Emigranto istorija: diena, kai atsidūriau Norvegijoje, buvo baisiausia ir nuostabiausia mano gyvenime

 (133)
Prieš kelias dienas sužinojau apie žmogaus, kurį pažinojau, tragišką baigtį. Perskaitęs įvairių gyvenimo istorijų, nusprendžiau papasakoti savąją. Ji niekuo neypatinga, eilinė lietuvio istorija. Gal tik su kiek kitokia interpretacija apie tai, kas yra gerai, o kas blogai.
© Shutterstock nuotr.

Gimiau Mažeikiuose, naftininkų mieste. Netekau tėvo būdamas 3 metukų ir vienintelis prisiminimas – kaip jis mane laikė iškėlęs į palubes, o aš juokiausi… Tai taip ir liko vienintelis vyriškumo atsiminimas – tvirtos rankos ir globa. Kadangi mama liko viena su 3 vaikais, teko jai nemažas vargas ir atsakomybė užauginti mus dorais piliečiais, o tai buvo kiek komplikuota, auginant tiek vaikų vienai.

Laikui bėgant šalia mamos atsirado vyras, norintis sukurti šeimą ir išmokyti jos sūnus vyriškumo, bet net neįtarė mano mama, kad jo vertybių skalėje mes buvome kaip vergai, kadangi „šeimos“ nariams už darbą mokėti nereikia. Taip ir svaiginomės darbu.

Nuo 11 iki 15 metu teko išgyventi tai, ką kai kurie vyrukai išgyvena armijoje. Kėlimasis anksti, mokykla, parlėkus iš mokyklos nudirbti ūkio darbus (kadangi ūkininkavome ir turėjome nemažą ūkį), tada šokti prie namų darbų. Ir taip – kas dieną.

Tokiu tempu pralėkė 4 metukai. Kalėdos, gimimo dienos, savaitgaliai ar vasaros atostogos – visos dienos vienodos. Darbas, darbas, darbas… Kai atrodo, nebepavilkdavau kojų, tekdavo save nustebinti, tuo kad galėdavau dar daug valandų taip nepavilkdamas kojų dirbti. Tai buvo lyg mokykla, kurioje išmokau ignoruoti savo jausmus, savo nuovargį. Ari, nes taip liepė. Nes kitaip būsi nubaustas.

Kiekvienas bandymas pasipriešinti baigdavosi patėvio smūgiais. Ar mama žinojo? Žinojo. Bet ką ta moterėlė galėjo padaryti? Pati vos ant kojų nuo nuovargio pastovėdavo. Kaip sakoma, ji buvo nuostabusis komunizmo žmogus. Nejaučianti, bet dreifuojanti kasdienybėje į priekį, dirbanti nesibaigiančius ūkio darbus…

Būdamas 15 metų, neapsikentęs patėvio priespaudos, susirinkau savo menką mantą ir išnešiau kudašių į laisvą pasaulį, nes jutau, kad buvo pradėjusi artėti būsena, kai pradėsiu planuoti, kaip nutraukti tą katorgą, kaip atsikratyti tironu… Po gero draugo patarimo neluošinti savo gyvenimo, bandant susidoroti su engėju, pasirinkau gatvės gyvenimą.

Na ir prasidėjo. Keruako knyga atvėrė plačiai vartus į hipių ir pankų pasaulį, į kurį šokau stačia galva. Kelionės autostopu, nakvynės laiptinėse, rūsiuose, visokiuose skvotuose ir landynėse. Prašviesėjimo tarpsniuose sugebėjau pabaigti vakarinę pagrindinę mokyklą, bet toliau nepajudėjau. Vos įstojęs į kurią nors profesinę ilgai neužsibūdavau ir vėl nerdavau į gatvės sūkurius…

Kartu su paauglyste užgriuvo ir kiti džiaugsmai. Nežinau, kaip turėčiau įvardinti tą tamsų mano gyvenimo tarpsnį, kuriame buvo daug alkoholio, narkotikų ir neaiškių emocijų. Riešus papuošė randai… Kažkokia savęs neapykantos forma užvaldė mane. Taip jau nutinka, kai jaunas žmogus įsivelia į jausmų karuselę, kurios nesugeba suvokti, o jį supa tokie pat nesusipratėliai, kaip ir jis pats. Kažką jausti atrodė gėda ir nevyriška. Visa tai užpuldavo tik apsvaigus. Niekada blaivia galva nesu prieš save nukreipęs pykčio ir neapykantos.

