Pradžių pradžia
Prieš gerą dešimtmetį atsivėrusios Europos valstybių sienos suteikė Rytų Europos žmonėms galimybę "paragauti" kitų kultūrų ir gyvenimo. Susilaikyti nuo to tikrai nebuvo lengva. Nuostabios kaimynų istorijos, apie Ispanijos saulę ir Londono paminklus privertė žmones dar greičiau savo šaknis paleisti iš rankų ir pabandyti atrasti kažką dar neatrasto. Vien Lietuvoje per 2004 - 2005 metus, emigrantų skaičius padidėjo iki daugiau, nei 15 000 oficialiai tai užregistravusiųjų. 2011m. pabaigoje oficialių emigrantų Lietuva turėjo jau 53 863. (Apie neoficialius darbus ir gyvenimus kitur, turbūt kalbėti net neverta). Verslo atstovai čia irgi netruko "kyštelti" savo rankos - lėktuvų bilietų kainos ėmė mažėti ir tapo beveik juokingos. Ėmė kurtis įvairiausios keleivių gabenimo įmonės su skambiais šūkiais, kurie siūlė žmonėms "pamiršti Lietuvos vargus". Natūralu, kad retas lietuvaitis sugebėjo atsilaikyti šioms vilionėms. Kai žmogui atidaromos durys į pasaulį, būtų kvaila galvoti, jog jis jomis nepasinaudos, ar ne? Ir taip tėvynė žmogui staiga patapo vieta, kur jis sugrįžta, o ne kurioje jis pastoviai gyvena ir dėl kurios stengiasi.
Technologijos ir emigracija. (Ne)susiję dalykai?
Tačiau atviros valstybių sienos nėra vienintelis veiksnys šiame "nutautėjimo" procese. Internetas ir naujosios technologijos daro bene didžiausią įtaką mūsų gyvenimams. Ir tie, kas to dar nepadarė, turėtų vis gi tai pripažinti. Taip, šie dalykai daro pasaulį dar mažesnį, padeda įgyvendinti stulbinančias idėjas ir suteikia didelį kiekį informacijos net ir provincijos gyventojams, tačiau yra ir kita viso to pusė.
Internetas, nuomonės pareiškimas jame, žmogui leidžia pasijausti pasaulio dalimi. Taip žingsnis po žingsnio, nejučia, visiškai nepastebint, pradeda keistis pačios žmogaus vertybės, net ir tos, kurias jis įgijo iš tėvų. Gimta kalba prisipildo iškreiptų terminų - nuotrupų iš skaitytos ir pamatytos informacijos kompiuterio ar telefono ekrane. Svarbiausia, jog visa tai persiduoda į realų gyvenimą tik kitomis formomis - emociniu nestabilumu bei neužtikrintumu. Žmogus tampa neužtikrintas nei savo iki šiol turėtomis vertybėmis, nei savo esama padėtimi. Jis tampa lengvai pažeidžiamas. Ir tokioje būsenoje kartais jam tereikia vieno išgirsto sakinio gatvėje ar iš draugų, kad apverstų savo gyvenimą aukštyn kojomis.
Emigrantai - silpnavaliai ar stiprūs žmonės?
Kaip ten bebūtų, turbūt, didžiausią įtaką mūsų gyvenimams ir mūsų būčiai daro buitis. Šiuolaikinio gyvenimo tempas yra tiesiog beprotiškas. Monetarinės sistemos esminės klaidos šiuo metu atsiskleidžia visu savo "gražumu": Didžioji dalis pasaulio gyvena skurde, kol keli procentai ją valdo. Žmogus yra priverstas nertis iš kailio, kad galėtų būti pavalgęs ir turėtų stogą virš galvos. Galima sakyti, kad nieko čia blogo - kiek stengsiesi tiek ir turėsi. Taip buvo ir akmens amžiuje, taip buvo ir viduramžiuose, taip yra ir dabar.
Gautųsi, jog emigrantai, palikdami savo šeimas, palikdami tėvynės bėdas ir nebeatlaikydami „Kubiliaus spaudimo“ yra tik silpnavalių, už save pakovoti ir pasistengti nenorinčių žmogelių būrys?
Gal būt. Tačiau reikia pripažinti, kad palikti savuosius draugus, savuosius namus ir šeimą, savo „vaikystės istoriją“, irgi reikia būti stipriu žmogumi. Na arba labai stipriu arba visiškai bejausmiu. Bet juk lietuviai jausmus turi. Tikrai turi. Pažiūrėkit, kaip jausmingai mes sergame už savo krepšinį ir kiek jausmų „išliejame“ savaitgalį baruose.
Gyvenimas „kaip per televizorių rodo“
Kad ir kaip banalu tai bebūtų, bet dažnai mes net patys nesuvokiame, kokią įtaką mūsų sprendimams ir elgesiui gyvenime padaro tai, ką mes pamatome ar išgirstame per medijos priemones. Užsienietiško gyvenimo troškimas irgi nėra išimtis.
