Man yra 30 metų, ir tik neseniai, prieš keletą mėnesių, palikau Lietuvą. Gimtinėje turėjau viešojo maitinimo įstaigą, nedideliame Lietuvos mieste. Viskas kaip ir gerai. Dirbau, mokėjau tuos nepamatuotus mokesčius, bet svarbiausia, tikėjau tuo, ką darau ir norėjau dirbti toliau. Norėjau, kad ir taip merdintis miestelis turėtų kažką gyvo, kad būtų kur pavalgyti. Visada tyliai galvodavau, kaip valdžia skatina mus čia darbuotis? Bet per vieną savaitę viską staigiai supratau iki galo.
Turėjau darbuotoją, kuri mane akivaizdžiai apvogė. Kai ją atleidau, ji paskundė mane visiems (natūralu). Pagal skundą mane tikrinti atvyko mokesčių inspekcija. Skamba grėsmingai, bet šie žmonės, palyginus kas buvo prieš maždaug 10 metų, buvo labai malonūs. Pagarba dėl to.
Pateikėme jiems visus jų reikalautus dokumentus. Gavau baudą už savo, kaip direktoriaus, netvarkingai pildomus dokumentus. Dėl baudos sutinku 100 proc. Tikrai padariau klaidų, susimokėjau ir pasimokiau iš jų. Tačiau tolimesnė įvykių eiga mane nustebino.
Mano verslas buvo toks, kad važinėjimas į mokesčių inspekciją, man būdavo didžiulės išlaidos. Praleisiu smulkmenas. Inspektorė man pasakė, kad įkliuvau dėl to, jog visi mano darbuotojai uždirba minimumą (pradžioje sakė, kad gavo skundą). Pasak jos, aš turiu pakelti atlyginimą visiems. Pagalvojau, kad ji teisi. Juk jie nusipelno uždirbti daugiau. Visi nusipelno. Suprantu, nes ir aš pats esu buvęs samdomas darbuotojas ir žinau, kad reikia išlaikyti butą, pamaitinti šeimą.
Atvežiau reikalautus įsakymus dėl algų pakėlimo. Ir ką jūs manot Ji pasakė? Nepasakė: „Žmogau, tu nieko neuždirbi, bet keli atlyginimą jiems“. Tą aš sau tyliai pasakiau. Ji pasakė: „Bet tavo darbuotojų dauguma dirba tik 0,75 etato“. Atsakiau: „Taip, juk jiems daugiau ir nereikia dirbti“. Normaliai būtų dialogo pabaiga. Bet tik ne šiuo atveju.
Ji pasakė, kad aš turiu absoliučiai visiems padaryti „pilnus etatus“. Bet aš sakau: „Juk jie tiek neišdirba“. Gavau atsakymą: „Tai atleisk kažką arba padaryk daugiau valandų“. Bet man juk tai – tiesiog pinigų išmetimas, kurių ir taip nebuvo. Kodėl iš karto nepasakė? Gal jums tai pasirodys tik smulkmena, tačiau man atrodo, kad tai buvo užuomina, kad rinkoje aš esu nepageidaujamas.
Be viso to, mane kelis kartus per metus tikrindavo veterinarijos inspekcija. Lyg aš kažką apnuodijęs būčiau. O ten kiek visko... Kaimo kavinėje turi būti tarsi Paryžiaus prabangiausiame restorane. Plika akimi matyti, kad smulkiajam verslui čia ne vieta. Yra didelės kompanijos, kurioms valstybė padeda tave suvalgyti ir užimti tavo vietą.
Tada mano akys pakrypo į užsienį. Aš tikrai stengiausi ir norėjau dirbti Lietuvoje. Be visa ko, tai – nuostabi šalis. Tada pasižadėjau, kad uždarysiu verslą ir išvažiuosiu. Aš tą pažadą įvykdžiau. Dirbu kitoje šalyje, moku kitai valstybei mokesčius. O kas svarbiausia – esu laimingas.
Tik noriu paklausti: ar Lietuvai nuo to geriau? Ir negalvokite, kad aš išdrįsau vienas iš dešimties apie tai parašyti. Aš tik vienas iš tūkstančių… Susidaro įspūdis, kad mūsų žemė yra kažkam pažadėta, kad mūsų kuo mažiau liktų Lietuvėlėj…
Bet tikiuosi, kad kada nors viskas pasikeis ir mūsų kuo daugiau grįš į Tėvynę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!