Dviejų savaičių istorija: kaip mes keliavome po Indiją

 (20)
Susikrauname keliautojų kuprines, apsiginkluojame ištverme bei gera nuotaika ir Vilniaus oro uoste pradedame savo kelionę į Indiją. „Turkish Airlines“ mus nuskraidina į Stambulą, kur lėktuvo į Naująjį Delį reikia laukti beveik 24 valandas.
© DELFI skaitytojas

Avialinijos pateisina savo kokybės lyderio vardą Europoje mus nemokamai apnakvindindamos penkių žvaigždučių viešbutyje. Kitą dieną dar spėjame pasigrožėti Stambulo vaizdais – paskutinis atsisveikinimas su komfortu ir prabanga prieš įžengiant į visiškai kitokį Rytų pasaulį.

Galiausiai, po ilgai trukusio skrydžio nusileidžiame Indijos sostinėje Naujajame Delyje. Ir čia iš karto susiduriame su pirmais netikėtumais – nesulaukiame viešbučio vairuotojo, turėjusio mus pasitikti oro uoste ir nuvežti į viešbutį. Paskambinus telefonu išgirstame: „Atsiprašom, sugedo automobilis...“. Sveikos atvykusios į Indiją, tariame sau.

Nepabūgę nei pradingusio vairuotojo, nei veriančių vietinių žvilgsnių, nei aplink besisukančio chaoso, šokame į metro ir leidžiamės į daugiau nei valandos trukmės kelionę iki viešbučio. Iš pradžių nesuprantame, kodėl metro vagone esame vienintelės merginos. Kaip vėliau paaiškėjo, čia traukiniuose yra dviejų tipų vagonai: tik moterims ir bendrieji. Traukinyje taip pat pajutome pirmuosius vietinių kultūrinius ypatumus – čia nėra familiaraus vakarietiško mandagumo, vyras prieina prie tavęs ir rėžia: „Madam, aš vyresnis, leisk man atsisėsti“.

Atvykus į viešbutį mus ir vėl pasitinka netikėtumai – paaiškėja, kad kambarys, kurį iš anksto buvome rezervavusios dviems naktims, yra užimtas, todėl mus apgyvendina gretimai esančiame kitame viešbutyje. Nusprendusios, kad neleisime išorinėms aplinkybėms išsklaidyti entuziazmo, užrakiname daiktus kambaryje ir leidžiamės aplankyti pirmojo savo kelionės objekto – Akshardamo šventyklos. Tai – didžiausia induistų šventykla pasaulyje. Įspūdingo dydžio šventykla buvo pastatyta vos per penkerius metus. Tai istorijos ir meno kūrinys. Visą šventyklos teritoriją, į kurią įeinant privalu nusiauti batus, supa sodai ir fontanai.

Antrąją dieną Indijos sostinėje susipažįstame su vietiniais – gatvėje prie mūsų prieina vyresnio amžiaus vyras, „tuktuko“ (egzotiška triratė transporto priemonė) vairuotojas, ir pasisiūlo už 300 Indijos rupijų (1 EUR = 72 INR) mus pusę dienos vežioti ten, kur mums reikia. Tokiu būdų aplankome lankomiausią Delio vietą – Lotoso šventyklą, dvelkiančią ramybe ir harmonija, Indijos vartus, prezidento namus, Humajūno kapavietę, parlamentą, ir sikhų švenyklą Gurudwara Bangla Sahib.

Vairuotojas pats nusprendžia mūsų dienos planą paįvairinti nuveždamas mus į indiško šilko parduotuvę ir į dar kelias pagal kainas į vakariečių turistus orientuotas kokybiškas indiškų gaminių parduotuves. Tik vėliau jis mums prasitaria, kad tokiu būdu iš parduotuvės vadovo jis gauna bilietą, už kurį gali nemokamai pavalgyti kavinėje. Ir tokia sistema galioja visur – vairuotojas nuveža turistus į tam tikras parduotuves, turgus ar restoranus už tai gaudamas tam tikrą atlygį. Įdomu yra tai, kad parduotuvėje jo atvežti klientai netgi neprivalo nieko pirkti, užtenka 10-15 minučių apsižvalgyti, pasidomėti viena kita preke, paklausinėti kelių klausimų, žodžiu, suvaidinti tam tikrą spektaklį, jei neketini nieko pirkti, tam, kad uždirbtum maisto savo vairuotojui.

