Filmo „Juodosios mišios“ recenzija: geriausias Johnny Deppo vaidmuo nuo 2004 m.

 (3)
Nepriklausomo amerikiečių kino kūrėjas ir itin gerų dramų režisierius Scottas Cooperis, jau pasižymėjęs Oskarą pelniusia drama „Pašėlusi širdis“ ir šiek tiek mažiau susidomėjimo sulaukusiu filmu „Iš krosnies“, kuriame puikiai pasirodė Christianas Bale‘as, pristato savo trečiąjį pilno metro filmą, pasakojantį apie legendinį aštuntojo dešimtmečio Bostono gangsterį Džeimsą „Vaitį“ Bulgerį, pastačiusį ant kojų ne tik visą miestą, bet dar ir teisėsaugą, kuri niekaip negalėjo sustabdyti viso jo daromo nusikaltimų šleifo.
Johny Deppas
© Scanpix

Apie ką mes čia…

Bostono policija yra bejėgė prieš kompromisų nedarantį ir itin žiaurų mafijozą Džeimsą „Vaitį“ Bulgerį, kurio nežmoniškus poelgius dangsto FTB agentai. Nusikaltėlis, pasižymėjęs reketu ir šaltakraujiškomis žmogžudystėmis, tapo puikiu Federalinio tyrimo biuro informatoriumi ir galingu ginklu kovoje su žymiai stambesniais nusikalstamojo pasaulio rykliais. Tačiau vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojom…

Kūrinys

„Gangsterinis“ kinas, kuris pastaraisiais metais, tiesą sakant, ne itin gerai pristatomas didžiausiuose kino ekranuose, šiais metais turi šansų ir vėl užkopti į žanrinio kino Olimpą. Jam padeda ne tik ši, Scotto Cooperio režisuota kriminalinė drama „Juodosios mišios“, bet ir greitai kino ekranus pasieksiantis filmas „Legenda“.

Prisiminus, kokie kūriniai pasirodė nuo geriausio temos filmo „Amerikos gangsteris“, pasirodžiusio 2007 metais, juos suskaičiuoti užteks vienos rankos pirštų. Pirmiausiai, tai visai gerai „sukaltas“, bet ne visų žmonių suprastas „Kazino apiplėšimas“ ir prašmatniai atrodantis, tikrais faktais paremtas 2009 m. pristatytas filmas „Visuomenės priešai“. Taip pat į geresnių kategoriją papuola „Ledinis“, „Siuntinys“, na, ir, žinoma, „Nužudyti airį“. Štai ir viskas – daugiau įsimintinų ar bent jau padoriai atrodančių gangsterinio žanro juostų kaip ir nebuvo. Ir dabar, po aštuonerių metų nuo R. Scotto pristatyto filmo, turime progą pamatyti ne ką mažiau intriguojančią, gilią ir puikiai papasakotą biografinę dramą apie dar vieną žymųjį nusikaltėlį.

Tai jau ne pirmas kartas, kai Vaitis Bulgeris pasirodo kino ekranuose. Gal ne visi žinote, bet 2006 metais Martinas Scorsese savo filme „Infiltruoti“ pristatė šio kriminalinio pasaulio autoriteto prototipą, kurį suvaidino Jackas Nicholsonas. Būtent šiame filme buvo atskleistas žinomo mafiozo verslas ir jo bendradarbiavimas su FTB agentais. Tačiau paminėtame filme, pelniusiame keturis Oskarus, mes matome tik tikrojo „Vaičio“ Bulgerio šešėlį. Visas jo nusikaltimų šleifas ir tikroji jo prigimtis nebuvo vaizdingai parodyti. Tai suglumino, nes norėjosi pamatyti visą jo žiaurumą ir tapimą FTB bendrininku. Tą po devynerių metų ištaiso šis, labai kruopščiai pateiktas pasakojimas apie jaunus Bostono siaubo gyvenimo metus.

Istorijos pamatu tampa pasakojimas apie „Vaitį“ Bulgerį iš vienos didelės perspektyvos – kaip jį matė kiti žmonės, kokį poveikį jis darė pašaliniams ir koks buvo jo gyvenimo būdas. „Vaitis“ savo gimtajame mieste buvo vaidinamas Robinu Hudu, nes mėgo pasidalinti su skurdžiau gyvenančiais žmonėmis, bet tuo pačiu buvo negailestingas žmogžudys, aštuntame dešimtmetyje Bostoną pavertęs beveik pačiu svarbiausiu nusikalstamo pasaulio tašku Amerikoje. Net Niujorkas ir jo taip vadinamos šeimos neturėjo tiek daug privilegijų, kiek jų gavo „Vaitis“. Žinoma, tai buvo iš anksto suplanuota FTB agentų, kuriems toks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas žmogus kaip „Vaitis“ tapo puikiu masalu privilioti stambesnius mafiozus. Deja, tai buvo didžiausia agentūros nesėkmė.

