Bet šis rašinys ne apie mano kaip emigrantės gyvenimą, aš noriu pasidalinti savo istorija, kaip aš įgijau neįkainojamos asmeninės ir profesionalios patirties, tapau globalia piliete, ir kaip savanoriavimas gali pakeisti pasaulį. Savanoriavimas nėra tiesiog neapmokamas darbas. Tiesą pasakius, toks darbas žmogui duoda žymiai daugiau nei pinigus: draugus visam gyvenimui, neišdildomus įspūdžius, naujus įgūdžius ir naują pasaulėžiūrą.
Pabaigusi studijas dėl labai didelės konkurencijos, patirties stokos ir sudėtingų atrankos procesų niekaip nepavyko susirasti darbo pagal specialybę, todėl kai draugas papasakojo apie galimybę išvykti savanoriauti į tolimą šalį ir įgyti vertingos patirties, nė kiek nesudvejojau. Taigi, spalio 10 dieną prasidėjo mano 10 savaičių nuotykis su labdaros organizacija „Raleigh ICS“ Nikaragvoje.
Ten susidūriau su visiškai kitokia realybe. Tai, ką anksčiau mačiau tik per televizorių arba internete, dabar tapo tikra. Matant vaikus, nešančius 25 litrų kibirus, pilnus vandens, ant galvos arba moterį, grįžtančią iš darbo kavos plantacijose, nuo grūdimo nudegintomis rankomis, tiesiog draskė širdį. Žmonės ten neturi nieko, prie ko mes pripratę šiandien: nei kompiuterių, nei šaldytuvų, nei langų, kai kurie iš jų net neturi tualetų, kas yra viena didžiausių ligų ir mirtingumo priežasčių pasaulyje.
Pabuvusi ten kelias savaites supratau, kokia svarbi tiems vietiniams žmonėms yra mūsų, jaunų žmonių, pagalba. „Raleigh ICS“, organizacija, su kuria aš vykau savanoriauti į Nikaragvą, dirba su bendruomenės vystymosi projektais, susijusiais su vandens kokybės gerinimu, sanitarinių ligų prevencija ir gamtos išteklių valdymu. Mokant vaikus apie rankų plovimosi svarbą ir matant, kaip jie vėliau to moko savo tėvus, arba sutvarkius nebeveikiantį šulinį, kad vietiniams nebereiktų eiti tolimų atstumų parsinešti geriamo vandens, galima pastebėti, kaip palengva keičiasi tos bendruomenės gyvenimas.
Nikaragvoje mes dirbome ir gyvenome tarptautinėse komandose. Savo komandoje, be manęs - lietuvės, dar buvo savanoriai iš Jungtinės Karalystės, Kosta Rikos ir Nikaragvos. Per tas 10 savaičių, praleistų ten, įgyvendinome daug skirtingų projektų ir kiekvienas savanoris buvo atsakingas už skirtingus mini projektus. Taip visi iš mūsų įgijo taip šiais laikais reikalingos projektų vadybos patirties. Taip pat tokiuose projektuose neišvengiamai įgaunama ir renginių organizavimo patirtis, nes nuolat reikia organizuoti įvairiausius užsiėmimus, veiklas ir varžybas.
Kiekvienas, būdamas svečioje šalyje, pramoksta ir vietinės kalbos. Galbūt ne visi grįžę gali laisvai šnekėti naujai pramokta kalba, bet visada galima didžiuotis naujais įgūdžiais. Visos šios naujos patirtys ir įgūdžiai, net neminint asmenybės tobulinimo, gyvenant sudėtingomis sąlygomis, vėliau labai praverčia darbo paieškose.
Per darbo pokalbius dažnai naudoju pavyzdžius iš savo patirties Nikaragvoje ir darbdaviai atrodo labai susidomėję ir sužavėti. Šiais laikais savanoriavimo populiarumas labai auga. Dauguma kompanijų vienaip ar kitaip yra įtrauktos į labdaros organizacijų veiklą, ir ne vienas darbdavys labai vertina patirtį, įgytą būtent tokiu būdu. Šiuo trumpu straipsniu noriu paskatinti visus imtis veiksmų dabar. Nesvarbu, ar siekiate įgyti patirties, norite keliauti ar trokštate padėti kitiems, savanoriavimas turi tik teigiamą poveikį.
Galiu patvirtinti, kad teigiamas savanoriavimo poveikis, prisiminimai ir draugai išlieka su žmogumi visą gyvenimą. Todėl jei kyla klausimas, ar verta įsitraukti į tokią veiklą, atsakymas yra tik vienas – taip. Jaunų žmonių dalyvavimas tokiose programose yra ypatingai svarbus, juk daugiau nei pusė pasaulio žmonių yra jaunesni nei 25-erių, o tai reiškia, kad mes, jaunimas, esame ateitis, ir kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie pasaulio tobulinimo.
