Mūsų departamento vadovė turėjo organizuoti privalomas agitacines paskaitas ir mėginti įkalbėti studentus bent užpildyti dokumentus. Tiesą sakant, iki šiol nesuprantu, kodėl britai taip nenoriai važiuoja į „Erasmus“ – manau, jog dalinai dėl to, jog jie ir taip turi pakankamai pinigų kelionėms ir jiems Europos Sąjungos duodama parama net nelabai reikalinga. Be to, manau, jog britai yra gan riboti žmonės ir šiek tiek prisibijo kitų kultūrų. Baigiant įvadą, visi norėję dalyvauti „Erasmus“ programoje ir užpildę dokumentus išvažiavo be jokios konkurencijos. Net ir tie, kurių balai nesiekė nustatyto minimumo.

Galėjome rinktis iš Skandinavijos šalių, Nyderlandų ir Čekijos. Jausdama lengvą tetos, kuri baigė čekų kalbos filologiją, spaudimą, pasirinkau Palacky University taip vadinamame „paslėptame Čekijos perle“, Olomouc mieste. Europos Sąjungos fondų paramą gavome beveik du mėnesius prieš išvažiuojant. Kiekvienam mėnesiui skirta 225 eurai, be to, važiuojantiems į Rytų bei Centrinės Europos šalis duodami papildomi 400 eurų, taigi pradinė gauta suma buvo 1525 eurai (apie 5200 litų).

Europos Sąjunga kiekvienai šaliai skiria tam tikrą pinigų sumą, kuri turi būti išdalinta studentams, bet dėl mažo Anglijos studentų, dalyvaujančių „Erasmus“ programoje, skaičiaus, gavome antrą išmoką. Kitaip tariant, kuo mažiau studentų išvažiuoja iš tavo šalies – tuo daugiau pinigų gausi. Pavasarį papildomai gavome 735 eurus (apie 2500 litų). Jeigu atvirai – pinigų neužteko. Už bendrabutį kas mėnesį mokėjome apie 450 litų, labai daug keliavome ir pramogavome, todėl prireikė šiek tiek finansinės pagalbos iš šeimos.

Išvykau su penkiais britais ir viena prancūze. Atskridus į Brno, britai išsigandę dairėsi po mažytį ir nykų oro uostą ir baisėjosi faktu, jog taksistai, laukiantys prie oro uosto, visiškai nekalba angliškai. Kažkaip sugebėjome atvykti ten, kur reikia, o tada atėjo suvokimas, jog mes nebesame Vakarų Europoje.

Problemos, su kuriomis susidūrėme per pirmąsias savaites: teko apie savaitę laukti, kol gausime internetą, nes tam reikia eiti pas bendrabučio valdytoją, kuri dirba vos porą valandų per savaitę. Apie bevielį internetą galima tik pasvajoti. Antra problema buvo tai, jog niekas mums nepranešė apie paskaitas. Bene savaitę neturėjome jokių žinių apie savo tvarkaraštį, dėstytojus, paskaitas... Juokavome, jog gal vis tik atostogų, o ne studijuoti atvykome.

Nusipirkti nuolatinį transporto bilietą ir gauti studento pažymėjimą buvo žygis, užtrukęs apie dešimt dienų. Moteris, kuri yra atsakinga už atvykstančius studentus, tiesiog nebuvo savo kabinete net ir nurodytomis darbo valandomis. Buvome siuntinėjami iš vieno pastato į kitą, niekas nežinojo, kas už ką atsakingas.

Labai nudžiugino faktas, jog bendrabutis turi valgyklą su gana modernia sistema. Pasidedi pinigus į savo studento kortelę, nuskanuoji ją aparate valgykloje, išsirenki patiekalą ir priėjus tavo eilei, nuskanuoji kortelę kitame aparate. Atrodytų puiku, tiesa? Deja deja... Aparatas, kuriame renkiesi maistą, leidžia naudotis trimis kalbomis: slovakų, čekų ir anglų. Pasirinkus anglų kalbą, vieninteliai žodžiai, kurie pasikeičia, yra choose, up, down, cancel. Meniu lieka čekiškas. Kaip mes maitinomės? „Google translate“ arba tiesiog renkiesi bet ką ir lauki patiekalo -siurprizo. Ilgainiui išmokome žodžius vištiena ir kiauliena, taigi bent nutuokdavome, ką gausime. Na, bet pagaliau viską susitvarkėme, apsipratome ir gyvenimas pradėjo atrodyti gražesnis.

Kadangi studijuoju tarptautinius santykius, galėjome rinktis paskaitas, kurios priklauso Europos studijų departamentui. Aš ir visi draugai iš mano universiteto Anglijoje pasirinkome tokius modulius: Europos istorija nuo 1945, Centrinės Europos kultūra ir visuomenė, Centrinės Europos integracija ir Europos Sąjunga, Posovietinis pasaulis bei jo problemos, Etninės ir tautinės mažumos Centrinėje Europoje, Centrinės Europos politinės sistemos.

Nepaisant skeptiško požiūrio į universitetą pradžioje, paskaitos buvo labai įdomios ir gan neformalios. Anglijoje paskaitos vyksta su apie 150 žmonių, tuo tarpu Čekijoje mūsų buvo tik apie 15. Vienas dėstytojų pasiūlė seminarus - diskusijas daryti kavinėje. Kaži, ar kada nors pamiršiu tą akimirką, kai darbo dieną, 11.30 ryto, jis visiems užsakė alaus, už visus sumokėjo („na, pirmoji paskaita čia, tai palepinsiu jus“) ir visą paskaitos laiką rūkė pypkę. Manau, jog faktas, kad Čekijoje galima rūkyti visose kavinėse ir klubuose mane erzino labiausiai. Visi juokėsi, kad tai neuždrausta tik ypatingai atsilikusiose šalyse. Panašu, jog Čekija yra viena iš jų.

