Dvyliktokės prašymas: prašau, leiskite bent valandą pagyventi

 (375)
Nei vardu, nei pavarde neprisistatinėsiu, nesakysiu, kur mokausi, nes per daug gerbiu save ir kitus. Vėl prasideda bereikšmė kova su vėjo malūnais... Don Kichotas, o dvyliktokų kalba „Don Abiturientas“... Gyvename laikais, kai mokslas nemokamas, šaknys karčios, o vaisiai – nebūtinai saldūs.
© DELFI / Domantas Pipas

Mokomės sau ir tik dėl savęs, niekas mums už tai nesumokės ir juolab niekas daugiau, išskyrus mus, neišmoks, tai yra visiškai natūralu ir suprantama. Bet kaip visada yra vienas didelis ir labai išpūstas „Bet“... Abituriento, o gal net ir paprasto mokinio gyvenimą paaiškinsiu ir parodysiu punktais:

a) Vertinimas. Vertinimas lyg ir visiems atrodo labai paprastas ir aiškus, išmokai – 10, neišmokai – 2, neišmokai, bet... – 5. Deja. O, kad viskas būtų taip paprasta! Būna mokytojų, kurie „išmokus“ gali parašyti mažiau, nei „neišmokus, bet...“ Jie atsižvelgia į tavo lėtą mąstymą, nepasitikėjimą ir kerta „per pažymį“...

b) Rašinys egzamine. Va šito, mieloji Švietimo ministerija ir visi kiti, atsakingi už egzaminus ir jų tvarką, va šito aš visai nesuprantu... Būna, rašau, atrodo, apgalvotai, blaivaus proto ir visiškai neturinti jokių sutrikimų. Rašau taip, kaip pati suprantu. Skyrybos, rašybos klaidų – vienetai, na, o stiliaus, „skystų argumentų“ arba „netinkamo teiginio“ – margumynas. Jei aš rašau teiginį, kuris yra mano asmeninė nuomonė, tai kaip jis gali būti neteisingas? Juk visus 12 metų, o dar ir prieš tai, mes buvome mokomi, kad reikia atsižvelgti į kiekvieno nuomonę ir kiekvieno nuomonė yra svarbi ir teisinga. Tai kaip mano parašytas teiginys gali būti nieko vertas? Ką aš pasieksiu gyvenime, parašiusi tinkamą ir tobulą rašinį? Ogi nieko... Dešimtuką atestate. Viskas.

c) Namų darbai. Suprantu, kad darydamas namų darbus tu mokaisi. Viskas šaunu, kol namų darbai neužima miego, valgymo, laisvalaikio laiko. Nebelieka laiko gyventi, mėgautis kažkuo, miegoti ar pavalgyti. Valanda iš valandos, minutė iš minutės rankoje laikau tušinuką. Valgau kaire ranka, o rašau dešine, 3 valanda ryto ir aš vis dar teberašau... Manau, metas nepainioti namų darbų su gyvenimu. Ar nenutiks vieną dieną taip, kad maudydamiesi arba atlikdami gyvybiškai reikalingus šalinimo reikalus, rankoje laikysime tušinuką?

Rašydama nesistengiu nieko sukiršinti. Tiesiog prašau, pagalvokit ir apie mus. Mes irgi norime poilsio, o ir sveikatos problemos kyla tik dėl streso. Ačiū Jums, kurie mus moko, bet prašau, leiskite bent valandą pagyventi.

Su džiaugsmu, taika ir pagarba – Dvyliktokė

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo nuomone? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Lankėsi koncerte ir negalėjo patikėti: taip kovojame su alkoholizmu (13)

Rugpjūčio mėnesio vakare Vilnius dūzgė nuo žmonių antplūdžio Vingio parke vykusiame koncerte. Mes irgi ten lankėmės.

Nusivylė „Emodži filmu“: pasigedau kritikos šiuolaikinėms problemoms (62)

Dar kartą įsitikinau, kad kino teatruose karaliauja konsumerizmas ir prastos kokybės kultas. Ko gero, nesu matęs nieko prastesnio, kaip šią savaitę matytas „Emodži filmas“ .

Glaustytis mėgstantis katinas ieško namų arba globos (3)

Mielas, jaukus, pūkuotas, minkštas, gražus, švelnus, meilus iki begalybės katinas ieško namų arba globos. Kaip jis atsidūrė gatvėje – nežinome, bet kad lauke gyvenantis katinėlis būtų toks jaukus, sunku patikėti.

Įsiutino dukart pabrangusi draudimo poliso įmoka: ar visi jau uždirba didesnius atlyginimus? (442)

Kosminiu greičiu augančios kainos ir jausmas, kad tu, žmogau, esi tiesiog įkaitas – tai ir paskatino parašyti viešai.

Pirkėjas papasakojo, kaip viskas vyko sekmadienį Mindaugo „Maximoje“ (14)

DELFI skaitytojas tapo parduotuvėje „Maxima“ Mindaugo gatvėje sekmadienio vakarą įvykusio incidento liudininku. Jį nustebino parduotuvės darbuotojų reakcija.