Bobų vasaros ieškoti į „pasaulio kraštą“: Uolėtoji pakrantė

 (7)
Ir štai, pagaliau, naktį praleidę viename iš Faro viešbučių išsinuomotu automobiliu pasileidžiame į kelionę. Pirmiausia - senamiestis. Sekmadienis, 9 valanda ryto - aplink kaip išmirę: beveik nesimato nei žmonių, nei mašinų. Po Diuseldorfo maišalynės - tikras rojus.
© Autoriaus nuotr.

Faro - pietinės Portugalijos dalies – Algarvės – sostinė. Miestas ne kartą buvo apiplėštas, degintas, užimtas įvairių priešininkų, nusiaubtas žemės drebėjimo. Tad seniausios čia yra senojo miesto sienos, o pastatai daugiausiai iš XVIII - XIX a. Kompaktišką senamiestį galima apeiti pėstute, o man tai - pats žaviausias dalykas. Praėję pro Arco da vila, patekome į erdvią aikštę, apsodintą apelsinmedžiais.

Nokstančių apelsinų vaizdas obuolių krašto žmonėms toks neįprastas, kad neiškentę vieną nusiskynėme... Apžiūrėję seminariją ir vyskupų rūmus, perėję dar vieną maurų arką, užsukome į Šv. Pranciškaus bažnyčią. Čia mūsų laukia pirmasis susitikimas su garsiosiomis azulejos plytelėmis, kurių vaizdas lydės visą savaitę keliaujant po Portugaliją. Bažnyčioje vyko pamaldos, tad tik santūriai galėjome pasidairyti ir pasigėrėti tomis plytelėmis su švento Pranciškaus gyvenimo scenomis.

Oras buvo puikus. Išankstinės prognozės keitė savo nuomonę apie orus Portugalijoje vos ne kasdien. Realybė pranoko mūsų lūkesčius, tad mieste ilgai neužtrukome, nes veržėmės apžiūrėti keletą įvairiuose šaltiniuose išgirtų paplūdimių.

Praia de Oura - pirmoji mūsų aplankyta smėlėtoji įlankėlė, žavingai įsispraudusi tarp jūros išgraužtų geltonų uolų. Aišku, atvykus iš rudeninės Lietuvos kvapą gniaužė fantastiški vaizdai, ypač kai uolų viršūnėmis pasileidome iki kito paplūdimio. Vaikščiojant uolų keteromis vingiuojančiais takeliais galima gėrėtis įvairiais didžiuliais kaktusiniais augalais. Bandymas paragauti vieno jų vaisiaus baigėsi pūkuotų dygliukų rankiojimu iki pat vakaro...

Grįždami dalį kelio pamėginome eiti jūra palei uolas. Tai buvo adrenalino kupinas pasivaikščiojimas, nes bangos gana stiprios ir, kad atlaikytume atūžiančią sūrią jūros ataką, stengdavomės įsikibti į kokią nors uolą ar bent akmenį, kad išlaikytume pusiausvyrą. Nuslūgstant vandeniui žengi keletą žingsnių tarp akmenų pirmyn ir vėl viskas iš naujo. Matyt, tai rizikingas sumanymas, nes daugiau tokių avantiūristų niekur nematėme. Tiesą pasakius, nors temperatūra buvo kurortinė (viename miestelyje lentelėje buvo nurodyta, kad yra net 28 laipsnius šilumos), poilsiautojų tikrai nedaug.

Antras mūsų aplankytas paplūdimys - Praia de Sao Rafael - pasitiko kitokiomis uolomis. Gal todėl, kad Didįjį Amerikos kanjoną esame matę tik albume, visai mūsų ketveriukei šio paplūdimio vaizdai kažkodėl asocijavosi būtent su juo. Ne tik pavienės uolos, bet ir statūs įvairiaspalviai (juosvi, rausvi, gelsvi) skardžiai ne tik palei jūrą, bet ir toliau, už smėlio juostos, kerėjo išskirtiniu grožiu. Mėgstantys pasimaudyti veržliose bangose netgi buvo „pavaišinti“ nemažais akmenimis. Labai smagu jausti po kojomis „važiuojantį“ žvyrą ir laukti naujo jūros iššūkio, nes iškart gilu ir jaustis kaip Palangoje negali.

Praia da Rocha, jei būtume žinoję, lengva širdimi būtume aplenkę. Tai nemažas miestelis su erdviu paplūdimiu, matyt, vasarą sausakimšai pritrombuotu įdegio ištroškusių kūnų... Miestas ir paplūdimys visai šalia, tad keista buvo matyti visai arti uolų stūksančius didžiulius viešbučius. Nors kelionės vadovas skelbė, kad Praia da Rocha garsi savo geltonomis uolomis, bet jos pavienės, plačioje smėlio juostoje įsitaisiusios ir po tokių matytų grožybių atrodė vienas juokas...