Dėstytojai nesigėdydami sakė, kaip surengtų didelį vakarėlį, jei dabartinis Čekijos Prezidentas Vaclav Klaus netikėtai numirtų. Taip, suprantu, jog jis nėra puikus politikas, bet neįsivaizduoju dėstytojų Lietuvoje neigiamai atsiliepiant apie Prezidentę, jau nekalbu apie Angliją ir Karalienę. Man tai pasirodė ypatingai neprofesionalu. Pacituosiu vieną dėstytoją: „Bet kas, kas yra gyvas ir juda, galėtų lengvai pakeisti Vaclav Klaus, kuris yra visiška Čekijos gėda“. Visiška priešingybė yra buvęs Prezidentas Vaclav Havel, kurį visi dievina. Tikrąja to žodžio prasme. Mums buvo privaloma perskaityti jo autobiografiją ir parašyti literatūrinę apžvalgą.

Buvome girdėję kalbų, jog „Erasmus‘ams“ mokytis kaip ir nereikia, todėl pernelyg nesijaudinome dėl egzaminų, bet tai, kas įvyko, man buvo tiesiog nesuvokiama. Vienas dėstytojų padavė užduotis ir išėjo, palikdamas mus visiškai vienus visam egzamino laikui ir liepė palikti viską ant jo stalo. Kita dėstytoja pasakė, jog išeis 20-čiai minučių ir jeigu mes jaučiame poreikį pasinaudoti „Google“, tai ji nieko prieš. Palyginus su tuo, prie ko mes įpratę Anglijoje, mums tai buvo neeilinis šokas ir nusivylimas.

Apibendrinant universitetą ir mokslo kokybę – universitetas yra siaubingai atsilikęs nuo Vakarų. Bibliotekoje praktiškai nėra knygų, visi kompiuteriai seni, VISKAS yra parašyta tik čekiškai, iš esmės nėra jokios bendros universiteto elektroninės sistemos, reikia susirinkti dėstytojų parašus, ir, vėliau, pažymius, ant paprasto atspausdinto lapo... Niekas nieko iš tavęs nesitiki, nėra jokių realių reikalavimų, galima esė atiduoti 2 savaites pavėlavus ir niekam pernelyg nerūpi. Labai nusivyliau, bet, kita vertus, tai padėjo įvertinti mūsų universitetą Anglijoje, kuris visais atžvilgiais yra tiesiog puikus.

Dalykas, kurį verta paminėti – čekai nekalba angliškai. Visiškai. Moksleiviai ar studentai nesugeba pasakyti nei sakinio, gauti anglišką meniu kavinėje yra stebuklas. Perkant maisto produktus – viskas tik čekiškai; Lietuvoje, berods, viskas rašoma keturiomis kalbomis. O čia net nusipirkti šampūną buvo didžiausia tragedija. Jau nekalbu apie žygį per bankus, kuriuose net valdytojai neturi anglų kalbos pagrindų – neįsivaizduoju, jog tai būtų įmanoma Lietuvoje.

Miestas, kuriame gyvenome, yra maždaug Šiaulių dydžio – taigi ne provincija. Vienas linksmiausių nutikimų buvo apsilankymas restorane, kuriame jaunutė padavėja nesuprato nė žodžio angliškai. Ji atsinešė didžiulį čekų - anglų kalbų žodyną ir bandė išversti dienos meniu. Galų gale pasidavė ir pirštais bei garsais mums viską paaiškino: pakriuksėjo, paplasnojo rankutėm kaip sparneliais, pamūkė ir mes sėkmingai užsisakėme maistą... Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Vienintelis dalykas, kuris mane gelbėjo, buvo rusų kalbos pagrindai. Kai kurie žodžiai rusiškai ir čekiškai skamba visiškai taip pat, todėl buvau didvyrė, kai užsakiau čaj (arbatos).

Žinoma, nuvažiavus į sostines viskas yra kitaip. Keletą kartų buvome Prahoje, taip pat Budapešte, Bratislavoje; Brno. Nors ir pačiame Olomouc pilna veiklos – miestas yra nesužalotas sovietinių parazitų, visi pastatai senoviniai ir autentiški, pagrindinė aikštė įtraukta į UNESCO paveldą, yra begalė restoranų (čekiškas maistas – puikus, o alus... Galima rasti ir su apelsinais, ir su šokoladu), zoologijos sodas, mažos, jaukios gatvelės... Miestą verta aplankyti.

Džiaugiuosi, jog čia atvažiavau, patirtis buvo neįkainojama, bet jausmas, jog čia esi svetimas, nedingo nė minutei. Nė karto nesijaučiau, lyg būčiau namie. Grįžus savaitei į Lietuvą ar Angliją jaučiau, jog ten mano namai, ten aš sava, svarbiausia – ten aš galiu susikalbėti! Tokia mano „Erasmus“ istorija. Su lengvais nusivylimais ir daug smagių akimirkų.

--
Mokėtės užsienyje? Pasidalinkite savo patirtimi, papasakokite įspūdžius! Siųskite rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba registruokitės DELFI Piliečio sistemoje ir savo straipsnius kelkite ten!