Filmo „Ji“ recenzija: apie vyro ir operacinės sistemos meilę

 (25)
„Oskarinis“ režisierius ir scenaristas Spike‘as Jonze, labiausiai žinomas dėl savo juostų „Būti Džonu Malkovičiumi“ ir „Adaptacija“, pristato savo ketvirtą pilnametražį filmą, kuriame žiūrovai iš labai arti galės susipažinti su didžiausia ateities pasaulio problema, kuri jau dabar pradėjo sklisti šiuolaikinėje visuomenėje - juostą „Ji“ (angl. Her).
Kadras iš filmo "Ji"
© "Acmefilm"

Režisierius kviečia žiūrovus pažvelgti į būsimą žmonių gyvenimo būdą ir jų bendravimo užkulisius, kai gyvas bendravimas nesuteikia tokios euforijos, kaip pokalbiai su techniniais išradimais.

Apie ką mes čia…

Vienišas ir nuobodžiai gyvenantis rašytojas Teodoras gauna naują operacinę sistemą Samantą, kuri jam reikalinga darbo reikalais. Po kurio laiko vyras pernelyg suasmenina savo bendravimą su šia įranga ir, jo nuostabai, jis pradeda jausti jai simpatiją, kuri galiausiai virsta į didesnį jausmą. Samanta jam atsako tuo pačiu ir tarp jų užsimezga ryšys, pakeisiantis vyro gyvenimą…

Kūrinio vidus

Galima tik džiaugtis, kad ne itin dažnai į didžiuosius ekranus savo darbus paleidžiantis Spike‘as Jonze tai daro stilingai ir kiekvieną kartą sugeba nustebinti. Taip buvo su „Būti Džonu Malkovičiumi“, taip dabar yra ir su „Ji“. Po filmo peržiūros viduje jaučiamas tik sąmyšis, kurį vos įmanoma suvaldyti, o galvoje dūzgia milijonai minčių, kurias norint suvirškinti reikia bent geros paros. Ir tai tikrai nėra blogoji filmo pusėje. Galima sakyti, kad tai kaip tik yra gero kino ženklas – filmas sugeba suteikti peno apmąstymams ir ilgam palieka be žodžių. Tiesa, vieniems toks filmas gali pasirodyt nuobodus, kitiems - labai įtraukiantis, ir tam yra tikrai daug priežasčių.

Pirmasis šio filmo išskirtinumas – siužetinė linija. Pripažinkime, kad filmų apie žmonių santykius su vienetais ir nuliais nėra jau taip ir daug, o ir tie dažniausiai - smurtiniai. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį. Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves.

Vienintelis skirtumas – viskas daroma su beprotiškai ištobulėjusiomis technologijomis, tačiau ir jos neiškreipia mūsų dabartinės realybės. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl daliai žiūrovų šis filmas gali nepatikti – sėdėdamas kino salėje nepalieki šio pasaulio, nepereini į kitą realybę. Ir tai gali nuvilti. Kita vertus, tai yra ir savotiškas filmo privalumas, išskirtinumas. Ta pati aplinka nebeverčia tyrinėti naujo pasaulio, o tik sutelkia žiūrovą į pagrindinį veikėją ir jo išgyvenimus.

Kalbant apie scenarijų, tai jis tikrai stulbinamai geras. Spike‘as smarkiai pasistengė ir drėbtelėjo sunkiai keikiamą darbą, kuriame esantys veikėjų dialogai puikiai juos atskleidžia ir pakeri savo paprastumu, šiltumu ir įdomiais apmąstymais. Patys veikėjai atrodo nepriekaištingai ištobulinti ir, nors jų yra labai mažai, kiekvienas atrodo taip įtikinamai, jog žiūrint filmą pradedi suprasti, kokių minčių vedamas Teodoras galėjo įsimylėti Samantą, kaip jam buvo sunku po išsiskyrimo ir kaip lengva bendrauti, kai pašnekovas fiziškai neegzistuoja.

Na, o apie tai prakalbus, galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Juk dar prieš gerus 15 metų bendraudavome gyvai, o jei ilgai kalbėdavome telefonu – gaudavome pylos iš tėvų už milžiniškas sąskaitas. Mobiliųjų nebuvo (dėl tikslumo – buvo, tačiau mažai kas juos turėjo), internetas neišvystytas, todėl tiesioginė komunikacija buvo neišvengiamas dalykas.

Tuo tarpu dabar – „Skype“, vaizdo skambučiai telefonu, ko tik dar neprisigalvojama... Ir vėlgi, nuo technologijų plėtros nepasislėpsime ir tai tikrai nėra blogas dalykas, dėl kurio reiktų sukti galvą. Režisierius tiesiog parodo mūsų veiksmus, artėjimą prie to, kad apskritai atsisakysime gyvo bendravimo, mat jau dabar „nebenulipame“ nuo įrenginių. Vieniems tai gali pasirodyti neįdomu, gal net savotiškai skausminga, juk kas nori žiūrėti į save iš šono? Kitiems tai gali būti savotiškas suvokimas, ką darome blogai. Taigi, režisieriaus įžvalgos viso filmo metu yra net labai pamokančios.

