Kartu su juo „Penkto elemento“ režisierius pristato žymiai efektingesnį ir brutalesnį žvilgsnį į kultinį „13 rajoną“. Kino kūrėjų tandemas kviečia visus adrenalino, parkūro ir gerų kovos scenų gerbėjus dar vienam raundui su nuostabiais ir neįmanomais kaskadiniais triukais, kurie visą rodymo laiką privers išsižiojus stebėti filmo veikėjų pasirodymus.
Apie ką mes čia…
Gatvės chuliganas Lino pakliūna į bėdą. Vyruką sulaiko policijos pareigūnai ir jis, kad išsikovotų laisvę, gauna pasiūlymą – būti gidu pavojingame nusikaltėlių valdomame „Plytų rūmų“ kvartale, į kurį nori pakliūti detektyvas Damienas. Jo pagrindiniu tikslu tampa nukenksminti rajono vadeivą ir neleisti panaudoti masinio naikinimo ginklo. Duetui teks pereiti tikrą pragarą, nes patekti į rajono vidų reiškia pasirašyti sau mirties nuosprendį.
Kūrinio vidus
Lucas Bessonas, kiekvieną kartą pristatydamas savo prodiusuotus veiksmo filmus, sugeba prikaustyti visų kino gerbėjų dėmesį. Prisiminus, jog per pastaruosius keletą metų gavome išties smagius ir vertus dėmesio darbus „Pagrobimą“ ar „Kolombianą“, galima net neabejoti dėl naujų juostų kokybės. Luco prodiusuojami filmai visada bus kupini neblogo humoro, adrenalino ir, kas svarbiausia, nenusibostančio veiksmo ir efektingų kaskadinių triukų. Būtent šis naujausias jo projektas labiausiai prikausto dėmesį būtent dėl to, kad jame pilna nesuvokiamai nerealių „parkūro“ scenų. 2004 metais pasirodžius originaliam „13 rajonui“ prasidėjo tikras šios patrakėliškos mados bumas.
Naujausiame „13 rajono“ filme, arba kitaip tariant, savotiškame perdirbinyje, pritaikytame amerikietiškai publikai, galime atrasti ne tik pirmtako pėdsakų, tačiau ir žymiai įdomiau papasakotos istorijos manierą, kuri ne taip chaotiškai pristato vykstantį veiksmą. Filmo peržiūros metu jaučiamas adrenalinas, tikra Bessoniško kino dvasia, bet svarbiausia, jog naujoji versija nė kiek nenusileidžia savo 2004 metais pasirodžiusiam pirmtakui. Tai labai geras ženklas tiems, kurie išaugo su prancūzišku darbu.
Jaunai žiūrovų kartai, kuri net nėra girdėjusi apie pirmas dvi dalis, bus smalsu pamatyti naujai pristatytos istorijos pamatą. Filmas pritaikytas kiekvieno amžiaus žiūrovui, nes jame netrūksta ir šiuolaikiniam jaunimui pritaikytų scenų su tam tikromis realijomis, gero žargono ir gerai pateikto humoro tinkamu metu. Banalybių dialoguose, kaip ir įprasta tokio žanro filmuose, neišvengiamai yra, tačiau būtent tos banalybės suteikia filmui šarmo, nes pasijaučia pagrindinių veikėjų kietumo ribos ir jie savo aštriais liežuviais priverčia juos pamėgti.
Filmo veikėjai, kaip ir originale, tampa neišskiriamu duetu, kuris vis dėlto ne taip, kaip originale, pristatomas žymiai vaizdingiau ir jo istorija papasakota per platesnę prizmę. Galima susipažinti su veikėjų pomėgiais, ydomis, pamatyti, kaip jie žiūri į tam tikras situacijas, tačiau, kaip bebūtų, abu jie demonstruoja tvirtas vyriškas pozicijas, kurių šiuolaikiniuose filmuose labai trūksta.
Pripažinkime – vyrai sumoteriškėjo, o čia – brutalūs ir išties kieti vyrukai, kuriems nebaisūs net ir pavojingiausi miesto gangsteriai. Filmo antagonistas, dėl kurio ir įvyko įsiskverbimas į „Plytų rūmus“, nėra toks kaip pagrindiniai veikėjai. Jis labiau susikaustęs, deramai nepristatytas, tačiau dėl jo kietumo ir valdžios metodų galima pagerbti Bessoną, kuris pateikė tokį žvėrišką personažą.
Originale tai buvo tikras skystablauzdis, palyginus su Tremeinu. Kitų veikėjų likimai nėra tokie svarbūs, bet be jų įsikišimo į filmo pasakojamą istorija būtų labai sudėtinga, nes kiekvienas iš antraplanių herojų gerai papildo pagrindinės trijulės pristatymą.
Daug šnekėti apie šią naują ir nenusibostančio veiksmo juostą nereikia. Ją reikia pamatyti ir pajusti visą smagią ir gerai nuteikiančią atmosferą ir adrenaliną, kuris taip ir liejasi pro parkūro pripildytų veiksmo scenų kraštus. Tokiu geru būdu Bessonas prideda į savo filmografiją dar vieną puikiai suregztą pramogą žmonėms, šioje srityje jis darbuojasi nepriekaištingai. Filmas taip pat tampa tam tikru simboliu ir prieš pusmetį žuvusio aktoriaus Paulo Walkero paminklu, kuriam ir dedikuojamas šis darbas. Būtent dėl jo ir derėtų apsilankyti kine ir taip pagerbti jo atminimą, peržiūrėjus paskutinį visiškai užbaigtą darbą.
