Man klasėje kliūdavo daugiausiai – nuolatinės patyčios dėl to, kad sėdėjau su utėlėta mergaite, dėl to, kad nenešiojau „normalių“ rūbų, batų, nešiojau akinius. Štai koks skausmas išliko atmintyje iki šiandien.
Skaudžiausia buvo 8-oje klasėje, kada vaikai susirinko į biologijos pamoką, kitą dieną po tėvų susirinkimo. Mokytoja buvo palikusi užduočių ir „trumpam“ išėjusi, tačiau tas „trumpai“ man užsitęsė amžinybę...
Vienam iš vaikų priminus („iškėlus“ problemą) apie tai, kad „vienos klasiokės tėvui buvo svarbu susigrąžinti pinigus, kuriuos jo vaikas kažkam paskolino mokykloje“, prasidėjo košmaras – beveik VISA klasė (beveik todėl, kad nekreipė į aplinką dėmesio tik 3 žmonės iš 27) ėmė ant manęs rėkti, nežinodama tikrosios situacijos, pradėjo mėtyti centus į veidą, vėliau merginos mėtė tamponus, įklotus, tušinukus, netgi spjaudėsi, mėtė skudurais lentai plauti... Kaltinamu tonu pradėjo peikti išvaizdą, nuomonę, ESYBĘ... Tuo metu iš pradžių tvardžiausi,kad nepradėčiau rėkti, bet galiausiai pravirkau. Klasė apsiramino tik nuskambėjus skambučiui.
Po pamokos pora merginų (kurios nesmerkė už būtus nebūtus dalykus) paklausė, kas dėjosi, kai papasakojau, paklausė, ar norėčiau su jomis draugauti. Buvau apstulbusi. Bet nesunku susipažinti su naujais žmonėmis kai ką tik patyrei psichologinį bei fizinį smurtą.
Laikui bėgant pamačiau ir susipažinau su skriaudikų tėvais. Pasirodė, kad jie ne ką geresni už sūnus ir dukteris. Vaikas sugeba būti smurtautoju dėl įvairių priežasčių: nori pasirodyti prieš kitus; jo šeimoje smurtaujama įvairiais būdais, ir susikaupusius jausmus išlieja ant silpnesnių už save; mato šeimoje modelį, kaip elgiamasi su žmonėmis; neturi, kaip išsikrauti fiziškai bei emociškai; kompleksuoja dėl įvairių dalykų, todėl tai skatina engti kitus, kad paslėptų savo trūkumus; prisižiūri „įdomių“ filmukų, filmų apie bendraamžius, kurie išties elgiasi įsivaizduodami, jog yra suaugę ir gali sau leisti, ką nori...
Žinoma, yra dar daugiau priežasčių, apie kurias turbūt nesusimąstau. Džiaugiuosi, kad bėgant laikui ir imantis bet kokių priemonių patyčioms panaikinti (iš esmės keisti vaiko mąstymą) kitų vaikų žalojimas baigiasi. Reikia laiko, kantrybės, pastangų. Naikinimui siūlau pasitelkti kuo įvairesnę pagalbą: uždrausti žiūrėti vaiko psichiką žalojančius filmus, taip pat žaisti žaidimus; stengtis įsikišti į patyčių židinį kuo greičiau; kištis į situaciją privalo visi – vaikai, aplinkiniai, ypač suaugę – tėvai, mokytojai, visi tie, kas girdi ir mato situaciją; kalbėtis su vaiku. Jis gali neparodyti vidaus, o kuo ilgiau ir dažniau tai tęsis, tuo labiau gadins psichiką, gali atsirasti tragiškų pasekmių... Bausti skriaudėjus, duoti jiems užsiėmimų, kai jie galėtų išsikrauti atlikdami pareigą ir kartu padėdami aplinkai/aplinkiniams. Tokia mano patirtis...
Nepasiduokime smurtui, išraukime jį su visomis šaknimis!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Kartą mane buvo uždarę sporto salėje. Buvo ir batus atėmę, ir į kuprinę akmenų pridėję, su kreida kėdę ištepę... Daug įvairiausių smulkmenų, kiekvieną dieną... Man tai buvo tapę kasdienybe, kartais bijodavau net eiti į mokyklą“, – apie skaudžią patirtį DELFI papasakojo pašnekovė Irena.
Moteris prisiminė, kaip jai teko išgyventi ne tik vaikų, bet ir draugės tėvų patyčias – apkūnią mergaitę jie vadindavo „spurga“.Tačiau dabar Irena spinduliuoja elegancija ir žavesiu, augina sūnų, dirba mylimą ir gerai apmokamą darbą.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi ir padėkite kitiems.
Gal galite atskleisti, kaip kovojote su patyčiomis, pasidalinti žiniomis, kaip jas įveikti, papasakoti, kad nepaisant patyčių vaikystėje, sugebėjote įveikti kompleksus ir dabar gyvenate šauniai? Tai galite padaryti rašydami el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patyčios“ arba čia.