Filmo „Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas“ recenzija: banalus pasakojimas su puikiais aktoriais

 (2)
Puikus britų aktorius ir ne mažiau žinomesnis režisierius Kennethas Branaghas, visiems žinomas kino kūrėjas iš tokių projektų kaip 1994 metų „Frankenšteino“, 2007 metais pasirodžiusio „Seklio“ ir pirmojo filmo apie griaustinio Dievą „Toras“, pristato penktąją žinomo Tomo Klensio knygų ciklo apie CŽV analitiką Džeką Rajaną ekranizaciją „Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas“ (angl. Jack Ryan: Shadow Recruit).
Kevinas Costneris
© AFP/Scanpix

Režisierius kviečia pasimėgauti nostalgija ir atsidurti žinomo veikėjo pasaulyje, kuriame, kaip ir senais gerais 1990 metais, teks susidurti su piktavaliais rusais ir pamatyti jo kelią nuo pat karjeros pradžios.

Apie ką mes čia…

Užverbuotas CŽV, Džekas Rajanas dirba slaptą ir labai pavojingą darbą, kuris leidžia atskleisti įvairiausius sąmokslus prieš JAV ir tuo pačiu atsikratyti grėsmės, kylančios tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Pirmoji ir rimčiausia misija Džekui tampa kelionė į Maskvą, kurios metu jaunas analitikas privalo sužinoti, kokiu būdu Rusija nori sunaikinti Amerikos ekonomiką. Prasideda sunkus ir nenuspėjamas šešėlių žaidimas su itin galingais priešais.

Kūrinio vidus

Kai lygiai prieš dvidešimt metų pasaulį išvydo pirmoji Džeko Rajano ekranizacija „Raudonojo Spalio medžioklė“ ir joje buvo parodyti labai įtempti JAV santykiai su Rusija, filmas sulaukė didelio palaikymo ir tapo vienu iš kultinių to laikotarpio kino reiškinių. Sekantys filmai, nors ir buvo gana sėkmingi finansiškai bei palankiai priimti žiūrovų, nesulaukė tokio dėmesio.

Ironiškiausia, kad keturiuose filmuose apie žinomą CŽV analitiką nusifilmavo trys skirtingi aktoriai. Panašią situaciją galime stebėti jau penkiasdešimt metų trunkančioje Džeimso Bondo epopėjoje, tik su vienu skirtumu – Bondas turi dvidešimt tris filmus, o Rajanas - vos tik keturis.

Šis filmas įdomus tuo, jog kūrėjai bando pateikti visiškai atnaujintą žinomo personažo istoriją ir pradeda ją nuo pat jo karjeros pradžios. Žinoma, dėl nostalgijos pasirinktas simbolinis ir amžinas JAV priešas – Rusija, todėl nuobodžiauti tikrai neprireiks. Dar vienas filmo pliusų tas, kad pats pasakojimas primena puikiausias „Neįmanomos Misijos“ ir „Džeimso Bondo“ akimirkas.

Filmas tampa įtikinamai pateiktu veiksmo žanro atstovu, kuriame veiksmo daugiau nei visuose ankstesniuose filmuose apie Džeką Rajaną. Žinoma, iš karto galima suprasti ir režisieriaus užmačias pristatyti šią juostą kuo efektingiau ir dinamiškiau, nes visi puikiai suprantame, jog pritraukti jaunimą į kino sales žiūrėti filmo apie kadaise populiarųjį kino veikėją bus labai sunku.

Siužetinė filmo linija nėra geresniųjų pavyzdys, tačiau bendras juostos vaizdas yra išties patrauklus. Viskas pateikiama kaip ant lėkštutės, nėra jokios intrigos ar stipresnio kozirio, kuris sustiprintų peržiūrą istorijos prasme, bet filmas kupinas įtampos, kuri neleidžia atsikvėpti. Kovų scenos pastatytos išties gerai.

