Dešimtukininkės laiškas: nusivyliau švietimo sistema, emigruosiu į JAV

 (1858)
Jaučiuosi kaip paleista iš kalėjimo, laiške DELFI tvirtina Palangos Senosios gimnazijos abiturientė Agota Sakalauskaitė. Ką tik egzaminus išlaikiusi mergina laiške išklojo apie bendraklasių skirstymąsi į „chebras“ ir „lievuosius“, patyčias mokykloje.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Jos nuomone, mokymo sistema jaunuolius pavertė barkodais, užklijuotais ant egzamino atsakymo lapų, tačiau neparuošė gyvenimui.

Abiturientės laiškas:

Pastaruoju metu vis netilo kalbos apie abiturientus, egzaminus ir visą bendrą Lietuvos mokslo sistemą. Juolab, kad greitu metu pasipils egzaminų įvertinimai ir kils nauja komentarų banga. Man, kaip buvusiai dvyliktokei, dažnai kyla ironiškas šypsnis skaitant „ekspertų“ ir politikų postringavimus apie tai, ko, tiesą sakant, jie nei žino, nei supranta.

Visai šviežias skandalas dėl stojimo į aukštąsias mokyklas reformos parodė, kad mus valdančios institucijos turbūt leistų ir mechanikui žmogų operuoti. Laikas kalbėti mums – abiturientams, jau beveik praėjusiems viduriniojo mokslo mėsmalę.

Pradėkime nuo to, koks jausmas apėmė, kai galiausiai išlaikiau paskutinįjį egzaminą. Jaučiausi kaip paleista iš kalėjimo. Buvo pasodinę dvylikai metų. Prirakinę laikė, kankino stresu dėl egzaminų svarbumo ir žiaurumo, o tada atkirto grandinę ir paleido kaip laisvės išsiilgusį šunį į laukus. Džiaugiausi it Afrikos vaikas iškritusiu sniegu, nes pagaliau, PAGALIAU pati reguliuosiu savo gyvenimą ir atsikėlusi rinksiuosi, kuo užsiimti ir ką daryti, o ne vykdysiu sistemos nurodymus. Suvokiau save kaip sraigtelį mechanizmo, kuris buvo sukurtas, kad išliktų, o ne kad keistųsi pagal visuomenės poreikius, ir tai mane liūdino. Kad nekiltų šurmulio banga, vertėtų pabrėžti, kad man netinka ne mokykla kaip įstaiga, o mokykla kaip lietuviškos švietimo sistemos dalis.

Nebuvau iš tų „dundukų“ ir „perestukinų“, kurie kraudavo į kelnes prieš kiekvieną patikrinamąjį darbą, skųsdavosi, kad žiauriai trūksta laiko ir „vapše neišsimiega“, nors bet kurią minutę galėjai rasti juos „online“ Facebook’e, šlifuojančius miesto šaligatvius ar skiedžiančius kraują alkoholiu. O tokių, deja, dauguma.

Buvau iš tų neformatų, kuriems ne bėda pasimokyti iki išnaktų, kurie nepasitenkina sausais išprusimo kąsniais ir visada nori daugiau ir skaniau (t.y. karčiau). Kartais tekdavo pasijusti Don Kichotu bendrame kontekste. Bet dėl savo charakterio bruožų ir kovingo būdo buvau pripažinta tiek mokslinčių, tiek „kietekų“, tiek mokytojų tarpe. Visas keturias gimnazines klases pusmečiuose ir metiniuose turėdavau vien 10.

Dalyvaudavau debatuose, pelnydavau gerus reitingus, ne kartą vykau ir į projektus užsienyje. Europos žinių egzamine Lietuvoje užėmiau trečiąją vietą. Tai tik dalis to, ką sugebėjau pasiekti, tik trupinys mano sunkaus darbo pyrago. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad mokykloje buvo mano „aukso amžius“, o skųstis ar kritikuoti kam jau kam, bet ne man. O dabar, ponai ir ponios, realybė...

