Dainininkė Valerija Iljinaitė: nemanau, kad buvimas populiariu Lietuvoje yra kažkoks pasiekimas

 (10)
DELFI Piliečio reporterė Greta Kondratatė pakalbino dainininkę Valeriją Iljinaitę. Ji papasakojo apie tai, kaip susidomėjo muzika, ką mano apie televizijos diktuojamus grožio standartus ir pasidalijo savo nuomone apie tai, ką reiškia būti populiariu Lietuvoje.
© KLUBAS.LT nuotr.

- Ar visada svajojote apie dainininkės karjerą?

- Dainininkės, arba tiksliau muzikantės, svajonė manyje ruseno, ko gero, dar prieš gimstant. Mano tėtis muzikantas, o mama – labai didžiulė muzikos mylėtoja. Dar negimusi lankydavausi solidžiausios muzikos koncertuose. Mūsų namuose visada skambėdavo kitokia muzika - klausydavau ne „čestuškų“, o Bacho, Mocarto, Šopeno, Betchoveno, Debiusi, Ravelio...

Muzikuoju nuo penkerių, kuomet tėtis išmokė skambinti pirmuosius kūrinius pianinu, atsimenu buvau tokia užsivedusi, kad Celine Dion „My heart will go on“ aranžuotę fortepijonui išmokau per tris dienas, bet grojau nuo ryto iki vakaro, tarsi pamišusi. Tuomet, nuo pat pirmosios klasės per muzikos pamokas visi prašydavo: „Valerija, pagrok Titaniką!”. Tai tik dar labiau motyvuodavo...

Smuikas, fortepijonas, gitara... Atrodo, kad tai išties labai fatališka. Muzika – mano didžiausia gyvenimo aistra.

- Kelias muzikos pasaulyje nėra toks lengvas…?

- Be abejonės. Aišku, turiu galvoje tikrąjį muzikos pasaulį, o ne televizijos „tvartą“. Ten, ypač Lietuvoje, jei turi figūrą, pažinčių, turtingus tėvus, gera liežuvėlį – visi keliai atviri. O muzikos pasaulis, tas, kuriame aš gyvenu, – be proto nenuspėjamas. Aš kasdien esu apsupta žmonių, kurie turi svajonę, kryptingai jos siekia, daug dirba. Turiu tokių talentingų bičiulių, kurie ateityje bus aukščiausios, pasaulinės klasės muzikantais, o jau dabar lenkia didžiąją dalį lietuvių.

Aišku, jie to siekia ne plaukais, ne krūtinės didinimosi operacijomis, o juodu darbu, itin plataus spektro muzikos mokslo krimtimu. Žaviuosi tokiais žmonėmis, labai žaviuosi. Tai mane motyvuoja.

- Kaip manote ar projektai padeda atlikėjams išpopuliarėti?

- Na, aš nemanau, kad buvimas populiariu Lietuvoje apskritai yra kažkoks pasiekimas. Tai tėra menkas žiupsnelis cukraus į kavą. Lietuvoje gyvena trys milijonai žmonių, kitose šalyse, didžiuosiuose miestuose jų gyvena daugiau. Pavyzdžiui, Jazzu nereikėjo jokio muzikinio projekto, kad ji taptų garsi, Gjan – lygiai taip pat. Ar jie padeda išgarsėti? Nežinau, galbūt priklauso nuo paties asmens tikslo, susikuriamo einant ten. Projektai gali suteikti daug patirties, žinoma, ir trumpalaikį fiktyvų spindesį bei didingumo pojutį, tačiau tokie dalykai – siaubingai laikini.

- Ką patartumėte merginoms, norinčioms siekti dainininkių karjeros?

- Patarčiau ne tik norėti, bet ir visų pirma dirbti, siekti to kryptingai, ilgai ir nuobodžiai.

- Pavyksta studijas suderinti su muzikine veikla?

- Aš mokausi Vilniaus J. Tallat- Kelpšos konservatorijoje, dvyliktoje klasėje. Kiekviena mano diena prasideda ir baigiasi muzika, tad, matyt, - pavyksta.

- Dainavimas – mados sekimas?

- Nežinau, aš pradėjusi dainuoti negalvojau apie jokias madas. O kaip yra dabar, neįsivaizduoju.

- Savo atliekamas dainas kuri pati?

- Šiuo metu įrašinėju albumą, kuriame bus nemažai mano kurtų dainų. Beveik visus tekstus dainoms rašau pati. Anksčiau bijodavau rodyti save tokią, kokia esu. Kažkaip norėjosi pritapti prie standarto. Dabar to nebebus.

- Kaip žmonės vertina ir priima tavo dainas?

- Nežinau, reikėtų jų ir paklausti.

- Kas tau – pasiekimas?

- Pasiekimas man yra vidinė ir išorinė harmonija gyvenime.

- Asmenybė. Kokia tu?

- Aš esu kovotoja iš prigimties. Galiu nuleisti rankas kuriam laikui, tačiau keliuosi, vėl einu, griūnu, keliuosi. Esu maksimalistė, perfekcionistė, karštakošė. Melancholija – dažna mano palydovė, tai jausis ir mano naujajame albume, tačiau bėgant laikui supratau vieną – aš noriu ir galiu leisti sau tokią prabangą gyvenime – būti savimi.

- Kaip tai lemia tavo kuriamą ir atliekamą muziką?

- Nežinau. Matyt, kad lemia. Nors, tikriausiai, labiau muzikos stilistiką ir nuotaiką lemia mano išgyvenimai, o ne pati mano asmenybė.