Ir štai Lagos - kurortinis miestelis Portugalijos pietuose, išsidėstęs vienoje didžiausių Algarvės įlankų. Jį praleisti būtų nuodėmė ne tik dėl puikaus miestelio, bet ir dėl pajūrio grožio. Čia nuostabūs paplūdimiai, lyg atskiros oazės, apjuostos gamtos skulptūromis su atskiromis nišomis įsimylėjėliams ar vienišiams. Pajūryje stūkso XVII a. tvirtovė, nuo kurios sienų atsiveria puikūs miesto ir įlankos vaizdai. Į senamiestį patekome pro arkinį maurų įėjimą, menantį VIII a. čia įsitaisiusius arabus ar didžiųjų užkariavimų laikais XV a. viduryje įsikūrusį pirmąjį Europoje vergų turgų. Be savitos architektūros, žavių pietietiškų gatvelių, vinguriuojančių tai aukštyn, tai žemyn, čia nemažai paminklų, tarsi pasakojančių svaiginančią Portugalijos istoriją. Štai princas Henrikas Jūrininkas, kurio bronzinė skulptūra rūsčiai žvelgia į jūrą, XV a. pavertęs Lagos svarbiu jūreivystės centru. Juk būtent iš čia naujų horizontų ieškoti išsiruošė pirmosios jūrinės ekspedicijos. Pačioje šio amžiaus pabaigoje išplaukė ir Vaska de Gama. Verta dėmesio ir Šv. Antano (Antonio) bažnyčia, išpuošta melsvomis ir baltomis azulėjomis bei raižyta paauksuota mediena, - XVIII a. baroko kūrinys.

Lagos palikome vakarėjant. Kadangi Portugalijoje saulė leidžiasi kaip ir teka - labai greit, tai sutemo per anksti. Tad kelionė į labiausiai į pietvakarius nutolusį žemyninės Portugalijos tašką, vieną romantiškiausių vietų šioje šalyje,– Cabo de Sao Vincente, arba Šv. Vincento kyšulį, daugelio vadinamą tiesiog „pasaulio kraštu“ - tapo tik principo reikalu: galėsime pasakyti, kad buvome, nors nieko nematėme... Tiesa, pakeliui dar buvome stabtelėję prie įdomios keramikos parduotuvės. Visa jos siena išpuošta išpieštomis lėkštėmis ir glazūruotomis plytelėmis (azulėjomis). Jei parduotuvė būtų buvusi atidaryta, piniginių tuštinimui po tokių grožybių apžiūrėjimo būtume neatsispyrę...

Na, ir prasidėjo ilga naktinė kelionė iki užsakyto viešbučio Vila Nova de Milfontes. Ilgai dar skambės ausyse navigacinės sistemos kartojama frazė: įvažiuosite į žiedą ir sukite... Posūkis vejasi posūkį ir, atrodo, galo nebus... Juokavome, kad turbūt todėl, kad tie žiedai taip nenervintų keliautojų, jie labai išpuošti ir skirtingi: tai puikūs gėlynai, tai įvairios skulptūros, instaliacijos. Kituose Portugalijos regionuose tokių žiedų nebebuvo. Matyt, ne veltui Algarvė laikoma poilsiautojų rojumi...

Pirmoji diena Portugalijoje pranoko visus lūkesčius. Nors lankėmės ir miestuose, bet galėjome įsitikinti, kad gamta yra pats talentingiausias menininkas: kai kurios uolos atrodė tarsi ažūrinės, kitos - kaip grėsmingi monumentai; vietomis gamta suformavo tiltelius, urvus, mini apžvalgos aikšteles. Įspūdingiausios man buvo vandenyje stūksančios uolos bei jose susidariusios grotos. Su malonumu būčiau praleidusi dar bent dienelę šiltos jūros prieglobstyje.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Piliečių naujienos

Mergaičių elgesys pradžiugino Ukmergės policiją: esame sužavėti jų poelgiu (58)

Norime papasakoti apie gražų dviejų mergaičių poelgį. Vakar maždaug 10 metų mergaitės į Policijos komisariatą atnešė vyrišką piniginę, tikėdamosios, kad pareigūnai padės nustatyti savininką.

Prašo padėti susirasti darbą: esame jauna šeima ir mums labai trūksta pinigų (128)

Pamačiusi darbo (darbo, o ne pašalpos) maldaujančių žmonių prašymus, dažnai atkreipdavau dėmesį ir aš. Ir visuomet apimdavo toks nenusakomas nesmagumo jausmas. Kokioje beviltiškoje situacijoje turėjo atsidurti toks žmogus, kad viešai atvertų savo žaizdas? Dabar pati savo kailiu suprantu, kad tai padaryti nėra lengva.

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (42)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko skaudžiai nusivylę. Nepaisant didžiulių eilių, bilietų buvo parduota dvigubai daugiau ir daugelis net nepamatė filmo – jiems tiesiog nebeliko vietų.

Kur slypi mokinių ugdymo prastų rezultatų šaknys – ar tikrai kalti tik mokytojai? (95)

Prieš savaitę vykęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio ir šalies švietimo profesinių sąjungų susitikimas atgaivino diskusijas apie moksleivių ugdymo kokybę.

Rainiukui neliko vietos buvusių šeimininkų namuose ir širdyje – vėl ieško namų (15)

Tokius pagalbos prašymus dėti sunkiausia, nes net nežinai nuo ko pradėti ir kaip rašyti, kad prisibelstum į kažkieno širdį.