Aišku, po tam tikro laiko viskas pasimiršta, randi veiklą, kuri veda į priekį, sieki dvasinio tobulėjimo, bet… Vienišumo jausmas niekur nedingsta. Jis tik stiprėja. Vienatvė tampa nepakeliama. Ir taip trūksta to vienintelio Žmogaus, tos Vienintelės, kuriai atiduotum viską.
Kalbant apie mane, esu nuoširdus, švelnus, gėrį dalijantis žmogus, kuris visiškai nevartoja alkoholio, nerūko. Tokiems žmonėms pakankamai sunku, bet didelių problemų dėl to neturiu ir prisitaikau. Kaip ir visiems būna „blogų dienų“, „blogos nuotaikos momentų“, bet visa tai padeda išspręsti sportas. Savo išvaizda nesiskundžiu, esu pakankamai patrauklus ir susitvarkęs vyras. Iki tobulybės toli, bet aš ir nesiekiu tokiu būti.
Kalbant apie materialinius dalykus, viskas puiku. Vadovaujantis darbas, alga, iš kurios tikrai nemažai galiu sau leisti, nuosavas būstas. Atrodytų, viskas puiku – laisvė, galimybės, kuriomis galiu naudotis... Bet ir vėl pasikartosiu, – taip pat vienatvė, kuri taip beprotiškai slegia. Tiesiog esu iš tų, kuriam kaip ir į krantą išmestai žuviai reikia oro, taip man reikia antrosios pusės, kad atsirastų prasmė gyventi ir pildytųsi svajonės.
Atrodytų tiek nedaug, bet kaip surasti tokį žmogų? Po barus ir klubus nevaikštau. Užsiregistravau pažinčių svetainėje, bet kol kas tai tik „žaidimas“. Buvau susitikęs su keliomis moterimis. Viena išsiskyrusi, auginanti vaiką. Vaikas tikrai nėra kliūtis santykiams. Bet iš šio žmogaus pajutau labai didelį nepasitikėjimą vyrais. Suprantama, bendras gyvenimas nesusiklostė, bet tikrai ne visi mes vienodi, ne visų mūsų tikslai tapatūs ir visi mes skirtingai žiūrime į gyvenimą.
Kita moteris buvo mano bendraamžė. Ištekėjusi nebuvo, vaikų neturi, bet ir vėl – neva „visi vyrai vienodi“. Ir apskritai šiam žmogui gyventi vienam geriau, ji jaučiasi laisva. Tai kam tada apskritai vaikščioti į pasimatymus? Negaliu teigti, kad visų moterų požiūris į vyrus ir tarpusavio santykius vienodas, bet susidūriau su tokia realybe. Aišku, nesutikau tos, kuri taptų ta Vienintele, bet kaip ją rasti, jei daugelis aplinkui tik ir kalba, kokie mes vyrai blogi, kaip man gera gyventi vienai, man vyro apskritai nereikia ir t.t.?
Žinau, viskas kažkada baigiasi, ir tampa nauja pradžia. Ir tikrai žinau, kad mano vienatvę pakeis rūpestis, padažnėję širdies dūžiai, bemiegės naktys, nenurimstančios mintys. Bet dabar lyg neišsklaidomas rūkas viską gaubia vienatvė…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Jaučiatės panašiai? Nesuprantate, kodėl esate vienišas? O gal turite mylimąjį ar mylimąją ir matote, ką neteisingai daro Jūsų vieniši draugai? Savo mintimis, patarimais ir istorijomis galite pasidalinti čia: