktadarės istorija“ (angl. Maleficent).
Piktadarės istorija (Forum Cinemas nuotr.)

Apie ką mes čia…

Atsiskyrėlės gyvenimą magiškame miške gyvenančios jaunos burtininkės Malefisentės ramybę sudrumsčia žmonės, visiems miško gyventojams atnešę vien nelaimes ir paniką. Norėdama išgelbėti visą ją supantį pasaulį ir neturėdama kitos išeities, mergaitė iškviečia tamsiąsias jėgas, kurios jai padeda atsikratyti įsibrovėlių. Pilna paniekos ir keršto troškimo, vedama pykčio Malefisentė užburia naujai gimusią karaliaus dukrą Aurorą, kuriai ateityje lemta atstatyti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio…

Kūrinio vidus

Pasakų žanras išgyvena tikrą aukso amžių. Kiekvienais metais pasirodo kelios labai įdomios pasakos, kurios priverčia prisiminti vaikystę bežiūrint į žinomų knygų ekranizacijas, kurios kadaise vertė šypsotis, kai jas prieš miegą skaitydavo tėvai. Tendencija kurti tamsius arba niūresnio konteksto filmus, dažniausiai paremtus „Disnėjaus“ pasakomis, neišblėsta. Prieš metus galėjome stebėti „Ozo šalies burtininko“ priešistorės užkulisius, prie kurių įgyvendinimo prisidėjo šio filmo režisierius, tam filmui sukūręs puikiais ir labai spalvingas dekoracijas, priartintas prie klasikinio filmo. Šį kartą gauname žymiai spalvingesnį, tačiau ir tamsesnio pobūdžio darbą, kuris savo turiniu primena praėjusių metų hitą, nes visas pasakojimas pateikiamas iš priešistorės perspektyvos.

Siužetinė filmo linija įtraukia žiūrovą į magišką ir labai paslaptingą Malefisentės pasaulį jau nuo pat pradžios, todėl skųstis dėl nuobodaus ar beviltiškai kvailo pasakojimo modelio tikrai neteks. Nepaisant to, išskirtinumo juosta, deja, neturi. Viskas vyksta pagal visus šiuolaikinius studijos „Disney“ standartus ir tuo pačiu užmirštamas klasikinis pasakos motyvas, kuris išblėsta filmo eigos metu.

Sunku pajusti nostalgiją tiems laikams, kai vaikiškos knygos buvo svarbiu tėvų prioritetu, norint užmigdyti savo atžalą. Iš visiškai naujos, tačiau šaltos perspektyvos, neturinčios jokių atitinkamai gerų išvedžiojimų, filmas tampa tik dar viena gerai sukramtoma pramoga. Pliusas yra vienas – juosta skirta tiek mažiesiems žiūrovams, tiek ir vyresnio amžiaus kino ir pasakų mylėtojams. Kas jau kas, tačiau būtent „Disney“ studija moka gerai suderinti savo išleidžiamus produktus bet kokio amžiaus kino lankytojams.

Visas dėmesys filmo metu sutelktas į Malefisentės personažą, jis ne tik vadovauja, tačiau ir paveikia kiekvieną juostoje pasirodantį herojų ar jų likimą. Išvaizdi, pikta, bet kartu ir nelabai laiminga ragana pateikiama kaip pasiklydusi gėrietė, kurios svarbiausias tikslas – ginti nuskriaustuosius. Tokia klastingos burtininkės portreto dalis verčia susimąstyti. Vis dėlto, prisiminus pasaką ir animacinius bei vaidybinius filmus apie „Miegančiąją gražuolę“ ir juose parodytą raganos paveikslą, kyla įtarimas, kad filmo scenaristai bando pakeisti visą pasakų istorijos vystymosi sistemą ir parodyti blogiečius šviesiame pavidale. Neblogas bandymas, tačiau per ilgus metus susidaręs blogas raganų, vampyrų ir vilkolakių įvaizdis neneša jokių teigiamų emocijų, todėl toks žaidimas su klasikinėmis pabaisomis ir visiškas jų pakeitimas į gėrį atrodo per daug banaliai.

Antrame plane atsiduria karalius ir jo gražuolė duktė, kuriai lemta sustabdyti raganos siautėjimą. Šie du personažai atspindi pačią Malefisentę, todėl bežiūrint į juos matome nekaltai tyrą, bet tironiško požiūrio į pasaulį turinčios moters pavidalą, į kurį pavirto pagrindinė filmo veikėja. Šis filmo trio, kuriam akomponuoja kiti pasakiški ir ne tokie svarbūs herojai, leidžia pajusti tikros pasakos dvelksmą, kuris, deja, negali labai ilgai išsilaikyti ekrane.

Kaip bebūtų, tačiau tai labai nuoširdžiai papasakota istorija apie gėrio ir blogio kovą, tarpusavio nesutarimus ir tai, kad kiekviename iš mūsų giliai giliai gali slėptis tiek tamsa, tiek šviesa, tereikia mokėti atskirti, kas yra blogis, o kas - gėris. Taip pat filmas pabaigoje palieka užuominą, kad jei projektui pasiseks gerai pasirodyti finansine prasme, tai galėsime sulaukti dar ir tęsinio, kurio scenarijus akių taip nebadys.

