Apie ką mes čia…
Vėžiu sergančią Heizelę aplanko tikra laimė. Liga laikinai palieka merginą ramybėje, tačiau ji visiškai nesijaučia dėl to laiminga. Vieną dieną jos gyvenime atsiranda šmaikštus ir kritikos nebijantis jaunuolis Gasas, kurį mergina akimirksniu įsimyli. Jis jai padeda atgauti jėgas, pasijusti reikalinga ir mylima, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jų laukia ilgas, sunkus ir kupinas išbandymų kelias…
Kūrinio vidus
Paaugliškos meilės istorijos į kino sales dažniausiai pritraukia labai daug smalsuolių, tačiau jei tai filmas, paremtas bestselerių tapusia knyga, tai – garantuota sėkmė. Nesvarbu, kokio banalumo tai būtų filmas, akivaizdu, kad jis be didžiausių pastangų sudomintų moteriškos lyties kino mylėtojas. Su šia juosta situacija susiklostė šiek tiek kitaip. Beveik kiekvienais metais kino kūrėjai mus maitindavo Nicholaso Sparkso vienodomis ekranizacijomis tik su skirtingais veikėjais, todėl šis filmas – šviežias vėjo gūsis savo žanre, o ši labai jautri tema priverčia išspausti ašaras net pačius ištvermingiausius kino žiūrovus.
Juosta labai primena jau minėto Nicholaso Sparkso knygos ekranizaciją „Įsimintinas kelias“, kurios pamatu tapo vėžiu sergančios merginos ir labai išvaizdaus vaikino tarpusavio santykiai, virtę nenugalima meile. Idėjos labai panašios, tačiau šiame filme žymiai subtiliau pateikta pati tematika ir jaunų žmonių santykiai. Taip pat puikiai išlaikoma atmosfera, neleidžianti žiūrovui nei nuobodžiauti, nei jaustis nepatogiai dėl rodomos idėjos, kurią supa itin nemalonūs vaizdai, priverčiantys susigraudinti. Čia vienas iš tų filmų, kuriuos žiūrint reikia šalia savęs turėti petį, į kurį būtų galima išsiverkti. Iš tikrųjų kaip ekranizacija filmas labai puikiai atvaizduoja pačią knygą, parodo svarbiausius momentus iš jos ir, kas svarbiausia, moka atskleisti kiekvieno pagrindinių veikėjų vidines puses, ko negalima pasakyti apie daugelį panašių projektų.
Filmo personažai perteikti su gilesne mintimi, nei buvo galima įsivaizduoti paskaičius pačią knygą. Kiekvienas iš jų perteikia mums tikrą gyvenimišką drąsą, parodo situacijas, kurios gali palaužti mus, tačiau atskleidžia ir atsakymus į kiekvieną jų, kaip reikia atlaikyti sunkumus visiškai skirtingais būdais. Taip pat meilės kontekstas toks artimas realiam gyvenimui, jog bežiūrint filmą galima pastebėti save, pamatyti daromas klaidas, kaip elgiamės su mus supančiais artimaisiais.
Paauglių meilė, kuri gana subtiliai parodyta šiame filme, leidžia tikėti stebuklais ir tuo, jog pasaulyje ne viskas yra prarasta, kad jaunimas nėra toks bjaurus, kokį mes matome iš šono. Žinoma, yra įvairių žmonių, tačiau būtent šis filmas verčia tikėti tuo, kad dar ne viskas prarasta. Pagrindiniai filmo veikėjai harmoningai susiliejo su visuma, todėl nė vienas jų nepriverčia susierzinti peržiūros metu ar pasijusti nejaukiai.
Nesinori išpasakoti pernelyg daug, nes visas malonumas slypi šio filmo peržiūroje ir jo intriguojančiai žavioje siužetinės linijos eigoje, kurią papildo šilti ir jausmingi pokalbiai apie gyvenimo prasmę ir laimės ieškojimą. Tai - filmas sielai, kurį privalo pamatyti kiekvienas save gerbiantis romantikas ir merginos, kurioms norisi savo kelyje sutikti artimą žmogų. Tokį, kuris tenorėtų būti šalia ir dalintis šiltais jausmais, sugebančiu apsukti galvas net ir pačiam didžiausiam nedorėliui. Filmas pasibaigia labai įdomia mintimi, kurią vysto režisierius viso filmo metu, ir tai galėtų vadintis visos šios juostos šūkiu. Juostą rekomenduojama žiūrėti kine, kad būtų galima pajusti visos salės sielvartą ir su kitais žiūrovais atsiduoti tam nelemtam jautrumui, kuris paverčia mus jausmingais žmonėmis.
