Įprastai manipuliuojama keletu aspektų: pirma, aukštasis mokslas yra atitrūkęs nuo realybės ir nesugeba suteikti savo auklėtiniams praktinių įgūdžių, taip reikalingų darbo rinkoje, todėl nusivylę absolventai dairosi konkrečių profesinių perspektyvų mokymo bazes modernizuojančiose profesinėse mokyklose.
Antra, tokie opusai žiniasklaidoje dėl visuomenėje įsišaknijusiu stereotipų yra laikomi ne kuo kitu, kaip grubia profesinio mokymo reklama.
Tačiau daugelis šios aktualios situacijos elementų suprantama pernelyg tiesmukai: aukštasis ir profesinis mokymas neturėtų būti supriešinamas, universitetų ir profesinių mokyklų studentus lyginti taip pat netikslinga – ir vieni, ir kiti specialistai gali ir puikiai atlieka savo darbą, tačiau jų pa(si)rengimo specifika skiriasi. Laisvoje valstybėje piliečio, o juo labiau - jauno, perspektyvaus, entuziastingo žmogaus pasirinkimo teisės nedera vertinti iš mokymo įstaigos ir su ja susijusių aplinkybių žiūros taško.
Poziciją, kad pasirinkimus lemia ne nusivylimas savo Alma Matter, bet asmenybės noras tobulėti, ieškoti savęs, įgauti naujų žinių ir kitokio pobūdžio įgūdžių palaiko pokalbio šia tema herojus, po studijų universitete pasirinkę mokymąsi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre: Vaidas Vaičiūnas - Vilniaus Gedimino technikos universiteto telekomunikacijos inžinerijos bakalaurantas, įvardytas 2013 m. universiteto perspektyviausių absolventų sąraše.
- Vilnius tau – ne gimtasis miestas. Iš kur atvykai? Kodėl nusprendei studijuoti būtent sostinėje?
- Į Vilnių studijuoti atvykau iš nedidelio miestelio Viduklės Raseinių rajone. Rinktis studijas sostinėje mane paskatino ten jau įsikūręs dėdė. Apsisprendęs studijuoti Vilniuje didžiausias perspektyvas mačiau VGTU. Stojimų pageidavimuose pildžiau keletą tos pačios pakraipos specialybių ir man pasisekė - priėmė į pačią pirmąją, telekomunikacijų inžineriją.
- Kokias perspektyvas atvėrė tavo įgyta kvalifikacija? Kuo užsiima šios srities specialistai?
- Ši specialybė išties labai perspektyvi. Pabaigus ją galima orientuotis į įvairias sritis, ne tik telekomunikacijų ar elektronikos. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, jog mano grupės draugai dirba programuotojais, sistemų administratoriais, telekomunikacijų inžinieriais, projektų vadovais ir t .t. Dauguma jau prieš universiteto baigimą turėjo pastovų darbą, o gavus diplomą darbą nesunkiai rado visi.
- Vilniaus Gedimino technikos universitetas paskelbė 2013 m. perspektyviausių absolventų šimtuką. Tarp geriausiųjų – tu! Kokios, tavo nuomone, asmeninės savybės padėjo patekti į šį garbingą sąrašą?
- Manau, jog tai galėtų būti aktyvumas, entuziazmas ir drąsa ryžtis įvairioms veikloms. Studijų metu stengiausi išnaudoti visas galimybes, kurias suteikė universitetas. Dalyvaudavau įvairiuose projektuose, seminaruose ir mokymuose. Jau po antro kurso išbandžiau jėgas darbo vietoje, kuri atitiko mano specialybę. Vėliau išnaudojau galimybę studijuoti užsienyje.
- Kodėl po bakalauro baigimo apsisprendei pasirinkti, pavyzdžiui, ne magistro studijas, o mokymąsi profesinėje mokykloje?
- Magistro studijas dar pasitaupysiu, kadangi šiuo metu tiksliai nežinau, ko noriu ir ko gali prireikti ateityje. Mintį apie mokymąsi profesinėje mokykloje man pakišo draugai. Kadangi esu plataus požiūrio žmogus, susidomėjau šia idėja išbandyti kažką naujo.
- Pasirinkai automatinių sistemų eksploatavimo mechatroniko specialybę. Kodėl? Ko tikiesi ją baigęs?
- Labiausiai mane žavintis dalykas dar nuo mokyklos laikų yra robotika, tačiau studijų metu neteko nieko tokio „pačiupinėti“. Pasirinkęs šią specialybę turėsiu galimybę išmokti valdyti, o galbūt net projektuoti sudėtingas robotizuotas sistemas. Ateities perspektyvoje save įsivaizduoju turintį savo verslą. Viliuosi, šis žingsnis padės praplėsti akiratį ir sugeneruoti verslo įdėją bei ją realizuoti.
- Turbūt sutinki, kad visuomenės nuomonė apie profesinį mokymą gana kontraversiška. Ar nebijai draugų bei kolegų neigiamos reakcijos, jog panorai mokytis profesinėje mokykloje? Kas, tavo manymu, galėtų pakeisti negatyvų žmonių požiūrį į profesinį mokymą?
- Mano nuomone, profesinis ugdymas yra per daug nuvertintas. Prieš keletą dienų man teko bendrauti su vienos perspektyvios statybų įmonės savininku. Kai paklausiau apie jo išsilavinimą, jis juokavo, jog yra baigęs tik devynias klases. Jis vidurinį išsilavinimą kartu su specialybe įgijo profesinėje mokykloje. Esu įsitikinęs, kad žmogaus pasiekimai priklauso nuo jo paties, o ne nuo mokymo įstaigos.
Dėl kitų žmonių nuomonės, tai galiu pasakyti tik tiek, kad gerbiu save ir savo pasirinkimą, todėl kitų nuostatos šia tema man neįdomios. Yra kažkokia keista tendencija, jog žmonės dažniausiai ima blogą pavyzdį ir mato tik tuos, kuriems nepasisekė. Siekiant pagerinti mokyklų populiarumą reikia, jog profesines mokyklas pabaigę specialistai pasidalintų savo sėkmės istorijomis su būsimais studentais.