Scena, kur veiksmas persikelia į Maskvą, pradžioje primena įvadą į juostą „Casino Royale“. Tokios „bondiškos“ scenos suteikia filmui savito žavesio. Gaudynių scenos irgi pateikiamos iš gerosios pusės, todėl juosta išlaiko įtampoje visą rodymo laiką. Svarbiausias klausimas čia – kodėl ir vėl Rusija tampa pagrindiniu blogiu? Atsakymas paprastas – iš pagarbos pirmtakui. Kitaip režisierius ir negalėjo pasielgti, nes tiek knygoje, tiek pirmame filme pagrindiniu priešu tampa Sovietų Sąjunga.

Filme nepamirštamas patriotiškumas, amerikietiškos svajonės niuansai ir, žinoma, meilė. Šioje vietoje ties tuo reikėjo labiau padirbėti, nes Rajano santykiai su daktare atrodo pernelyg abejingi. Atsidavimo vienas kitam jų akyse ir poelgiuose nesimatė. Taip, Keitė padarė kažką svarbaus dėl Džeko, ir jis galiausiai irgi praregėjęs puolė ją ginti, bet iki to momento viskas atrodo labai dirbtinai ir neįtikinamai.

Patriotiškumas ir pati JAV propaganda jau nuo pat pirmų minučių bado akis, bet, kas juokingiausia, amerikiečiai sugeba šį kontekstą pateikti taip gerai, jog su kiekviena nauja akimirka jau norisi pradėti sirgti už juos, kad ir kokias nesąmones jie daro kitose šalyse. Tokiais būdais filmas propaguoja aršią kova su terorizmu, kuris man labiausiai sklinda iš jų pačių.

Personažai gana šabloniški, tačiau į kelis iš jų žiūrėti tiesiog puiku. Vienas iš juokingesnių filmo momentų tampa pagrindinio blogiuko pokalbiai rusų bei anglų kalbomis. Viskas atrodo kaip senuose amerikiečių filmuose, kuriuose jie patys bando vaizduoti rusus ir kalba visiškai nesuprantamai. Čia to irgi netrūksta, tačiau bendrai atsižvelgiant į Čerevino personą, galima pamatyti puikų antagonistą, kuris savo charizma lenkia tiek patį Rajaną, tiek jo sužadėtinę.

Išreikšti Džeką taip, koks jis buvo knygų puslapiuose, režisieriui pritrūko jėgų, o gal ir noro, tačiau toks jo pavidalas, kokį matome šioje ekranizacijoje, bent jau išsiskiria iš ankstesnių, o tai filmui irgi suteikia pozityvumo. Šiuo atveju galima pamatyti kažką naujo. Keitė, nors ir dalyvavo daugelyje scenų, buvo neatskleista, kaip ir Rajano mokytojas Tomas Harperis. Išties čia viena iš silpnesnių scenarijaus akimirkų, kai pagrindiniai veikėjai atrodo tuščiai.

Einant link pabaigos ir stebint visą dinamiškai „užsuktą“ veiksmą galima teigti, jog jei projektas bus finansiškai sėkmingas, ateityje sulauksime naujos ir, tikėkimės, žymiai kokybiškesnės dalies, o gal ir viso knygų ciklo ekranizacijų.

Taip, filmas po peržiūros greitai pasimiršta, bet žiūrint jį kino salėje netenka gailėtis. Filmas tampa gera pramoga, kuri džiugina akis ir išlaiko įtampoje visą jo rodymo laiką nuo pat pradžios iki finalinio akordo, kuriame figūruoja simbolinis rankos paspaudimas.

Techninė juostos pusė

Stipriausiu koziriu šiame filme tampa galingas garso montažas. Seniai tokio stipraus efekto nebuvo kine, kai nuo kiekvieno šūvio iš išgąsčio galima gauti širdies smūgį. Gerąja prasme, žinoma. Prie sustiprinto garso pridedamas ir labai efektingas garso takelis, tačiau, deja, jis nėra įsimintinas, kaip būna su Hanso Zimmero darbais.

Operatoriaus darbas taip pat kelia vien tik pozityvias reakcijas. Maskvos grožis perteiktas šimtu procentų. Kiek teko stebėti rusų filmus, tai nė viename jų kūrėjai nesugebėjo taip grakščiai pavaizduoti savo sostinės, o čia atvažiavęs britas per kelias filmavimo savaites sugebėjo padaryti stebuklą. Visos scenos pateiktos kokybiškai ir patraukliai. Veiksmo scenos dinamiškos, greitai judančios kameros pagalba sugebama žiūrovui perduoti adrenaliną ir padėti tarsi sudalyvauti šiame Rajano pasirodyme.

