Džiaugiamės naujai sutvarkyta dešiniojo Neries kranto krantine. Mieste atsirado nauja viešoji erdvė, kurioje smagu pasivaikščioti, pabėgioti, pasivažinėti dviračiu.
Krantinėje ar šalia jos atsirado kelios kavinės, ji – lyg naujas miesto parkas.
Darbai kaip ir baigti, technikos nebėra.
Tačiau liko šaukštas deguto, kuris gadina medaus statinę – tai įvažiavimai į krantinę.
Ypač – įvažiavimas iš Žvėryno pusės. Čia betonas ištrupėjęs, nebe plokščias: trimatis, su kyšančiomis armatūros raizgalynėmis, kiekvienąkart grasinančiomis pradurti dviračio padangą ar įsivelti į stipinus. Norint saugiai patekti ant krantinės, dviratį praktiškai reikia nusinešti.
Krantinė beveik penkių kilometrų ilgio, jai suremontuoti išleisti šimtai tūkstančių ar dar daugiau, o keliasdešimt metrų ilgio nuvažiavimas paliktas nesuremontuotas.
Visuomenei spaudžiant Vilniaus gatvę suremontavo. Paspauskime Vilniaus valdžią ir čia: sunku sugalvoti paaiškinimą, kodėl taip apgailėtinai žiūrima į tai, kad darbą reikia pabaigti iki galo.