Po dviejų pilnų įspūdžių dienų Delyje galiausiai išvykstame į Agrą. Traukinių stotyje mus pasitinka dar vienas netikėtumas – prie įėjimo neuniformuotas žmogus, prisistatęs kaip traukinių stoties darbuotojas, pažiūrėjęs į mūsų bilietą pradeda aiškinti, kad mūsų traukinys atšauktas ir mums reikia važiuoti į turistų agentūrą, kuri padės nusigauti iki reikiamo miesto.

Budrumo nepraradusios dar traukinių stotyje išsiaiškinome, kad tai – apgaulė ir bandymas prisidengiant netikra turistų agentūra išvilioti pinigų, sėdame į traukį ir keliaujame link Agros. Maždaug 200 km kelionė truko daugiau nei 6 valandas – tokiais tempas Indijoje važiuoja beveik visi traukiniai. Atvykus į Agrą ir vėl nusisamdome „tuktuko“ vairuoją visai dienai, kuris mus nuveža į vienu iš pasaulio stebuklų laikomą Taj Mahalą, įspūdingąjį Agros fortą, keletą prekybviečių ir į labai patrauklų „Green Park“ restoraną, pamėgtą visų šiame mieste apsilankančių turistų. Restorane aptarnaujama gryname ore, jis priklauso indų šeimai, todėl atmosfera ten – kaip jaukiuose indiškuose namuose, o maistas ypatingai skanus. Kitą dieną nusprendžiame po Agrą pasivaikščioti vienos, todėl neatsiginame vaikų, sekančių iš paskos ir prašinėjančių duoti šokolado arba pinigų.

Gatvėse taip pat užkliudo moterys, kurios su suluošintais mažais vaikais prašinėja išmaldos. Žemesniųjų kastų gyventojai gana dažnai gimus vaikams juos specialiai suluošina, kad tokiu būdu galėtų vėliau jais pasinaudoti prašydami gatvėje išmaldos. Dulkėtas gatves čia taip pat mindo karvės, ožkos, asilai ir laukiniai šunys. Karvės Indijoje yra lygiavertis eismo dalyvis, kaip ir žmogus. Atrodo, sunku suvokti, kaip žmonės gali gyventi tokioje aplinkoje diena iš dienos, ar važiuodami automobiliu išlaviruoti tarp visų gatve vaikštinėjančių palaidų gyvūnų, tačiau galiausiai net nepajauti, kaip pats pripranti prie tokios kasdienybės.

Kitą dieną išvykstame į Džairpūrą – Radžastano valstijos sostinę, dar kitaip vadinamą „rožiniu miestu“. Šį pavadinimą jis pelnė dėl to, kad beveik visi pastatai jo naujamiestyje yra rožinės spalvos. Džaipūre gyvena apie 3 milijonus žmonių. Senamiestis yra geltonos spalvos, todėl yra vadinamas Gintariniu miestu. Čia taip pat stūkso ir žymusis Gintarinis fortas (angl. Amber fort). Tai įspūdinga tvirtovė pastatyta kalnuose. Po šią teritoriją vaikštinėja drambliai, kurie suteikia tik dar daugiau egzotikos. Tai savotiška turistų meka, pritraukianti milijonus jų. Džaipūre taip pat aplankome Jantar Mantar observatoriją, Birla šventyklą, Vėjų rūmus (Hawa Mahal), ant vandens stūksančius Jal Mahal rūmus, dramblių fermą.

Ypatingo dėmesio verta yra beždžionių šventykla – tai šventykla kalnuose, kur gyvena daug laukinių beždžionių. Turistai jas maitina riešutais ar bananais.

