Vienu tokių filmų pavyzdžiu yra 2012 metais debiutavusio pilnametražio kino režisūroje Rono Scalpello juosta „Nusikaltėlis“, kurio pagrindinė siužetinė linija pateikiama iš įkalinimo įstaigos ribų.
Kūrinio vidus
Filmą pasirinkau neatsitiktinai. Vis dėlto, šis 2012 metais pasirodęs darbas sulaukė pakankamai nemažai atgarsių Lietuvoje. Tai subūrė žiūrovus į dvi stovyklas – mėgstančių šią juostą bei ją niekinančių žmonių. Gerbėjai turi vienintelį paaiškinimą, kodėl šis filmas yra geras – tai filmas apie gyvenimą, kuris labai gerai atvaizduoja Lietuvos realybę ir jos gatves. Argi tikrai šis filmas atvaizduoja mūsų šalies realijas? Sprendžiant iš tokių pareiškimų, galima manyti, kad Lietuvoje gyvena vien tik banditai ir „marozai“. Deja, bet tai ne laikotarpis po „perestroikos“, kai išaugo nusikalstamumas. Tai vis dėlto civilizuotų laikų ir europinio lygio šalis, iš kurios laimės ieškoti į Didžiąją Britaniją išvažiavo bene didžiausias srautas „marozyno“ ir kitų „inteligentų“. Žinoma, yra ir puikių žmonių, kurie, gyvenime norėdami pasiekti kažko daugiau, išvažiuoja iš Lietuvos, nes užsienis kaip tik suteikia tinkamas galimybes tą padaryti, tačiau didelė dalis – tai juodadarbiai „vergai“, kurie neužsidirba, o tiesiog prageria ir iššvaisto savo uždirbtus pinigus.
„Nusikaltėlyje“ pasakojama vieno „maladec pacano“ istorija, kuris, kad atkeršytų už savo būsimo vaiko motinos žiaurų sumušimą, atsisėda į kalėjimą su tais pačiais išgamomis, kurie drįso nuskriausti jo mylimąją. Jau juokinga, net labai juokinga, nes tokį klišinį scenarijų galima rasti kas antrame antrarūšiame kriminalinio pobūdžio filme apie kerštą. Jeigu kalbėtume apie gyvenimą ir gerus darbus, tai taip, reikia ginti savo artimiausius, tačiau nužudyti nieko dėtą žmogų, kad tik pakliūtų už grotų su tais, kurie sunaikino asmeninę laimę, ne tik, kad neteisinga, bet ir apgailėtina. Žinoma, kurgi ten mūsų šalies „auksinis jaunimas“ supras, kad tokie žmonių veiksmai nėra teisingi. Jiems kaip tik smagu, kad yra tokių erelių, kurie vardan teisybės eina per kitų lavonus. Ypač – merginos, arba kitaip sakant, sugėrovės ir sugulovės, labiausiai vertina tokius poelgius (...).
Taip pat labai apgailėtinai vystomi dialogai, kurie vemti verčia dėl banalumo ir kūrėjų idėjų stokos. Juokinga, kai filme apie kalėjimą naudojamas visiškai realybės neatitinkantis žargonas. Juokingi ir kietais turintys atrodyti pokalbiai apie nieką, o kur dar scenos, kuriose vaizduojama fizinė titulinio personažo jėga. Kaip gi be to? Dažnai pastebiu, kad žmonės mėgsta lyginti šią juostą ir priskirti ją prie geriausių žanro ir temos filmų. Iš karto tampa aišku, kad jų kino žinios yra tokios ribotos kaip ir pagrindinio juostos herojaus intelektas.
Prisiminus tokius nuostabius darbus kaip 1967 m. „Šaltą kraują Luką“, 1973 m. „Drugelį“, 1978 m. „Vidurnakčio ekspresą“, 1998 m. „Amerikos istoriją X“ ar net 1994 m. „Pabėgimą iš Šoušenko“, ir pasižiūrėjus šią nevykusią kriminalinę dramą, susidaro įspūdis,kad filmo režisierius ir scenaristas tiesiog norėjo pasišaipyti iš žiūrovo. Žinoma, ne iš pačių britų, kurie šią juostą, matyt, laikė po keliais užraktais ir norėjo sudeginti, tačiau valytoju dirbantis lietuvis ar lenkas studijoje neatsilaikė ir pavogė kopiją, ją išplatino internete ir juosta įgavo tiek populiarumo.
Atmetus paminėtus senesnius filmus, galima prisiminti ir vos kelis metus turinčius veikalus kaip „Celė 211“ ar „Pranašas“, kur labai subtiliai perteikiamas visas kalėjimo siaubas. Atmetant apgailėtiną filmo siužetą ir netikusį scenarijų, galima pamatyti ir dar visiškai neišsivysčiusius veikėjus.