Juostos metu žiūrovams pristatoma visa nusikaltėlio biografija su didžiausiomis smulkmenomis tiek iš jo asmeninio gyvenimo, tiek ir iš jo neteisėto gyvenimo. Šis paveikslas leidžia filmo metu susitapatinti su šiuo dviveidžiu ir galiausiai suprasti, kodėl tokie jo veiksmai iš dalies buvo pateisinami tiek FTB, tiek aplinkinių. Todėl galima į jį žiūrėti iš dviejų pozicijų – kaip į pabaisą, neturinčią jokios sąžinės graužaties, ir kaip į didvyrį, iškėlusį jo gimtąjį miestą į JAV nusikalstamo pasaulio viršūnę. Daugumoje epizodų susipažįstame ne tik su paties pagrindinio filmo herojaus pasauliu, bet ir su jo aplinka. Nemažai dėmesio sutelkta į patį mafiozo bendradarbiavimą su FTB, jo santykius su broliu ir, kas svarbiausia, agentūros darbą. Būtent šios trys dalys ir sudaro visą „Vaičio“ Bulgerio biografijos paveikslą.

Veiksmo pateikimas vystomas lėtai, tačiau tai ir užburia peržiūros metu, nes galima ramiai ir patogiai įsigilinti į rodomą laikotarpį, susipažinti su anų metų žmonių pasaulėžiūra ir jų gyvenimo būdu. Taip pat daug dėmesio sutelkiama ir madoms. Filme subtiliai pateikti žudymo epizodai, kurie užburia ir laiko įtampoje, intriguojanti pabaiga. Tiems, kas nėra susipažinęs su „Vaičio“ biografija, bus išties nebloga staigmena filmo pabaigoje.

Veikėjai atskleisti išties meistriškai. Pats pagrindinis veikėjas parodomas iš įvairių pozicijų, tai padaro peržiūrą dar įdomesne. Nemažai dėmesio gauna ir „Vaičio“ brolis Bilis, kuris filme stovi visiškai kitokioje barikadų pusėje. Jo personažas parodo, koks nešvarus ir visiškai gėdingas yra politikų veržimasis į valdžią, o taip pat, kad šeima net ir su tokia juoda avimi kaip „Vaitis“ išlieka šeima. Stiprų charakterį juostos metu demonstruoja ir FTB agentas Džonas Konelis, kuris negali susitaikyti su mintimi, kokie nešvarūs žaidimai vyksta Bostono mieste. Visa ši trijulė sudaro netiesioginį „Bermudų trikampį“, kuris išsiurbia ir nepaleidžia tų, kurie kišą nosį ten, kur nereikia.

Po dviejų valandų peržiūros galėčiau pasakyti, kad norėtųsi dar ilgiau pasėdėti ir pasimėgauti šiuo nuostabiu gangsterių temos reginiu, kuris po tiek metų galiausiai atkeliavo į kino ekranus ir nudžiugino, lyg būtume žiūrėję „Infiltruotus“, „Kazino“ ar „Amerikos gangsterį“.

Techninė juostos pusė

Filmas stebina ne tik režisūra ar scenarijaus tikslumu, bet dar ir techniniais aspektais, kurie padaro jį autentišku ir „gyvu“. Kalbu apie puikiausias dekoracijas, kurios labai autentiškai perkelia mus į aštuntąjį praeito amžiaus dešimtmetį, kai gatvėse vis dar karaliavo hipių stiliaus mados, o radijo imtuvuose skambėjo tokių grupių kaip „The Eagles“, „Ramones“ ar „ABBA“ kūriniai. Mados, kurias demonstravo juostos herojai, dėl savo estetikos tai pat gniaužia kvapą. Juostą smagu žiūrėti ne tik dėl gerai vystomos siužetinės linijos, bet ir dėl stilingų vaizdų.

Žinomo japonų operatoriaus Masanobu Takayanagio, jau pasidarbavusio prie tokių filmų kaip „Sniegynų įkaitai“, „Optimisto istorija“ ir „Kovotojai“, atliktas darbas atrodo įspūdingai. Dramatiškumo, įtampos ir, kas svarbiausia, vaizdinių susišaudymų čia netrūksta, o žaidimas su veikėjų replikomis ir jų emocijų perteikimas yra fantastiški. Prisiminkime puikią sceną prie stalo, kurioje „Vaitis“ bando juokauti ir smarkiai išgąsdina savo parankinį.