Pradėkime nuo to, kad jau pradinėse klasėse pypliai (sulaukę 5-7 metų) yra verčiami keltis labai anksti ryte. Šis miego trūkumas jauname amžiuje lemia ankstyvą nuovargio epidemiją, kuri pasireiškia padidėjusiu nutukimo, širdies bei kraujagyslių ligų ir depresijos pavojumi, sumažėjusiomis žmogaus protinėmis galimybėmis ir prasta nuotaika. Skaudu būdavo žiūrėti į tuos apdujusius, pajuodusius ir nelaimingus pradinukų veidus, kai pakeliui į savo gimnaziją su jais prasilenkdavau šaltą žiemos rytą. Dar skaudžiau turėdavo būti motinoms, kurios, matydamos skaniai miegančius savo vaikus, buvo priversto negailestingai juos ištempti iš lovų ir paaiškinti: „Reikia vaikeli, reikia. Toks gyvenimas“. Na, gal ir nedaug galėtume pakeisti, kai daugeliui tėvų į darbą reikia prisistatyti aštuntą ryto, bet gaila vaikų, kurie dėl „nepatogumų“ sumoka savo sveikata ir psichologiniu gerbūviu.

Praėję pradinukų paruošimo punktą dirstelėkime į situaciją pagrindinio ugdymo mokyklos dirbtuvėje (5-9 klasės). Ką prisimenu? Griežtą auklėtoją, lietuvių mokytoją, kuriai vis neįtikdavo mūsų „šuns bezdalų“ rašiniai, bendraklasių skirstymąsi į „chebras“ ir „lievuosius“. Ir patyčias. Daug, įvairiomis formomis, prieš mane pačią ir kitus. Neįtikėtina, kokie žiaurus gali būti vaikai. Man kliūdavo už tai, kad dėvėjau metalistų-pankų drabužius, spygliuotą apyrankę ir gerai mokiausi. Kantriai kentėjau dvejus metus, kol galiausiai pačiai pabodo tas stilius. Tuo metu lankiau dailės mokyklą ir žaidžiau tenisą, tad to socialinio bendravimo su savo amžiaus vaikais ne itin pasigedau. Tiesa, labai gerai sutariau su vyresne pussesere ir broliu, kurie padėjo man protiškai praaugti bendraamžius savo pasaulėžiūra. Bet čia ne apie tai. Esmė, kad iš to laikotarpio beveik ničnieko neprisimenu, susijusio su MOKYMOSI procesu. Tai buvo tarsi paaugusių vaikų darželis, tik kita forma.

Pradėjus paskutinį – gimnazinį – etapą, pastebėjau pagarbos ir supratimo jaunam žmogui užuomazgas. Iki tol tebuvome „snargliais“. Galbūt kalbėčiau su dar didesne tulžimi, jei ne pakankamai gera ir diplomatiška atmosfera mokykloje, į kurią patekau. Dėl savo gabumų buvau greitai pastebėta, mokytojai mane pamėgo, ėmė siūlyti dalyvauti įvairiuose konkursuose, olimpiadose ir projektuose. Visur sekėsi. Pasikeitė aplinkiniai žmonės ir buvusių bendraklasių požiūris į mane. Bet buvau pripratusi laiką leisti be jų, todėl koncentravau dėmesį į savo ateities tikslus, sugebėjau savo sportinį azartą panaudoti plečiant savo erudiciją. Bet tas jausmas, kad kažkas ne taip, kad toks žiurkėniškas kasdienybės rato sukimas man netinka, neapleido.

Vos vienas kitas draugas suprasdavo, apie ką kalbu, kiti tik numodavo ranka: „Nesiparink, užknisa ta mokykla, bet ką padarysi“. Jaučiau, kad taip kvaila mokytis tik tam, kad gerai parašytum kontrolinį, gaišti laiką spėliojant, kas bus egzamine ir rūpintis ne savo pasaulėžiūros ir išprusimo formavimu, o tuo, kiek procentų surinksi ir kur įstosi. Jeigu atvirai, tai mokykla žudo kūrybiškumą ir savarankiškumą. Ko ji išmoko? Nuolankumo, susitaikymo su padėtimi, paklusnumo, veidmainystės, apsukrumo. Ko neišmoko? Neišmoko pradėti gyvenimo ją pabaigus.