Pagrindinis veikėjas panašus į zombį arba mumiją – vienas iš šių apibūdinimų tikrai tinka aprašyti perteikiamas filmo herojaus emocijas. Dar tos suspaustos lūpos, kurios primena žmogų, norintį atlikti didesnius reikalus tualete... Bet netgi ir Tomis (toks yra herojaus vardas) negali konkuruoti su kalėjime sėdinčiais banditais ir jų pateikimu. Vien jau pagrindinio jo priešo, Džeiko, laikysena ir eisena sukelia neregėtą juoko bangą. Seniai taip besijuokiau. Įdomu, ką jis čia bandė pamėgdžioti? Džokerį?
Žinoma, kalbėti apie personažų gyvenimo pateikimą yra beprasmiška, niekas nėra papasakota, viskas vyksta nykiai, todėl ir filmo veikėjų gilumas yra toks pats, kaip ir bendras šio prasto filmo braižas. Galiu pasakyti, kad, mano nuomone, šį filmą teigiamai įvertinti gali tik žmogus, kuris neturi jokių gyvenimo vertybių, kuriam smurtas ir agresija yra vienintelis šviesus dalykas, be kurio negalima išgyventi. Kitaip sakant, jeigu pasaulyje šią juostą išjuokia bene geriausi kino specialistai ir kinu besidomintys asmenys, tai Lietuvoje, piratų ir intelektualinės nuosavybės vagių šalyje, kuo prastesnis filmas, tuo jis labiau patraukia akis. Kam gi gilintis į visus kino suteikiamus niuansus, kai galima mėgautis banaliomis ir beprasmėmis istorijomis.
Techninė juostos pusė
Pasidomėjęs, koks yra juostos biudžetas, iš karto supratau, kodėl filmas turi tokia prastą techninę pusę. Vis dėlto už milijoną svarų nepakilsi aukščiau bambos, todėl ir tenka stebėti labai kraupų vaizdą. Filmo aplinka, jo atmosfera, kostiumai ir dekoracijos atrodo taip, lyg kiekvienas iš juostoje vaidinančių aktorių buvo parinktas gatvėje dėl savo aprangos, kurią ir naudojo viso filmavimo metu. Sportinius kostiumus apsivilkusių skustagalvių gretos buvo perpildytos, kas, matyt, ir sukelia tokį didelį susidomėjimą Lietuvoje (...).
Operatoriaus darbas labai prastas. Jeigu būtų galima išrinkti vieną blogiausių operatoriaus darbų, tai „Nusikaltėlis“ atsidurtų jų dešimtuke. Jokios valdymo technikos, jokių stipresnių vaizdų bei detalių pateikimo šiame liūdname filme nerasta. Reikia bent padėkoti už tai, kad operatorius dar sugebėjo pagauti aktorius kadre.
Garso montažas blogai suderintas su vaizdu. Vienoje scenoje pernelyg didelis garso sustiprinimas, o kitoje jis kardinaliai sumažėja, tai labai kenkia juostoje pateikiamai atmosferai. Apie juostos montažą sunku net kalbėti – atrodo, kad filmas buvo kuriamas bet kaip, o vėliau scenos buvo tiesiog sulipdytos į vieną bendrą vaizdą ir viskas buvo pateikta žiūrovui filmo pavidalu. Atrodo, lyg žiūri neskanų ir gana pigų muzikinį klipą.
Vienintelis pliusas – tai garso takelis. Muzika šiuo atveju tampa geriausiu šio filmo palydovu nuo pradžios iki pat galo. Jeigu išjungtume vaizdą ir įsijungtume vien juostos garso takelį, tai kiekviena kompozicija turėtų žymiai daugiau prasmės nei visas sumontuotas filmas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Koks filmas, tokie ir aktoriai – būtent taip galima apibūdinti šioje juostoje pasirodančius personažų atlikėjus. Ypatingas dėmesys turi būti suteiktas pagrindinio herojaus figūrai – tai Kristen Stewart sindromu sergančiam jaunuoliui Joe Cole, kuris įkūnija Tomio personažą. Tokios medinės ir prastos vaidybos net Uwe Bollo filmuose nepamatysi.
Kitas veikėjas, arba kitaip sakant, artistas, bandantis „primesti kietą“, yra aktorius Englishas Frankas, kuris sukelia juoką. Nejaugi jie galvoja, kad Anglijos kalėjimuose sėdi tokie nevispročiai? Kūrėjams turėtų būti gėda, kad sugebėjo į filmą įtraukti tokius nevykusius aktorius. Apie kitus net kalbėti neverta, jie visi neverti jokio paminėjimo.
Verdiktas
„Nusikaltėlis“ – tai „maroziškų“ pažiūrų filmas, neturintis jokios prasmės, jokio normalaus scenarijaus, gerai vystomos siužetinės linijos, pakenčiamų aktorių, neprimenančių Kristen Stewart, ir moralo, kuriam jie meldžiasi lyg krikščionys atvertę Bibliją. Tai viena prasčiausių kriminalinių dramų, vienas prasčiausių britų filmų ir apskritai vienas prasčiausių kada nors sukurtų darbų, kurį kai kas taip garbina.