Bet ačiū Dievui, mano Angelas Sargas dirbo viršvalandžius ir aš išgyvenau.

Kai mano gyvenime atsirado heroinas, buvo daug sunkių akimirkų, patyriau ir artimo draugo mirtį perdozavus. Tada mano mylimoji paspruko pas mano kitą artimą draugą. Likau vienas… Pamenu tą akimirką, kai atėjęs pas dylerį sėdėjau ir laukdamas, kada užeis kurjeris ir atneš to „gėrio“, stebėjau 2 narkomanus su didesniu už manąjį stažu. Jie buvo išblyškę lyg vaiduokliai.

Pokalbis buvo tik apie narkotikus. Supratau, kad jie buvo tik vartotojai, kurių tikslas buvo tik rasti lėšų narkotikams. Tuo metu mano sąmonę perskrodė suvokimas, kad tokia bus ir mano ateitis, jei nieko nepakeisiu. Po akimirkos mano kojos mane jau nešė keliu tolyn nuo dylerio namų. Visą kūną lyg elektra krėtė klausimas: į ką aš taip kvailai įsivėliau.

Ir vėl aš lekiu, tik šį kartą ne nuo kažkokio realaus monstro, o nuo savęs paties. Pasiskolinti 100 dolerių, megztinis, pora kojinių, Kastanedos knyga, dantų pasta su dantų šepetuku ir žemėlapis.

Tranzu į Estiją, o iš ten – į Suomiją, kur prasidėjo naujas mano gyvenimo puslapis. Autostopu nuvažiavau į pačią Šiaurę, paskui patekau į Švediją, kol galų gale atsidūriau Norvegijoje. Tai buvo viena iš baisiausių ir nuostabiausių mano gyvenimo dalių. Kai stovi viduryje sankryžos ir nežinai, į kurią pusę pasukti, nes visi keliai vienodai veda į niekur. Man nebuvo aišku, nei kur važiuoti, nei kur tas mano kelio tikslas. Miegodavau kur papuldavo. Autobusu stotelė, statomas namas ar šieno kupeta. Tai buvo grynas atsidavimas Dievo valiai… Pamenu, kaip raudojau balsu kojas, suplyšusiais tarpupirščiais įmerkęs į fiordo vandenį saulei leidžiantis… Ką aš čia veikiu? Tiek toli nuo artimųjų, nuo šalies, kurioje kalbama man suprantama kalba, kur man viskas aišku… Paskui atėjo suvokimas, kad reikia keltis ir eiti tranzuoti toliau, nes jei to nepadarysiu, pats ir būsiu atsakingas dėl to, kad turėsiu miegoti šalia fiordo, kur net medžių laužui susikurti nėra…

Tą akimirką suvokiau, kad mes patys esame savo realybės kūrėjai. Pasinaudodamas tuo, aš judu pirmyn ir šiandien. Niekada negrįžau atgal prie narkotikų, nors dauguma sakys, kad tai neįmanoma. Nerūkau ir negeriu alkoholio, nes man jie nesuteikia jokio malonumo. Mano gyvenime yra mano 2 nuostabūs vaikai, nors ir nepavyko man su jų mama būti šeima, esame geri draugai.

Dėl savo gyvenimo turbulencijų nekaltinu nieko. Nei patėvio, kuris matyt nežinojo kitokio gyvenimo, nes pats nebuvo kitokio matęs, nei savo mamos, kuri laiku nespėjo įsikišti, nei Lietuvos, kurioje prasidėjo mano gyvenimas ir po kurios dangum patyriau tiek sunkių akimirkų.