Techninė juostos pusė
Režisierius ne tik gerai perteikė visą knygos idėją, tačiau ir puikiai pasidarbavo su techniniu filmo apipavidalinimu, ypač su garso takeliu. Gerai priderintos muzikinės kompozicijos prie kiekvienos filmo scenos, todėl galima neabejoti, jog filmo metu bus galima išgirsti itin jautrias ir svarbią žinią nešančias dainas. Iš labiausiai įsimenamų garso takelio kūrinių reiktų paminėti Starfucker „I‘m Alive“ ir OneRepulic „What You Wanted“, kuriais kūrėjai patobulino pačias jautriausias scenas.
Operatoriaus darbas ne toks įsimintinas kaip norėtųsi, tačiau pavaizduota aplinka labai jaukiai susipina su bendra tematika. Taigi bendrai kameros darbas nesudaro papildomo diskomforto peržiūros metu, tačiau tam tikrais momentais veikėjai, vis dėlto buvo pavaizduoti pernelyg šaltai ir nevaizdžiai.
Montažo darbai nekelia abejonių, nes visas pasakojimas vystomas labai sklandžiai, pasakojimo maniera nenukrypsta nuo užmatytos pirminės idėjos, todėl bendrai galima teigti, kad filmo pamatas tapo stiprus būtent dėl gerai sumastyto scenų išdėstymo. Taip pat ir garso montažas neleidžia nuliūsti, nes būtent pačiose atsakingiausiose ir nervingiausiose scenose garsas sukeldavo papildomų emocijų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pirmą kartą per paskutinius metus galima pasakyti labai garsiai – pagaliau jauni aktoriai „nesumovė“ filmo su savo dirbtine ir neįtikinama vaidyba. Iš tiesų labai neįtikėtinas reiškinys, kai paaugliams skirtame filme pagal tokiai pačiai auditorijai skirtą knygą, pagrindinių vaidmenų atlikėjai spinduliavo savo paprastumu ir tikroviškumu.
Labai stipriai ir šviesos greičiu į Holivudo elitą kylanti Oskarui nominuota „Divirgentės“ žvaigždė aktorė Shailene Woodley pasirodo iš ganėtinai įdomios perspektyvos. Mergina puikiai atlieka savo vaidmenį, kuris šiame filme atlieka labai svarbią funkciją, skirtą jautriausiems žiūrovams. Taip pat S. Woodley sugeba priversti ją pamilti jau nuo pirmų jos pasirodymo minučių. Akivaizdu, kad jos gali laukti Jennifer Lawrence ateitis.
Gasą įkūnijęs Anselas Elgortas, kurį taip pat galima pamatyti jau minėtoje „Divirgentėje“, demonstruoja ne prastesnę vaidybą. Aktorius pateikia savo patį stipriausią karjeros vaidmenį. Tai labai paprastas ir mielas pasirodymas, kuris tikrai neliks užmirštas po kelių minučių pasibaigus filmui.
Jaunai porelei į pagalbą antrame plane ateina tikras Holivudo veteranų pulkas, kuris tolygiai išsidėsto ir kartu demonstruoja puikius aktorinius sugebėjimus. Williemas Defoe, Laura Dern ir Samas Trammelas susidoroja su jiems patikėtomis rolėmis be priekaištų. Kiti aktoriai, kurie epizodiškai užpildydavo foną, nepateikia nieko įsimintino, todėl nenuostabu, kad antrame plane karaliausiantis trio priverčia atkreipti į save lygiai tokį patį dėmesį, kaip ir pagrindinis įsimylėjėlių duetas.
Verdiktas
„Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ – tai itin jautrus, liūdnas, bet optimizmo ir gerų minčių kupinas filmas, kuriame galima atrasti daug puikių minčių apie gyvenimo galią, meilę ir žmogišką drąsą, slypinčią kiekviename iš mūsų. Tai ne tik gera knygos ekranizacija, tai vienas geresnių tokios tematikos filmų per pastaruosius keletą metų.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 8/10