Garso takelis puikiai nuteikia rodomai temai. Truputį ramus, truputį agresyvus, bet išlaikantis įtampoje ir nepaliekantis abejingų. Muzikinės kompozicijos, kurias mums padovanojo Junkie XL, buvo vietoje ir laiku, na, o garso montažas gerai „sustiprino“ visus filmo metu girdimu kūrinius.

Siužetas ir istorijos pateikimas iš įvairių prizmių atrodo sklandžiai ir nenervina, kaip būna, kai keistai šokinėjama nuo vienos scenos prie kitos. Montažas šiame filme vertas dėmesio.

Aktorių kolektyvinis darbas

Režisierius Scottas Cooperis atliko ne tik puikų darbą režisuodamas šią juostą, bet dar ir surinkdamas į savo filmą puikią aktorių komandą. Tačiau šie nuopelnai yra niekis, nes kino kūrėjas padarė vieną svarbų darbą – jis prikėlė Johnny Deppą iš „numirusiųjų“.

Nors ir keistai skamba, tačiau pripažinkime – Johnny‘is Deppas pastaruosius dešimt metų ne tik kad nevaidino, bet ir beveik visuose filmuose pasirodydavo kaip Džekas Sperou, tik su kitu grimu. Tačiau kai aktorius gauna progą suvaidinti tikrais faktais paremtoje istorijoje, ir tuo pačiu, istorijoje apie gangsterius, jis kardinaliai pasikeičia. Beveik visuose filmuose, kuriuose jis vaidino nusikaltėlius – „Donis Brasko“, „Kokainas“, „Visuomenės priešai“ – jis juos suvaidindavo nepriekaištingai. Šiuo atveju formulė pasiteisino, ir jis suvaidina savo geriausią vaidmenį nuo 2004 metais pasirodžiusio filmo „Niekados šalies beieškant“. Tiek daug ekspresijos, dramatizmo ir įtikinamai atrodančios vaidybos retai pamatysi bet kuriame kitame per dešimtmetį pasirodžiusiame aktoriaus filme. Tikėtina,kad už šį pasirodymą jis bus nominuotas Auksiniam gaubliui, o gal ir Oskarui.

Aktoriui pagelbėti atėjo visas būrys nuostabiausių kino talentų. Pirmiausia, tai talentingasis ir jau šiek tiek pabodęs Benedictas Cumberbatchas, suvaidinęs pagrindinio personažo brolį. Puiki vaidyba ir gana įdomus personažas, kurio dėka „Vaitis“ dar labiau atsiskleidė kaip asmenybė. Antru stipriu vaidmeniu gali pasigirti ir australas Joelis Edgertonas, kuriam atiteko FTB agento vaidmuo. Jis sudarė labai stiprią konkurenciją juostos herojui.

Šiai trijulei talkina tokie talentai kaip Kevinas Baconas, Jesse‘is Plemonsas, Peteris Sarsgaardas, Corey‘is Stollas, Dakota Johnson, Juno Temple ir Adamas Scottas. Kiekvienas iš jų nuostabiai „įsipaišė“ į veiksmą ir netrukdė nei vienam iš pagrindinių juostos veikėjų atlikti savo darbo.

Verdiktas

„Juodosios mišios“ – tai pats geriausias per aštuonerius metus pasirodęs gangsterių temos projektas, kuris nenusileidžia geriausiems žanro darbams kaip „Kazino“, „Infiltruoti“ ir „Amerikos gangsteris“. Filmas puikiai atskleidžia legendinį Bostono miesto nusikaltėlį, kurį meistriškai suvaidino Johnny‘is Deppas, įrodęs, kad jis vis dar sugeba atlikti sunkius ir subtilius vaidmenis, už kuriuos jam nereikia mokėti po penkiasdešimt milijonų dolerių.

Juostos metu taip pat vaizdingai atskleidžiamas rodomas laikotarpis, todėl techninė filmo pusė užburia nuostabiu kameros darbu, stilingai atrodančiais herojais, estetiškomis dekoracijomis ir puikia muzikine palyda. Visa tai vainikuoja įdomi ir įtraukianti istorija, kurią galima įrašyti tarp geriausių tikrais faktais paremtų pasakojimų.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (48)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (122)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (95)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (14)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.