Pradėjome ieškoti šuns. Jau atrodė, kad turėsime ir mes vokietuką (vokiečių aviganį), bet buto šeimininkai (nuomojomės butą) griežtai uždraudė. Tąkart taip ir sugriuvo mano svajonės auginti šunį. Vieną dieną darbe vyras paskambino, kad išeičiau į lauką. Išėjau ir likau be žado. Stovi jis su Fortu (toks šuns vardas dabar, o prieglaudoje jį vadino Pongu) ir sako: čia tavo dovana! Atsitūpiau ir Fortas iškart atbėgo, puolė laižyti, vizginti uodegą, lyg būtume seni pažįstami ir jis manęs būtų labai pasiilgęs, atbėgo visas purvinas, pleiskanotas. Taip ir liko jis su mumis, butą, aišku, pakeitėme, nes taip šeimininkai ir nesutiko, kad jį augintume.
Gyvūną iš prieglaudos rinkomės, nes mums nesvarbu, ar šuo veislinis, ar ne, o ir šiaip gaila augančių prieglaudose. Kai vyras gimtadienio proga sugalvojo, kad man reikia šuns, apsistojo ties VšĮ „Penkta koja“ svetaine. Ir, kaip pats pasakojo, tiesiog žiūrėjo visas nuotraukas iš eilės, kol pamatė Forto nuotrauką, ir suprato, kad būtent šis šuo turi būti mūsų. Kai nuvyko pasiimti, sakė jog jis lojo, atrodė labai piktas ir priešiškas, bet kai vyras pradėjo eiti prie šuns, jis nutilo, pakreipė galvą ir laukė. Taip ir parsivežė.
Kai paėmėme Fortą, veterinaras sakė, kad šuniui apie du metus. Bet tai nebuvo kliūtis jį prisijaukinti ir pripratinti prie naujų namų. Matėme, kad šuo randuotas, daug patyręs ir kentęs. O jo vardas – Pongas – buvo visai ne „pagal snukelį“, tai pradėjome ieškoti, kokie labiau tiktų, ir kažkaip išsprūdo Fortas, kadangi „Penkta koja“ įsikūrusi Kaune, tai asociacijos su „IX fortu“, tad iškart ir tiko. Jau kitą dieną kelis kartus pašaukus šuo ėmė reaguoti į naująjį vardą.
Šiuo metu auginame dar tris triušiukus, bet jie atsirado vėliau nei šuo. Kai paleidžiame palakstyti triušius, šuo nelenda. Pradžioje kelias pirmas dienas bandė lįsti pažiūrėti, bet sudrausmintas palikdavo ramybėje, o dabar nebereaguoja, stebi tik per atstumą, o susitikęs kely, praeina ir viskas.
Išdaigų Fortas krėtė daug, dar ir dabar sugeba visko pridaryti. Mėgsta atsidarinėti spinteles, o jei jose yra kas valgomo, būtinai paragauja, jei patinka, ir suvalgo, nesvarbu, ar tai būtų daržovės, ar makaronai, ar kokios kruopos. Sugeba nusiimti maistą ir nuo stalo, spintelių ar dujinės viryklės. Atsisuka stiklainius, jei jau buvo kada atidaryti. Kartais nesuprantame, kaip jis sugeba užlipti bei atsidaryti ir virtuvės viršuje kabančias spinteles. Žinoma, tai jis daro, kol mūsų nėra namuose.
Fortas yra savotiškas pavyduolis. Žaislų turi daug, bet su jais žaisti nelabai mėgsta, nebent būtų cypiantis. Bet jei ateina į svečius kitas šuo, tai Fortas būtinai visus žaislus susirenka, susineša į savo guolį ir neduoda.
Mūsų šuo – tikras lepūnėlis: miega lovoje, fotelyje, ant sofos, o ant žemės ar guolyje retai jį pamatysi. Mėgsta važiuoti automobiliu, keliauti kartu, šaltais vakarais mėgsta būti užklotas. Jam neauga pavilnė ir vietomis kailiukas, todėl šaltas ruduo ir žiema jo patys nemėgstamiausi metų laikai. Išėjęs nuolat dreba, tad teko ir megztinį nupirkti, viskas tik dėl šuns gerovės. Naktimis miega, dienomis irgi miega – jei tik yra proga, miega. Rytais, jei mes miegosime iki 11 val., miegos ir jis. Nėra būtinybės anksčiausiai eiti į lauką.
Kartu mes jau 3 metus, vieni kitiems daliname meilę, šilumą, kartu pykstamės, taikomės. Treji metai, kai mums grįžus, Fortas atbėga pasitikti, apšokinėti, treji metai, kai namuose gyvena pati geriausia dovana!
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.