Dviejų savaičių istorija: kaip mes keliavome po Indiją
© Foto / Agnė vaitekėnaitė

Važiuodamos atgal į viešbutį pakeliui vis juokiamės, nes mūsų vairuotojas vis moja kokiam nors savo giminaičiui – šeimos Indijoje labai didelės. Šeima, turinti keturis vaikus, yra laikoma maža. Taip susipažinę su mūsų „tuktuko“ vairuotojo giminaičiais ir aplankę įspūdingiausias vietas, leidžiamės į 9 valandų kelionę traukiniu į dar vieną miestą – Udaipūrą.

Udaipūras – visiškai kitoks miestas, nei prieš tai matyti. Atrodo, tai pirma vieta, kurioje iš tiesų galima pasimėgauti ramybe. Aišku, tik iš dalies. Miestas įsikūręs tarp kalnų, jame yra keli ežerai. Pats didžiausias – Pichola ežeras. Pastarasis ypatingas dar ir tuo, kad dar praėjusiais metais nuo sausros jis buvo visiškai išnykęs, nuo vieno kranto iki kito buvo galima nueiti pėsčiomis. Beveik visi čia esantys restoranai yra ant stogo – nesunku atspėti, kad dėl veriančio vaizdo, kuris atsiveria žiūrint į kalnų, ežerų ir architektūros sintezę. Udaipūras taip pat priklauso Radžastano valstijai ir dėl savo architektūros yra vadinamas „baltuoju miestu“.

Pavaikštinėjus po miestą, nustebina ir vietos gyventojų mentalitetas, kuris yra visai kitoks nei ankstesnėse vietose. Žmonės čia paprastesni, nuoširdesni, nesistengia apgauti turistų. Vieną kartą netgi perkant kelias prekes pardavėjas net nepaėmė visų pinigų, tiek, kiek oficialiai kainavo prekės – tai buvo pirmas kartas, kai Indijoje mums, turistėms, nereikėjo derėtis. Udaipūre be turgaviečių taip pat aplankėme miesto rūmus, Jagdish šventyklą, laivu apiplaukėme Pichola ežerą ir apžiūrėjome jame esančius rūmus ant vandens. Visiems čia atklydusiems labai rekomenduojame pakilti į Karni Mata kalną, nuo kurio matosi įspūdinga miesto panorama, kalnai ir ežerai. Įspūdį taip pat paliko ir nacionalinių Indijos šokių šou, kurį galima kiekvieną vakarą pažiūrėti Bagore Ki Haveli muziejuje.

Taip apžiūrėjusios paskutinį mūsų maršruto miestą, vietinėmis avialinijomis skrendame atgal į Naująjį Delį ir pradedame ilgą kelią namo...

Indija – kontrastų šalis, kuri abejingų nepalieka. Nors iš pradžių skurdas, nešvara, vietinių gyvenimo būdas ir benamiai šunys ant kiekvieno kampo šiek tiek šokiruoja, vėliau pamatai, kokie iš tiesų laimingi čia yra žmonės. Visa tai, ką jiems atneša gyvenimas, jie priima kaip likimo dovaną.

Kiekvienas indas įsitikinęs, kad jam lemta gimti šioje šalyje, priklausyti tam tikrai kastai. Gyvenimą ir jo ypatumus jie priima kaip duotybę, už kurią yra dėkingi. Todėl nė vienas kelionės metu sutiktas vietinis nesiskundė, kad yra kažkuo nepatenkintas, o priešingai, spinduliavo laimę ir džiaugsmą dėl to, ką turi. Prieš išvykstant į šią kelionę daugelis net stebėjosi, kaip mes, dvi merginos, nebijome po Indiją keliauti savarankiškai. Po dviejų intensyvių kelionės savaičių galime drąsiai teigti, kad bijoti iš tiesų nėra ko. Nors kelionės pradžioje ir buvo mūsų budrumą patikrinusių dalykų, tačiau svarbiausia, su kokiu požiūriu į šią šalį ir kultūrą įžengi pats. Visiems, vykstantiems į Indiją, norisi patarti tik vieną – atsipalaiduokit ir būkit atviri patirčiai, kurią suteiks ši magiška šalis...

Norite pasidalyti savo kelionių įspūdžiais? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt arba naujieną įkelkite čia.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (19)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (111)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (41)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (94)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (13)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.