Techninė juostos pusė
Bessonas nebūtų Bessonas, jeigu jo filme neatsirastų nuotaikingas, gerai kiekvienai scenai pritaikytas garso takelis, kuriame galima išgirsti RZA „We‘re Strong Now“, Lil Jon „Turn Down For That“ ar Steve Gray „A Tender Touch“. Taip pat nemažai neblogų ir adrenaliną kraujyje pakeliančių akustinių kompozicijų, kurios suderinamos su garso montažu ir galiausiai smogiama visu pajėgumu, prikaustant mus prie kino kėdžių.
Tokiuose filmuose, ypač kai pagrindiniu smuiku groja parkūras ir kaskadiniai triukai, kameros darbas itin svarbus. Operatorius Christophe Collete taip pat debiutuoja plačiuosiuose kino vandenyse ir, kaip pirmam rimtam darbui, jis jį atlieka išties gerai. Vaizdingos veiksmo scenos, personažų susidūrimai, mašinų gaudynės ir daugelis kitų efektais prifarširuotų scenų sukelia tą jausmą, kai atsiduri filme ir kartu su pagrindiniais veikėjais bandai išgyventi pavojingose situacijose. Filmas ir jo vizualinė pusė ne tik kad prikausto dėmesį, bet ir leidžia pasijusti jo dalimi. Tai labai geras juostos kūrėjų koziris.
Filmo montažas irgi pakenčiamai geras,nejaučiamas tokio didelio diskomforto kaip žiūrint originalą, tačiau tam tikrose vietose irgi galima rasti menkų klaidų, kurios nepuošia bendro filmo vaizdo. Atmetus tam tikrų scenų nevykusius bandymus, filmas savo vaizdo suderinimu ir siužetinės linijos pateikimu atspindi visą žymaus prodiuserio stilių, kuris kiekviename savo filme sugeba įnešti kažką efektingesnio ir malonesnio akiai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Didžiausias dėmesys šiame naujausiame Luco Bessono prodiusuotame projekte skiriamas tragiškai žuvusiam aktoriui Paului Walker’iui, kuriam ir dedikuojama šia juosta. Aktorius atliko savo vieną geriausių vaidmenų, puikiai susidorojo su triukais ir vaizdingai juos atlikdamas įrodė, kad nėra vien tik „Greitų ir įsiutusių“ aktorius. Jis ir pats savarankiškai gali tempti filmą vien savo charizma. Šiame filme jis atsiskleidė kaip tikras kovos menų specialistas, kurio fiziniai duomenys lenkė jo pasirodymus žymiojoje filmų serijoje apie gatvių lenktynes. Bežiūrint į Paulą ir žinant, kad daugiau jo nepamatysi kine, išskyrus septintą „Greitų ir įsiutusių“ dalį, kurioje jį pakeis jo broliai ir kompiuterinė grafika, pasidaro graudu. Natūralu, kad visi mes - žmonės, todėl išreikšti savo liūdesį irgi galima, kad ir ašarų pavidalu.
Paului asistuojantis žymusis kaskadininkas ir pirmų dviejų „13 rajono“ pagrindinių vaidmenų atlikėjas Davidas Belle peržengia savo galimybių ribas ir pristato žymiai efektingesnį šou nei jis buvo sukūręs dilogijoje. Puikiai susiderinęs su Paulo vaidinamu Damienu Lino, jis tampa juostos ašimi, nes didžiausias krūvis kaip tik ir užgriūna jo pečius.
Buvęs Wu-Tang Clano narys, reperis ir jau dabar aktorius bei režisierius RZA, suvaidinęs antagonistą, tikrai nudžiugino. Pagaliau jam teko suvaidinti tikrą niekšą, kuris savo charizma perteikė vaidinamą personažą efektingiau nei jo kolega prancūzas 2004 metais.
Kitų aktorių galima net neminėti, nes nė vienas jų ne tik kad neįsimena, bet ir nėra kažką naudingo padaręs filmo metu, išskyrus papildęs ir deramai pristatęs kiekvieno iš pagrindinio trio vaizdžius portretus.
Verdiktas
„13 rajonas: plytų rūmai“ – tai niekuo 2004 metų prancūzų hitui nenusileidžiantis perdirbinys, kuriame žymiai efektingesnės ir daugiau adrenalino turinčios scenos priverčia pajusti visą parkūro grožį. Taip pat filmas tampa pilnaverčiu atsisveikinimu su neseniai žuvusiu aktoriumi Paulu Walkeriu, kuriam ir dedikuojamas šis veiksmo kupinas pasakojimas apie nusikaltėlio ir policininko pastangas išgelbėti miestą nuo kito pakvaišusio nusikaltėlio rankų.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 6/10
Techninė juostos pusė – 7/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 7/10
Bendras vertinimas: 7/10