Mokykla turėtų atitikti gyvenimą ir būti labiau orientuota į tai, ko mums tikrai prireiks. Neteigiu, kad dabar yra kitaip, tačiau spraga daug ryškesnė, nei norėtųsi. Pradėkime nuo to, kad baigę mokyklą mes nieko neišmanome apie pinigus ir finansus. Ir nereikia čia tų visų „ne piniguose laimė“, „gyvenimas - ne vien materialūs dalykai”, nes psichologinė harmonija yra tiesiogiai priklausoma nuo finansinės gerovės. Reikia suvokti, kaip veikia Sodros sistema, kad darbdaviui tavo alga kainuoja vos ne dvigubai, nei gauni pats; prireikus tvarkyti reikalus su banku, daugelis išsiduria mokėdami per dideles palūkanas ar pasirašydami nelanksčias ir nenaudingas sutartis. Paklauskite abiturientų, ką reiškia PVM, euriboras ar kaip vedama apskaita. 90 procentų pasižiūrės į jus kaip ožiai į naujus vartus. Gyvenimas „nuo algos iki algos“ tapo norma, o apie aktyvų kaupimą negali būti nei kalbos. Kodėl paskutiniu metu taip išpopuliarėjo greitieji kreditai? Nes visuomenė yra ne tik kad naivi ir patikli, bet ir finansiškai neraštinga. Kyla klausimas, ar kam nors tokia trumparegiška valstybės švietimo programa naudinga? Naudinga. Bet tikrai ne mums.

Ši mokymo sistema pavertė mus barkodais, užklijuotais ant egzamino atsakymo lapų. Visas dvylikos metų procesas yra orientuotas į tą vienintelę dieną, kurios ankstų rytą per keletą valandų turime pademonstruoti savo išmanymą ir sugebėjimus akademiniuose dalykuose, ir, o Dieve, nuo to priklausys visas mūsų likęs gyvenimas.

Gyvenantys Lietuvoje žino, kad norint įstoti ir toliau tęsti mokymąsi (nors abejoju, kad šio žodžio prasmė čia tinka), reikia gerai išlaikyti atitinkamus egzaminus. Stojamąjį balą sudaro tam tikrų egzaminų procentai, metinis pažymys, gali padėti prizinių vietų olimpiadose laimėjimas. Nuo šio indekso priklauso ir tai, ar už mokslą teks mokėti, ar pakliūsi į VFV (Valstybės finansuojamą vietą). Pridėkime faktą, kad tik saujelė abiturientų tiksliai žino, kokios specialybės jie siekia (be to, jau 10 klasėje turime pasirinkti, kokius dalykus norime mokytis sekančius du metus, t.y. kokia kryptimi norime kreipti savo gyvenimą). Labiausiai piktina tai, kad neatsižvelgiama į asmenybę, į dalyvavimą (ne kaimėjimą) konkursuose, vasaros darbo patirtį, rekomendacijas ar kitus aspektus, kurie, pavyzdžiui, JAV universitetuose yra tokie pat svarbūs kaip ir egzaminų rezultatai.

Nepatekę į trokštamas studijų vietas, stoja bet kur, nes „aš gi ne debilas, kad niekur neįstočiau“. Ar dar verta stebėtis, kodėl Lietuva - ekonomistų ir vadybininkų, kurie vėliau degalinėse šildo jums dešrainį, šalis? Pradėti sėkmingą gyvenimą reikia kitokių žinių, nei dabartinė mokymo sistema mums suteikia. Svarbu ugdyti savarankiškumą. Įsivaizduokite, ar lengva jums būtų vaikščioti, jei jūsų kojos būtų 12 supančiotos, o pats būtumėte vežiojamas invalido vežimėliu? O kaip būtų, jeigu po tiek laiko jas atrišę įsakytų bėgti? Pasityčiojimas. Panašiai vyksta ir su jauno žmogaus entuziazmo ir savarankiškumo daigais, kurie, tiek metų gniaužti, atrofuojasi ir nuglemba. Gal nebūčiau niekada to suvokusi, jeigu ne atsitiktinis pokalbis su drauge, kai ji man prisipažino, kad yra pasimetusi ir sutrikusi. Į mano „kodėl?“ ji atsakė pavargusiu, juodais ratilais nuo nemigos papuoštu žvilgsniu: „Gi baisu. Ką dabar reikės daryti? Niekas nebepasakys, kada stoti, kada eiti. Taigi žiauri atsakomybė dėl ateities...”

Akivaizdu, kad R. Kyiosakis, eilėje savo knygų dėstęs apie sėkmingo gyvenimo principus, taikliai apibūdino mokymo sistemos ydas (siūlyčiau paskaityti jo „Protingas vaikas – turtingas vaikas”).