Esu dėkingas savo Angelui Sargui, kuris dirba viršvalandžius ir nepavargdamas dengia mane savo sparnais nuo įvairių negandų. Esu dėkingas nuostabiems žmonėms, kurie mane įkvėpė kurti, eiti į priekį tamsiausiomis naktimis. Dėkingas visiems iššūkiams ir sunkumams. Ir savo mamai, už gyvybę, už tai, kad esu…

Gyvenimas nėra skirtas sukaupti turtą ir užsidirbti pensiją. Gyvenimas skirtas gyventi. Išdrįsti žengti žingsnį virš bedugnės. Gyvenimas vyksta ČIA IR DABAR. Praeities jau nebėra, o ateitis dar neatėjo ir ji nebūtinai bus tokia, kokią ją įsivaizduoji ar tikiesi. Svarbiausia rasti tai, ką dirbant nesijaustum, jog dirbi. Daryti iš širdies. Pinigai atsiras. Ne viena sėkminga istorija tai patvirtino.

Ką norėjau pasakyti savo istorija? Ogi tai, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių. Tiek valdžia, kurią mes išsirenkame, tiek darbdaviai, kuriuos mes pasirenkame, vertindami arba nuvertindami save. Tiek sunkumai ir tamsūs gyvenimo periodai, kuriuos mes pasirenkame iškęsti su šypsena arba leisdami jiems mus nugalėti. Viskas yra mūsų pasirinkimas.

Tad rinkimės savo požiūrį pagal skonį. Mes nesame niekam įsipareigoję ir niekas nėra įsipareigojęs mums. Jei gyvename kažkaip, tai – tik mūsų pačių pasirinkimas. Turime tai, ką patys sukūrėme savo veiksmais ir pastangomis.

Sėkmės ir ištvermės tiems, kas tamsoje. Kaip sakoma, tamsiausia būna prieš aušrą.

P.S. Kad ir koks mano gyvenimas buvo, dabar turiu nuostabios veiklos, iš kurios pilnai išgyvenu. Svarbiausia yra išlaikyti Gyvenimo egzaminus Gyvenimo Universitete.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Galbūt turite visai kitokią nuomonę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Nori atkreipti vairuotojų dėmesį: neatsipalaiduokite – štai kokių gudruolių būna (221)

„Ir plačiame, tiesiame kelyje negali atsipalaiduoti...“ – vairuotojus panoro įspėti DELFI skaitytojas Darius, kelyje „Kaunas-Jonava“ nufilmavęs neatsakingą vairuotojo poelgį.

Gražuolis Kasparas nori dalintis gyvenimo džiaugsmu su rūpestingu šeimininku (3)

Susipažinkite – vaiduokliukas (oi, atsiprašau, katinėlis!) Kasparas. Jo istorija nuo pat pradžių buvo lygiai tiek pat komiška, kiek ir graudi. Tik įsivaizduokite: paskambino dvi moterys ir papasakojo, kad iš lauko išgelbėjo mažytį it kruopa kačiuką, išmestą iš namų. Tąkart neturėjome vietų, tad jos pažadėjo šiek tiek „palaikyti“, kol galėsime pagelbėti.

Kauno mokiniai minėjo Sausio 13-ąją (10)

Atiteka laikas, atnešdamas įvykius, faktus ir žmones. Į šiandieną laikas atskriejo iš 1991 metų sausio 13-osios ir 8.00 val. visoje Lietuvoje sustojo su atminties liudijimu. „Atmintis gyva, nes liudija“ šiandieną, liudys, kol gyvuos Lietuva.

1000 laisvės žvakučių Veiviržėnų J. Šaulio gimnazijoje (8)

Sausio 13 diena – kai gėris nugalėjo blogį, tai diena, kai šviesa nugalėjo tamsą. Net ir praėjus 26 metams po šio dienos, svarbu nepamiršti jos, skatinti ir puoselėti savo minties, savo artimųjų, savo šalies laisvę.

Vyro namuose – neįprastos išvaizdos gyvis (40)

DELFI skaitytojo Vidmanto dėmesį atkreipė namuose pastebėtas jam nežinomas gyvis. Dėl neįprastos pastarojo išvaizdos jis paprašė DELFI redakcijos pagalbos jį atpažįstant.