Apibendrinus norisi pasakyti, jog net ir šaltai pristatytos pasakos po peržiūros sukelia daug didesnį poveikį, nei eiliniai „blokbasteriai“, kuriuose be susišaudymų ir kvailų dialogų nėra nieko gero. Išvada – savo vaikams rodykime vien tik gėrį spinduliuojančius filmus.

Techninė juostos pusė

Kaip ir kiekviena vaidybinė „Disney“ pasaka, taip ir „Piktadarės istorija“ pasižymi nuostabiais, kerinčiais ir neužmirštamais vaizdais, kuriuos labai puikiai atskleidžia trimatė erdvė, sukurianti žymiai gilesnį rodomų scenų vaizdą. Taip pat nuostabios ir dekoracijos, puikiai atkuriančios pasakišką karalystės ir magiško miško pasaulį, kuriame gyvena paslaptingi padarai.

Su kompiuteriniu būdu pateiktais personažais kūrėjams reikėjo šiek tiek labiau padirbėti, nes tam tikrose vietose jie atrodo labai netikroviškai. Tačiau atsižvelgiant į bendrą foną, filmo didžiausiu koziriu tampa būtent vizualinis kontekstas. Veikėjų apranga irgi nuostabi, tačiau nė vienas jų neprilygsta Malefisentės apdarams ir jos sparnams.

Kitas svarbus filmo pamatas be abejonės yra išvaizdus kameros darbas, kuris apčiuopia kiekvieną, net ir pačią mažiausią smulkmeną, ir supažindina mus su rodomo pasaulio fauna ir flora. Tam tikromis akimirkomis scenos atrodo labai epiškai ir didingai. Vien jau ko vertas Malefisentės ir karaliaus vedamos kariuomenės susidūrimas .

Muzikinės kompozicijos labai būdingos studijai „Disney“, todėl pasakiškas filmo braižas ir tonas išlaikomas iki pat galo su itin gerai parinktomis melodijomis, kurios užburia taip stipriai, kad norisi atsidurti magiškame miške ir pamatyti visą šį grožį iš arti ir savo akimis.

Istorijos pateikimas ir bendras siužetinės linijos išpildymas labai patrauklus akiai. Lengvas juostos kontekstas gerai suderintas montažo pagalba, todėl ties šia techninės pusės dalimi viskas tvarkoje. Filme - neužtęstas, nenuobodus ir sklandžiai pateiktų scenų kratinys, kuris nuo pradžios iki galo neleidžia atitraukti akių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Prieš keturis metus paskutinį kartą Lietuvos didžiuosiuose kino ekranuose pasirodžiusi Holivudo gražuolė Angelina Jolie sugrįžo, ir ne bet kaip, o viename iš pačių įdomiausių savo karjeros pasirodymų. Aktorė be priekaištų išpildė savo herojės portretą, todėl viso filmo metu jos išskirtinis grožis spindėjo kilometriniu spinduliu. Klastinga ir itin žavi šypsena, nuostabus balsas ir nepriekaištingas žvilgsnis leido atgimti vienai iš seniausių „Disney“ studijos herojų visiškai naujame amplua. Stebėtinas aktorės benefisas, prieš kurį kiti dalyviai atrodo kaip pilkos pelytės.

Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrę Alle Fanning, suvaidinusi princesę Aurorą, ir charizmatiškasis Sharlto Copley‘us, įkūnijęs Stefaną, kaip jau anksčiau buvo minėta, puikiai papildė Angelinos Jolie vaidinamą personažą. Nors ir trumpai, tačiau labai užtikrintai pasirodęs Pietų Afrikos Respublikoje gimęs aktorius – antras geriausias juostos veikėjo pateikimas. Gaila, kad jo priešprieša su A. Jolie nebuvo tokia išvaizdi kaip norėtųsi. Talentingesnė Fanningų šeimos narė Elle irgi labai išvaizdžiai sukūrė savo vaidinamą personažą. Angeliško grožio mergaitė, simbolizuojanti gėrį, šiek tiek priminė baltąją princesę iš „Alisos“, prie kurios dirbo juostos režisierius, tačiau tai smulkmena, nes Elle savo veikėją įkūnijo labai gerai.

Kiti aktoriai nepavaizdavo nieko įsimintino, o daugelis iš jų paskolino tik savo balsus kompiuterizuotiems veikėjams, kurių filme pernelyg daug.

Verdiktas

„Piktadarės istorija“ – tai neįtikėtinai spalvingo ir kruopščiai vizualiai perteikto grožio pasaka, kurioje galima pasigesti ne tik klasikinio pasakojimo motyvo, bet ir įsimintino scenarijaus. Jį visą filmo rodymo laiką sugeba užgožti aukščiausius vaidybos sugebėjimus susigrąžinusi ir galiausiai į kino ekranus sugrįžusi Angelina Jolie.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10

Bendras vertinimas: 8/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (43)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (13)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (169)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.