Visa laimė, kad nuo daugelio gerai besimokančių ir dailiai įsispraudžiančių edukacinės sistemos dėlionėje išsiskyriau kitokiais pomėgiais. Kitu atveju būčiau išprotėjusi. Paradoksalu, bet puikiai pabaigiau mokyklą tik dėl to, kad žinojau, jog ją baigusi galėsiu gyventi tikrąja šio veiksmažodžio prasme. Vasaromis dirbdavau, tad turiu solidų patirties kraitelį, kuris neabejotinai padės pradedant savarankišką gyvenimą. Viską, ko reikia norint pasistatyti stabilų pamatą po kojomis, įgijau savo jėgomis ir nekantrauju išbandyti savo potencialą. Jau paskutinį mėnesį (gegužę) pamokose būdavau vis retesnis svetys, nes bėgdavau nuo iškrakmolytos sistemos. Iš tiesų bėgau – po 10, 12 ar net 21 kilometrą. Sportas buvo vienas iš būdų pasipriešinti, netapti tokiu, kokiu tave nori matyti. Maištas, ne kitaip. Tylus, nebrutalus pasipriešinimas.

Šią minutė sėdžiu ant grindų ir tvarkau visą per daugiau nei dešimtmetį užgyventą jovalą. Krūvos konspektų, lapelių, išsikvėpusių flomasterių, piešinių, draugų laiškelių. Visko daug ir viskas nebereikalinga. Gali laikyti, kaupti, saugoti – bet kokia prasmė? Iš mokyklos išsineši tik tai, kas nusėda smegenų kanaluose. Bet dar svarbiau sugebėti tas žinojimo dulkes panaudoti gyvenime ir iš to gauti naudos. Mokykla gali išmokyti ir to, tik labai gaila, kad to nedaro.

Šis nusivylimas švietimo sistema Lietuvoje lėmė mano sprendimą aukštojo mokslo siekti JAV.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Vilnietę nustebino pirmą kartą išvystas žiedas (37)

„Pirmą kartą gyvenime išvydau tokį vaizdą“, – pasakojo DELFI skaitytoja Rūta, su portalu pasidalijusi pasivaikščiojimo Vilniaus r. metu užfiksuotomis nuotraukomis. Moteris nufotografavo žydintį lazdyną.

Londone gyvenanti lietuvė: belieka džiaugtis, kad tuo metu buvau kitur (15)

Sveiki, esu Karolina Tišikaitė, žurnalistikos studentė Roehamptono universitete. Šiandien aplankiau vietą, kur užvakar įvyko teroristinė ataka. Norėjau pasidalinti, kaip mano nuomone Londono žmonės reaguoja į šiuos baisius įvykius. Nuotraukos fotografuotos vakar, apie 15 val. dienos (Anglijos laiku).

Moteris ne juokais pratrūko: kviečiu visus kauniečius pasivažinėti „linksmaisiais kalneliais“ (19)

Anksčiau dažną Kauno miesto gyventoją neramindavo duobėtos gatvės. Šiuo metu ši opi dilema beveik išspręsta – gatvių remonto darbai jau kurį laiką įgavę pagreitį. Tačiau, kaip sakoma, „bėda po vieną nevaikšto“. Taip nutiko ir šiuo atveju. Portalo „Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė skaitytojos Agnės žinia apie prastą automobilių stovėjimo aikštelės, esančios greta parduotuvės „Trys berželiai“, (Taikos pr. 113) būklę.

Liko sužavėta: taip turėtų dirbti kiekvienas valstybei tarnaujantis žmogus... (9)

Į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą atkeliavo padėka Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 4-osios komandos ugniagesiams gelbėtojams. Ją atsiuntė Kaune į nelaimę patekusi vairuotoja Laura Radzevičiūtė: „Noriu pasidžiaugti Kauno ugniagesių darbu, operatyvumu, gebėjimu padėti žmogui ištikus nelaimei ir, svarbiausia, ne biurokratiniu, o žmogišku ir atsakingu požiūriu į atliekamą darbą ir į besikreipiantį žmogų.“

Balsuok! Mokiniai įamžino Lietuvos kraštovaizdį! (5)

Kovo pradžioje DELFI Pilietis kartu su Vilniaus kolegijos Agrotechnologijų fakultetu pakvietė moksleivius dalyvauti konkurse ir siųsti savo kūrinius. Kviečiame balsuoti už Jums labiausiai patinkantį mokinių atsiųstą darbą, kuriuo buvo siekiama atkreipti dėmesį į kraštovaizdį kaip gamtos vertybę, kurią privalome išsaugoti ateities kartoms!