Nepaisant gilių išvedžiojimų, pats filmas yra itin paprastas ir nuoširdus. Prie paprastumo prisideda ir lengvas, kartais link vulgarumo ribos pajudantis, tačiau jos neperžengiantis humoras. Visos peržiūros metu nesinori nieko, tik gyventi tame pasaulyje, kuriame nėra ribų, kuriame pasakius „Operacinė sistema“ į tave nežiūri kaip į marsietį. Tai yra šilumą spinduliuojanti juosta, galinti įtraukti ir nepaleisti ne kokiu ypatingu veiksmu, o tiesiog paprasta gyvenimiška istorija. Apie vyro ir operacinės sistemos meilę. Štai taip, paprastai.

Techninė juostos pusė

Šiame darbe viskas yra aukščiausio lygio. Nepaisant to, vienas geriausių dalykų filme buvo garso takelis. Tai išties išskirtinis produktas, kuris sugeba kiekvienai scenai suteikti išskirtinumo, originalumo ir jausmingumo. Kiekviena daina ar muzikinė kompozicija taip pritaikyta ekrane rodomam veiksmui, kad išgyventi visų veikėjų emocijas pasidaro itin paprasta. Garso montažas taip pat labai geras.

Operatoriaus darbas atrodo gerai. Jis nėra nepriekaištingas, tačiau puikiai geba atskleisti veikėjų portretus ir jausmus, rodydamas juos skirtingais rakursais. Aplinkos vaizdavimas kartais net leidžia pajusti plieskiančią saulę ar tarp pirštų byrantį šiltą paplūdimio smėlį.

Įdomiai nufilmuoti ir į bendrą kontekstą įmontuoti atsiminimai visiškai negadina vaizdo ir tik leidžia dar labiau suprasti veikėjų jausmus, skausmą ar džiaugsmą. Taigi, montažas yra labai aukštos kokybės. Na, o režisierius savo darbu sugeba iki pat galo laikyti nežinioje, vos keletą kartų numesdamas užuominas apie tai, kas galiausiai įvyks. Išties, techniškai puikus darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Galima sakyti, kad visas filmas yra vieno aktoriaus šou. Joaquinas Pheonixas muša į vartus visiems kitiems juostoje suvaidinusiems aktoriams be jokio gailesčio. Jis yra aukščiausios klasės aktorius, kuris kiekvieną savo vaidmenį perteikia taip įtikinamai, jog nė vienas, panašioje situacijoje buvęs ar tiesiog suprantantis veikėjo padėtį, nesuabejos jo darbu, jo kūriniu. Labai retas šiuolaikinis aktorius turi tiek charizmos ir talento puikiais perteikti vaidmenį. Jis atrodė atsipalaidavęs, gerai jaučiantis veikėją ir jo emocijas - džiaugsmą ir skausmą. Stebėti jo pasirodymą buvo labai malonu.

Šiais metais iš kino ekranu neišlipanti Scarlett Johansson šioje juostoje nepasirodė. Bet girdėjosi! Nors operacinę sistemą įgarsinusi aktorė ir nebuvo vizualiai, savo išskirtiniu ir, nesumeluosiu sakydamas, gundančiu balsu sugebėjo nupiešti savo portretą kiekvienam vyriškos (o gal ir moteriškos) lyties žiūrovui. Meistriškai laviruodama balsu visą filmą Scarlett sugebėjo net nevaidindama sukurti puikią veikėją.

Juostoje taip pat žibėjo antraplaniai aktoriai. Kiekvieno jų pasirodymas, kad ir neilgas, buvo tikrai įdomus ir savotiškai ypatingas. Amy Adams šįkart buvo visiškai paprasta, susivėlus, eilinė poniutė, gyvenanti nelaimingą gyvenimą. Rooney Mara ir Olivia Wilde atrodė puikiai ir savo vaidmenis atliko tinkamai, tačiau jų indėlis į filmą buvo išties mažas. Dar juostoje pasirodė Chrisas Prattas, suvaidinęs, galima sakyti, vienintelį juostos vyrą be Teodoro. Jis, kaip ir visada, atliko ganėtinai paprastą, bet įtikinantį komiško veikėjo vaidmenį.

Verdiktas

„Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 10/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 10/10

Bendras vertinimas: 10/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Ar „Maxima“ pasimokė iš skaudžios nelaimės Rygoje? (8)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.

Tikėjosi ramiai pasmaližiauti kavinėje – supykdė radinys leduose (163)

Rugpjūčio 17 d. su draugu ir vaikais lankėmės Vilniaus Bernardinų sode. Ten mažieji žaidė ant, atrodo, jau saugių žaidimų įrenginių, pasisupo ir karusele prie kavinės „Sugarmour“ Vasaros Rezidencijos.

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (79)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (133)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.