Ėjau eitynėse – neapykantą pasilikit sau

 (291)
Nepatingėjom ir mes su draugėmis atsikelti šeštadienį, ir įsipiešti į spalvingą parado eiseną. Ir, manau, nei viena nepasigailėjom.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Mano manymu, eitynės praėjo puikiai. Nemažą dalį laurų skirčiau Lietuvos policijai, kurie savo darbą atliko nepriekaištingai (nors dabar galvoju, kad tarp jų gi irgi buvo „gėjų nekentėjų“, bet darbas yra darbas). Kažkaip apskritai padarė nemažą įspūdį sutelktos jų pajėgos saugumui palaikyti ir tos raitos damos ant žirgų su visa amunicija – ne tokia jau bejėgė ta mūsų šalis pasirodė.

Net jei tokių „kostiumų“ Lietuvoje yra tik tiek, kiek jų matėm parade (kokie penki), vis tiek vaizdelis 10 balų. Išeinant iš namų tikrai truputį virpėjo rankos, nes negalėjai numatyti, kokiam psichopatui kas gali šauti į galvą. Tačiau kaip ir 2010 m. kažkas dalyvavęs parade rašė, kad jautėsi visiškai saugus, – šį kartą galiu pasakyti tą patį. Dar prisimenu, kaip kažkas rėkė, kad „o Jėzusėli brangus, kur švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai“, tai manau, kad jei protas dar nėra aptemęs, tai puikiai suprantam, kad tie mūsų pinigėliai labai dažnai „investuojami“ į visiškai absurdiškus dalykus ir taip.

Šiuo atveju pinigai buvo panaudoti labai tikslingai - sutramdyti kai kuriuos tuos, kurie ir moka tuos mokesčius. Taigi, viskas kaip ir teisinga. Patys sumokėjo – patys paslaugą ir gavo.

Parade už lygybę, ėjau ne tik dėl gėjų ar lesbiečių – man tai simbolizuoja teisę žmogui būti savimi, turėti savo nuomonę, gyventi gyvenimą tokį, koks jam atrodo teisingas ir nebūti už tai engiamam, žeminamam ar kitaip skriaudžiamam. Pasakysiu kaip sektantė, bet mano giliu įsitikinimu, svarbiausia meilė kitam žmogui ir tai yra viso ko pagrindas ir siekiamybė.

Ir tvirtai tikiu Roko Žilinsko išsakyta nuomone, kad Dievas tikrai myli visus, kurie tą patį skleidžia savo artimui, visai nesvarbu, gėjus jis ar ne. Tokią idėją, manau, palaikė ir dauguma žmonių, kurie žygiavo parade su vaikais. Niekas nenori, kad jų vaikai augtų neapykantos ir agresijos pritvinkusioje visuomenėje, kur tavo nuomonė yra užgniaužiama kumščiu. Linkiu visiems nepasiduoti blogiui, pasistengti suprasti šalia gyvenantį, kitokių įsitikinimų žmogų, o ne aklai įrodinėti savo tiesą, negirdint jo argumentų, jo širdies skausmo ar džiaugsmo. Gal drauge įsijunkim paklausyti Depeche Mode dainą „Walking in my shoes“.

Žiūrėjau vakar į tuos žmones, kurie stovėjo „kitoj barikadų pusėj“ ir aš juos irgi galiu suprasti. Labai smagu, kad agresyviai nusiteikusių buvo tikrai nedaug. Mažų mažiausiai keistai jaučiausi, kai dalis jų skandavo „p.....i, p.....i“ ir mojavo gaidžių plakatais. Tai kaip tada tos seksualinės mažumos jaučiasi savo realiam gyvenime? Daug mano draugų gėjų nėjo ne dėl to, kad jiems nusispjaut, o dėl to, kad vis dar bijo visuomenės reakcijos, bijo, kad bus pasityčiota iš jų šeimos ir artimųjų. Esu įsitikinusi, kad turėjau sudalyvauti ir už juos!

Nenoriu nieko įžeisti, tačiau didžioji dauguma tų agresyviai nusiteikusių (nevadinsiu jų homofobais, nes tas žodis irgi kažkoks man truputį neigiamas), atrodė lyg iš jų tuoj tuoj išeis velnias: besikratančios senyvo amžiaus moterys, rodančios vidurinį pirštą parado dalyviams, tikrąja ta žodžio prasme krauju pasruvusiom akim besidarkantys „skinai“, kurie daugiau atrodo ne kaip tie, kurie kovotų už tradicinės šeimos vertybių išsaugojimą, o vargšai, neapsišvietę, niekur nekelevę, nieko nematę tundros gyventojai, kurie viską sprendžia jėga. Taip sakau ne dėl to, kad atseit jie nepakeliavę ir nematę gėjų, o dėl to, kad jie užsispyrę išdaužyt visus, kitaip galvojančius nei jie patys.

Gal truputėlį ir ne į temą, bet vakar prisiminiau, kai man buvo kokių 13-14 metų ir turėjau tokio pat amžiaus juodaodę draugę (kurią mažą įsivaikino viena lietuvių šeima). Man iki dabar siaubą kelia, kaip mus Katedros aikštėj užpuolė grupė žmonių ir ją tiesiog vidury baltos dienos pradėjo mušti. Ar galiu šiuos žmones vadinti žmonėmis? Man atrodo, kad jie apskritai kovoja prieš tai, ko nenori ar negali suprasti. Meilės ir supratimo siunčiu ir Jums, mano brangieji!

Vienas pašnekovas per žinias vakar klausė: „tai ko jiems trūksta? Butus turi, darbus turi, pavalgyt yra, tai kas jiems blogai?“. Čia tai konkrečiai „p...“, atsiprašant, šitą leidžiu Jums išdiskutuot patiems.

Grįžus pažiūrėjau beveik visas įmanomas žinių laidas. Daugiau, aišku, buvo akcentuojami tie keli nereikšmingi incidentai, kuriuose tokie, kaip ponas Gražulis, sakyčiau, darėsi sau reklamą ateinantiems rinkimams arba eilinį kartą buvo nuotaikoje išsinerti iš savo paties kailio (...). Nepykstu ir ant jo, kažkuria prasme net labai pavydžiu, kad jam teko laimė kaip kokiam „spaidermenui“, skrosti Gedimino prospektą neliečiant žemės nei kojytėm, nei rankytėm. Meilės ir jums, ponas Gražuli!

Na, ir pabaigai pasakysiu, kad eisiu į visus „Baltic Pride“ paradus, kiek jų tik bus ir tikrai vesiuos savo vaikus, kad jie nebūtų tamsuoliai, viską sprendžiantys pirmykštės visuomenės pagrindais. Tiesą pasakius, vakar žygiuodama su visais parado dalyviais, daug smarkiau jaučiau Dievo egzistavimą, nei kartais jį galima pajusti būnant mūsų visuomenės dalimi apskritai.

Neapykantą, jei tokios turit, pasilaikykit sau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome jūsų – pasidalinkite savo istorija, kodėl ir kaip atsidūrėte vienoje iš eitynių barikadų pusių.

Papasakokite, kodėl nusprendėte dalyvauti eitynėse „Už lygybę“! Kas paskatino jus žygiuoti Gedimino prospektu? O gal norite pasidalinti, kodėl nusprendėte į renginį neiti?

Laukiame Jūsų nuomonių iki rugpjūčio 2 d. el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eitynės“.

Vienas iš nuomonę atsiuntusiųjų gaus dovanų dvi knygas: T. Shah „Timbuktu“ ir J. Vaillant „Tigras“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (31)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (119)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (95)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (13)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.