- Svajonių negalima išduoti, bet gal leisi į jas pažvelgti akies krašteliu?

- Ne. Svajonės ir yra svajonės, tam, kad jas pasiliktumėm tik sau. Vieną dalyką supratau per pastaruosius metus – niekada nebesidalinsiu savo laime su kitais, nes kiti tą laimę atims, arba suvalgys.

- Pakalbėkime apie grožį. Sakoma, kad gražūs žmonės turi didesnį pasisekimą karjeroje, asmeniniame gyvenime... Ką reiškia „gražus žmogus“?

- Labai jau subjektyvi sąvoka – „gražus žmogus“. Vėlgi, ko gero, tai priklauso nuo žmogaus mentaliteto. Visi grožį suprantame skirtingai. Jei kalbame apie išvaizdą – šiais laikais nėra nieko nepataisomo, o jau kai kalbame apie vidų – jo pakeisti praktiškai neįmanoma. Man gražus žmogus – tai žmogus, kuris skleidžia harmoniją ir gėrį. Išsilavinęs, socialus žmogus man yra gražus.

- Amžina dilema: gražiu gimstama ar tampama?

- Tampama. Grožio suvokimą diktuoja TV, spauda...

- Tai jie daro teisingai? Kaip atsirinkti, kas teisinga, o kas ne?

- Neturiu televizoriaus, lietuviškos spaudos irgi stengiuosi kuo įmanoma labiau vengti. Nežinau, man patiko Agnės Jagelavičiūtės išdėstytos mintys kalbant apie grožį, ji sakė kažką panašaus į tai, kad „nereikia, kad visi berniukai norėtų su tavimi būti, reikia, kad vienas jų norėtų eiti su tavimi į žvalgybą“. Tad, mano galva, kiekvienas žmogus turi turėti savo unikalųjį ir gamtos duotąjį identitetą, nesikišant nei skalpeliui nei jokioms drastiškoms dietoms. Pasauliui tavęs reikia būtent tokio – koks tu esi. Televizija, spauda – visiška fikcija, kurios idealų tiesiog reikia vengti.

- Grožis. Ką jis duoda žmogui? Ar iš tiesų grožis gali daug nupirkti?

- Vidinis grožis duoda labai daug. Su vidumi gražiu žmogumi taip gera ir įdomu bendrauti. Išorė… Tai labai laikina, tačiau tam tikru metu, galbūt ir gali kažką nupirkti, tačiau vėlgi, manau, kad kažką tokios pat laikinos vertės.

- Kaip prižiūrite save? Ar laikotės dietų?

- Dietų nesilaikau, valgau, ką noriu. Esu pati sau graži, myliu save tokią. Kartais taip, užeina, nueinu pasportuoju, nevalgau kažko kokį vakarą, tačiau jei tai mane pradeda kankinti ir neteikti džiaugsmo – greitai metu. Gyvenimas per trumpas, kad save taip kankintum.

- Ar galite pakomentuoti posakį „grožis išgelbės pasaulį“?

- Menas, išsilavinimas – tai išgelbės mus visus nuo pražūties ir tuštybės.

- Kaip tavo manymu reikėtų nugyventi gyvenimą, kad gyvenimo pabaigoje galėtumei pasakyti: „tai bent gyvenimėlis buvo“?

- Gyventi taip, kaip tau pačiam norisi, o ne kitiems. Gyventi taip, kad jaustum, jog esi gyvas. Gyventi taip, kad niekada nereikėtų teisintis sau dėl to, ko nepadarei, bet galėjai. Gyventi taip, kad kiekvieną akimirką galėtumei sau pasakyti: „Taip… tai buvau AŠ!“.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Atskleidė, kaip sutaupyti Palangoje – svarbus vienas dalykas (48)

DELFI paskelbtas straipsnis apie turistę Iriną, kuri teigė, kad poilsis Palangoje jai pasirodė pigus ir kokybiškas, paskatino DELFI diskusijos dalyvius pasidalyti savo patirtimi. Jie dalijosi atostogų skaičiavimais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei tvirtino, kad visur galima rasti būdų sutaupyti.

Kaunietė įspėja saugotis sukčių – jie gali piktnaudžiauti jūsų feisbuko profiliu (3)

Po sekmadienį portale „Kas vyksta Kaune“ paskelbtos informacijos apie įtartiną asmens duomenų prašymą, norint išsinuomoti butą, pirmadienį sulaukėme kaunietės Ritos laiško. Ji nori įspėti kitus, kad būtų atsargesni.

Skaitytoją nustebino Pandėlyje neįprastai pastatytas kelio ženklas (3)

DELFI skaitytojas atsiuntė redakcijai nuotrauką, kurioje matyti ant žemės į stulpą atremtas pagrindinį kelią nurodantis kelio ženklas.

Vilniuje uždūmijo populiarus restoranas (19)

DELFI skaitytojas atsiuntė nuotrauką, kurioje matyti, kaip gaisrinė atvyko gesinti šiandien pavakarę uždūmijusio restorano „Soya“, esančio A. Vienuolio g.

Praėjusios Joninės džiugino ne visus: jos iš mūsų buvo atimtos (47)

Mūsų valdžia iš raseiniškių atėmė Jonines. Nejaugi miesto gyventojai nenusipelno jokios bendros miesto šventės? Ar viskas daroma tam, kad gyventojai, kuo mažiau tarpusavyje bendrautų? Tiesa, Joninės buvo, tačiau daugiau kaip 20 km nuo miesto, miške, Molavėnuose, kur pėsčiomis nenueisi.