Rinktinė yra ta tokia tikroji meilė. Gali mylėt vietinį klubą, gali sirgti už kokią NBA komandą, bet kai ateina vasara, tu juos visus pamiršti ir galvoji tik apie ją - Lietuvos krepšinio rinktinę. Rinktinė - tai net ne patys geriausi šalies žaidėjai, treneriai, Juozukas, o tas bendrumo jausmas, pasididžiavimas, kurį tu jauti gerai pasirodžius sportininkams ar bendras kartėlis pralaimėjus rungtynes.
Atėjo tas kasmetinis jausmas, tas nekantrumas laukiant pirmųjų rungtynių. Tas jausmas, kai nori kad greičiau ateitų vakaras ir galėtum sveikintis su Robertu Petrausku, susirinkti su draugais, kartu rėkti, daryti ant sofos bangas tikintis, kad tai kažkaip gali padėti Javtokui įmesti baudas.
Keliom savaitėm tavo dienotvarkė ir pagrindinės pokalbio temos pasikeičia. Bare po pergalės laukdamas bokalo alaus tu lengvai atrandi bendrą kalbą su pirmą kartą gyvenime matomu žmogumi. Sutikęs klasiokus, kursiokus ar bendradarbius iš pat ryto kalbi apie geriausius vakar dienos rungtynių epizodus. Čempionato metu tu tampi treneriu, ekspertu, pasakojančiu, ką buvo galima padaryt geriau ar „kaip tas asilas nesugebėjo įmest iš po kašės“. Mesk į mane blogą komentarą, jei nesi niekam niekada panašiai pasakęs.
Aš nerašysiu. kuri komanda kurioje grupėje užims kurią vietą. Tegu tuo užsiima super ekspertai. Aš, pavyzdžiui, nelabai turėjau laiko ir galimybių šią vasarą pažiūrėt visų 24 rinktinių visų draugiškų rungtynių. O pasakyt, kad ispanai, prancūzai ir graikai yra favoritai gali bet kas. Aš tiesiog laukiu rungtynių.
Dabar toks vienas iš dviejų geriausių laikų, susijusių su krepšinio čempionatu. Dabar taip viskas gerai, pozityvu, visi laukia, visi tikisi, tyliai kalba apie medalius. Antras toks geras laikas būna, kai rinktinė laimi medalius. Kadangi ne kiekvienais metais tie medaliai būna, tiesiog reikia džiaugtis šiuo laiku, laukti pirmo švilpuko.
Trumpai apie pirmas rungtynes. Nėra gerai, kad čempionatą pradedam su bene stipriausia grupės varžove. Geriau būtų bosniai ar juodkalniečiai. Bent dabar taip atrodo. Serbai turi gerą trenerį, gali žaisti kaip komanda. Praeityje yra mus stipriai skriaudę. Bet pažiūrėjus į jų sudėtį, neatrodo labai baisu. Jei atvažiuoji į čempionatą tikėdamasis aukštų vietų, komanda turinti tik tris žinomesnius krepšininkus neturėtų gąsdinti.
Krističius - ekstra klasės žaidėjas ir čia bus daugiausiai problemų. Bet „Sportalas“ gerai pastebėjo dėl Krstičiaus: turint omeny, kad pats Kazlauskas treniravo Krstičių, o „CSKA“ skautu dirba rinktinės skautas, nematau jokių problemų susitvarkyti su tuo slunkium. Reikia manyti, yra ir planas ir tam atvejui, jei Ivkovičius nuspręs žaisti be Krstičiaus. Jei darys siurprizą.
Ką be Nenado daugiau žinom iš geresnių? Nemanja Bjelica? Nedovičius? Ir tai čia labiau žinomesni, nereiškia geresni. Štimacas žinomas iš „Žalgirio“ bandymų jį išaugint. Tik tiek. Aš daugiau nelabai ką rimto pažįstu, nors, atrodo, pasižiūriu krepšinį, kartais atsidarau interneto portalus. Nei Nedovičius, nei Bjelica nėra tie žaidėjai, kurių reiktų bijot. O toliau jaunimas. O mūsų rinktinėje žaidžia visi geriausi (išskyrus Jasaitį). Mums ne bijoti reikia, o rimtai „atkalti“ serbus.
Jauna serbų komanda - mūsų rinktinės pranašumas. Realiai mūsų rinktinėje tik Valančiūnas ir Motiejūnas yra jauni žaidėjai. O visi kiti jau neturi teisės laukti antrų rungtynių, kad apšiltų kojas. Dažniausiai pirmas mačas būna sunkus, klampus ir negražus. Apskritai nelabai suprantu to jaudulio, nesusitvarkymo su nervais, nesusikaupimo prieš rungtynes.
Tu rungtynes žaidi kiekvieną dieną, mėtai kamuolį, jį perduodi, kartoji šimtus kartų derinius, o staiga ateina kažkokia „parkė“? Ko čia bijoti, ko čia nesusikoncentruoti? Čia reikia džiaugtis ir mėgautis. Juk prasideda čempionatas. Juk smagu, galima laimėti medalius, iškovoti pergales. Už save, už komandą, už šalį. Čia tik laukti norisi. Laukti, išeiti ir parodyti, dėl ko visą vasarą treniravaisi.
Pagaliau čempionatas, pagaliau baigėsi draugiškos rungtynes. Reikia rungtyniaut ne draugiškai ir už tai gauti tikras emocijas, gauti tikrus apdovanojimus, tikrus medalius. Šiandien laimėsim. +13.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!