Natūralu, kad žmogus pamatęs, kaip norvegas gali sau leisti gyventi name kažkur tarp fiordų, su prabangia mašina, užsimano tai patirti ir pats. Deja, nuvažiavus į užsienio šalis ne visada viskas būna rožėmis klota. Kad pragyventum ten ir kad būtum laimingas žmogus, pasistengti reikia ne ką mažiau, nei Lietuvoje. Tik stengtis reikia jau svetima kalba ir palaikant svetimas tradicijas.
Televizijos istorijos ir vaizdai žmogaus smegenyse palieka stiprių pėdsakų ir pats žmogus tikrai ne visada tai pastebi ar pajaučia. Tiesa sakant, tai pajausti ir suprasti geba tik žmonės, kurie nori tai pajausti ir suprasti.
Užsienyje lovos nėra minkštesnės ir vanduo tenai tikrai nėra skanesnis. Saulė ten šviečia irgi nebūtinai daug dažniau negu pas mus. Atlyginimus ten moka eurais, svarais ir doleriais, tačiau maistą perki irgi tomis pačiomis kupiūromis atsiskaitydamas. Už būstą moki irgi nebūtinai pigiau. Jeigu netikite, paklauskite kad ir D. Britanijoje studijuojančių jaunų žmonių. Tik štai nuoširdų juoką (ar net nuoširdų pyktį) ar pasisveikinimą išgirsti ten pavyksta daug rečiau negu Lietuvoje...
Išvažiavau, apsigyvenau ir patylėjau – ne lietuviška
Lietuva tikrai nėra vienintelė šalis pasaulyje, kuri „kraujuoja“ nuo ją paliekančių žmonių skaičiaus.
Broliai latviai šioje srityje gali „pasigirti“ dar baisesniais rezultatais. Apie Balkanų šalis kalbėti iš vis turbūt neverta. Tačiau yra bruožas, kuriuo, reikia pasakyti, lietuviai emigrantai ypač išsiskiria iš kitų šalių ypač ryškiai – savos šalies drabstymas purvais.
Per savo dar trumpą gyvenimą yra tekę ir pačiam pakeliauti ir pabuvoti svečiose šalyse, pripažinsiu, ne tik kaip svečiui, bet kaip ir emigrantui. Teko susipažinti su įvairių tautybių atstovais, su jais pabendrauti, pasidalinti patirtimi, tačiau niekada neteko, tarkim, iš turko ar serbo, išgirsti, jog jiems gėda būti iš tos šalies ar kad jiems ji būtų šlykšti ir nemaloni vieta sugrįžti. Atvirkščiai, jeigu kažkas įžeisdavo jų tautybę, visa tai galėdavo baigtis labai liūdnai. Radikalus patriotizmas? O gal tiesiog paprasta nuoširdi meilė savo šaknims, kad ir kokios jos bebūtų, o ne bėgimas nuo jų?
Lietuvių emigrantai dabar yra ypač pamėgę „gyventi“ internete. Po kiekvienu straipsniu ar istorija gali rasti ne tik komentarų, bet ir raginimų „palikti šią baisią šalį ir pradėti mėgautis gyvenimu“. Ne. Ne tik komentarų. Dabar galima rasti net gi ir straipsnių, kuriuose emigrantai aprašo Lietuvos baisybes, blogybes ir neišprusimą ir kaip jie šios šalies nemėgsta. Tokių žmonių visada norisi pasiklausti... visiškai nieko. Nes nieko įdomaus ar protingo jie atsakyti ir negalėtų.
Kaip gali kažką protingo atsakyti žmogus, kuris nesupranta, jog šaliai dar tik 22 metai ir ji yra pačiame ekonominio, politinio ir dvasinio augimo įkarštyje? Kuris nesupranta, kad kiekviena plytą į šitą „šalies namą“ įdeda kiekvienas jo statytojas, o ne kažkoks pasamdytas rangovas pavadinimu „seimas“? Juk negali kažką itin protingo atsakyti ar parašyti toks žmogus, kuris nesupranta, jog, kai šalis auga, ji lygiai taip pat kaip ir augantis ir bręstantis žmogus pridaro ir klaidų ir gerų dalykų? Manau, kad negali.
-------------------------------
Ir vis gi žmogus yra individas. Nors ir gyvendamas bendruomenėje, jis turi savus norus tikslus ir planus. Būtų nesąžininga smerkti jo norą pabėgti pro atviras duris, ypač kai tos durys taip plačiai atvertos. Tik norėtųsi, jog tomis „durimis“ nebūtų trankoma taip garsiai, jog byrėtų tinkas ant galvų likusiems šioje pusėje.