Filmo montažas irgi nėra iš blogiausių. Viskas pateikiama labai aiškiai ir be kokių nors užuolankų, todėl net ir patys didžiausi mėgėjai „prisikabinti“ prie siužetinės linijos galės šiuo atveju patylėti, nes čia klaidų tikrai nėra. Kiekviena scena papildo kitą dar didesne veiksmo doze, kas ir leidžia filmui manevruoti tik viena, bet labai svarbia linkme – atsikratyti bereikalingų kalbų ir viską tvarkyti grubia jėga.

Fonas, kuris gana gerai atskleidžia juostos tamsumą ir ne itin malonią temą, atspindi veiksmo scenų kitimą, todėl niūrumas šiam filmui kaip tik tinka. Tai labai primena pirmąją Rajano ekranizaciją.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorius Chrisas Pine‘as, labiausiai visiems žinomas iš kapitono Kirko vaidmens filme „Žvaigždžių kelias“, ir toliau skinasi sau kelią į Holivudo A klasės aktorius. Nors jo aktoriniai sugebėjimai ir kelia įtarimą, tačiau, kaip bebūtų, filmuose jis atrodo gana efektingai. Džeko Rajano personažas galbūt pernelyg grubus ir kartu minkštas, neturintis tokios charizmos kaip Fordas, tačiau vis vien patrauklus akiai. Jis tikrai tiko šiam filmui, todėl reikia laikyti kumščius dėl jo tolimesnio dalyvavimo, kuriant filmus pagal šią franšizę. Jei tokia apskritai bus.

Antagonistą suvaidinęs filmo režisierius Kennethas Branghas bandė kuo mažiau kalbėti rusiškai, nes jo ištarti žodžiai arba nesuprantami, arba kelią šypseną. Kitais atvejais tai tikrai puikus personažas, kuris savo buvimu aplenkė visus kitus juostos veikėjus.

Kitu svarbiu vyriškiu šiame filme tampa Kevinas Costneris, kuris po truputį atnaujina savo karjerą, bendrame filmo fone jis atrodo gerai. Jis nedalyvauja išskirtinėse scenose, tačiau vien jau K. Costnerio buvimas filmavimo aikštelėje daug ką reiškia. Taip filmas įgauna savito šarmo.

Pagrindinį moters personažą įkūnijo dailioji Keira Knightley. Nors šiame filme ji nelabai žibėjo savo aktoriniais sugebėjimas, tačiau vien jau vizualiai į ją žiūrėti yra vienas didelis malonumas. Tai stulbinamo grožio moteris, dėl kurios galvą gali pamesti net ir patriotiškai nusistatęs rusas Čerevinas.

Aktoriai padarė ką tik galėjo, bet ne jų kaltė, jog filmo scenarijus neleido jų personažams atsiskleisti derama linkme. Gaila, nes visi jie tikrai turėjo didelį potencialą.

Verdiktas

„Džekas Rajanas: šešėlių užverbuotas“ – tai vienas geresnių filmų apie žinomą Tomo Klansio knygų ciklo herojų, kuris savo intelektu ir fizine parengtimi sugeba smogti galingajai Rusijai tiesiai į tarpkojį. Juosta kupina dinamiško ir labai „pavažiavusio“ veiksmo, įspūdingo garso montažo ir puikių aktorių, kurie įgyvendino visai paprastą ir banalų Kennetho Branango pasakojimą apie jaunąsias CŽV analitiko darbo dienas.

Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 5/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10

Bendras vertinimas: 7/10

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (54)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Įspėja dviratininkus: šioje Kauno vietoje būkite akylesni (73)

Norėjau pranešti apie įvykį, kuris nutiko rugpjūčio 15 d. dienos metu tarp 14.00 iki 16.50 val. Buvau nuvažiavęs su dviračiu prie Kauno bazių Pramonės p. 1.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (131)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (96)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.