Per dvidešimt dvejus metus Lietuva nepasiekė Europos kultūrinio lygio, ką sugebėjo kitos sovietinio bloko šalys, tačiau iš tikro, praėjo pakankamai laiko ir mes nebegalime vadintis post-tarybine šalimi, klausite, kodėl? Nes niekas Jamaikos irgi nebevadina Britanijos kolonija. Nuo Nepriklausomybės laikų žmonės pasikeitė - tespėjome visiškai sužvėrėti ir sumaterialėti, tarsi nebeliko idėjos, dėl kurios gyventume. Beje, ir gyventojų trūksta, viso milijono, kuris nuo 1990 metų pradingo dėl įvarių priežasčių. Nesusitvarkėme kaip Europa ir įstoję į Europos Sąjungą. Žmonės, važinėdami po Europą tik atsivėrus sienoms patirdavo kultūrinį šoką ir svajodavo, kada nors pastatysią tokią Lietuvą, bet deja.
Štai, kaimynai, lenkai, estai jau gyvena kaip ir vakarų valstybėse, o mes vis dar žvalgomės atgal, į Rusiją. Iki pilnos laimės Lietuvai trūksta dar labai daug: tikro didmiesčio (su metro arba tramvajais), išplėtoto šalies geležinkelių tinklo, patogių gyventi namų (daugiau, nei pusė lietuvių gyvena blogo išplanavimo, baisiuose daugiabučiuose arba postsovietinėse lūšnose, kad ir apkaltose lentelėmis), draugiškų dviratininkams miestų, bei parduotuvių, dėl kurių žmonės bastosi po užsienį.
Žinoma, tada reikia sutvarkyti ir kultūros problemas, bet tai yra labai sunkus darbas, nes lietuviai jaučiasi labai nelaimingi ir prispausti ir nepilnaverčiai ir nesileidžia būti gydomi, taigi yra beviltiški. Lietuvai tikriausiai reikia imigrantų, reikia įvairių žmonių iš šalies, kurie, galbūt, išjudintų Lietuvą, pakeistų sustabarėjusį mąstymą. Tada mes galėtume pamatyti Lietuvą per kitą prizmę. Dėl tos galimybės susipažinti su užsieniečiais, studentai ir renkasi dykaduoniavimo programas, tarkim „Erasmus“. Gyvenant čia iškyla daugybė klausimų: kodėl negalime turėti kinų rajono (chinatown), kas yra kinų kultūros dalis bei atrakcija turistams? Kodėl čia negali gyventi juodaodžiai ir, transliuodami geros muzikos radijo stotis, sukti savo verslus? Ir kodėl gi aš iki šiol negaliu sėsti į metro Vilniuje? Kodėl Vilnius ir toliau planuojamas tarsi pagal sovietinį modelį? Kodėl neturime „Starbucks“ arba „Burger King“? – mus kankina visa šita begalybė klausimų, į kurios atsakymų, atrodo, nesulauksime.
Yra ir kita mėnulio pusė, deja irgi tokia pat tamsi - probleminė visuomenė, kaip gi ją pamirši – agresyvūs, neapykantos perkreipti veidai, išsikerojusi diskriminacija ir sovietiniai atgarsiai, lendantys iš pakampių. Mes esame masinės rusų kultūros vergai su visai tais maršrutiniais taksi ir prieglobščiu aštuoniasdešimtųjų italų estradai.
Imigrantų, kurie yra šalies turto rodiklis, nesulauksime ne tik, kol visuomenė bus tokia netolerantiška ir pasmerkta, bet iki valstybėje toliau vyks neaiškios krypties politika. O jei išvažiavę emigrantai nebegrįš, nes jiems greičiausiai gerai ir ten, privalėsime pritraukti darbo jėgos iš Tolimųjų rytų arba Kinijos. Dėl tų pačių imigrantų, pagal juos - valstybės gerovės rodiklis yra minusinis, nes kuo daugiau imigrantų – tuo geresnė socialinė ar ekonominė padėtis šalyje.
Imigrantai padėtų Lietuvai pažiūrėt į savo reikalus iš šalies, jie mato mus per kitą prizmę. Vienintelė prošvaistė kol kas yra Vilnius. Meras Zuokas keičia miesto veidą į vakarietišką, nors tai atrodo bevaisės pastangos. Rygos Vilnius, atrodo, pasivyti vis dar negali. Nebūtinai Ryga ar Talinas yra labai modernūs ir patogūs gyventi miestai, tačiau Vilnių jie tikrai aplenkia. Galbūt Vilnius kada nors taps vakarų kultūros sostine Rytų Europoje, kaip buvo Radvilų laikais.
Dėl esamų problemų, ne tik lietuviai emigruoja, bet ir pati Lietuva su sostine Vilniumi atrodo nekonkurencinga ir svetima – dauguma turistų ir investuotojų verčiau renkasi Rygą arba Taliną. Visgi, turistų skaičius jau pradėjo augti pernai metais ir sėkmingai auga iki šiol. O mes, mokiniai, svarstome emigracijos galimybę, nes čia nieko nevyksta arba vyksta, tačiau ne į tą pusę. Žmonės čia egzistuoja, nes jokia kryptinga ir konstruktyvi politika yra senai pamiršta. Man iš tikro būtų nesvarbus atlyginimas ar studijų kaina – jeigu visą tai, ką siūlo kitos šalys turėčiau čia, Lietuvoje, tada man nereiktų keliauti laimės ir ramybės ieškoti.
Galėčiau kurti Lietuvą, o ne dirbti svetimai šaliai. Žinoma, nereikia visiškai nuvertinti Lietuvos, mes galime tai padaryti patys, nes jau užtenka vaidinti silpnus ir tuo didžiuotis, tačiau reikia pradėti veikti. Deja, kol kažkas pradės judėti, aš sulauksiu pensinio amžiaus. „Pradėkite pats, tamsta, ko gi laukiate“, - sakysite, tačiau kolosaliems pokyčiams reikia masės, kuri išsivažinėja, taigi pradėti nėra kam. Vadinasi – dar ne laikas, nes sugriautą kraštą galima atstatinėti tik tada, kai baigiasi karas.