Galiu pasakyti, man susidarė įspūdis, kad visuomenėje esantis požiūris gerokai perdėtas – dauguma tarnautojų tikrai „nesimaudo“ kavoje.
Pats kavos nemėgstu ir geriu tik retomis progomis. Na, ji man „bjaurybė“, tačiau dėl skonio nesiginčijama. Man, kaip nesuprantančiam kavos gėrimo ritualo prasmės, darbo pradžioje buvo smalsu sužinoti realiai, kaip čia yra su tuo kavos gėrimu. Juo labiau, kad viešoji nuomonė suponuoja įsitikinimą, kad kavos gėrimas būtinai susijęs su tinginyste, o tai biurokratui ypatingai netoleruotina savybė.
Prieš pradedant darbą valstybės tarnyboje, dirbau visuomeninėse ir verslo organizacijose. Visos jos turėjo savo karšto gėrimo (arbata šiuo atveju dažnai nepelnytai pamirštama) ritualus. Pavyzdžiui, vienoje darbovietėje visas kolektyvas rinkdavosi 10 val. (darbas nuo 8.00 val.) ryte ir sutartinai gerdavo kavą ar arbatą. Tai trukdavo (ir vis dar trunka, nes, mano žiniomis, tradicija nenutrūkusi) apie valandą. Dėl to jų tinginiais niekas nevadino, nes jie ne tarnautojai, suprask, darbo specifika leidžia.
Uolieji, naglieji ir individualistai
Bet grįžkime į valstybės tarnybą. Kavą geriančius tarnautojus galima suskirstyti į dvi kategorijas. Pirmoji - uolieji. Uolumas šiame kontekste nereiškia uolaus kavos gėrimo. Jie geria kavą įvairiu metu, tačiau pamatę ateinant klientą ar sulaukę skambučio, meta puodelį ir skuba atlikti savo pareigas. Esu matęs, kuomet susispiečia kolektyvas porą kartų per dieną poilsio kambaryje ir geria kavą, tuo pat metu vienas iš jų per durų plyšį stebi, ar neateina klientas. Jeigu ateina, tuoj pat išeina pasisveikina ir pasiteirauja, kuo gali padėti. Šiam atsakius, tuoj pat pakviečia už problemos sprendimą atsakingą kolegą. Nors kartais tas procesas atrodo komiškai dėl isteriškai hiperbolizuotų veiksmų, tačiau, stebint tokius kavagėrius, teko įsitikinti, kad jie nė trupučio nekenkia įstaigos teikiamų paslaugų kokybei.
Kava geriama retai ir kavagėrio metu stengiamasi atlikti pareigas. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad žmogus bendruomeniška būtybė, ir pavyzdžiui, vienoje įstaigoje dirbantys, bet skirtinguose kabinetuose sėdintys darbuotojai natūraliai pasiilgsta žmogiško bendravimo. Todėl „uoliųjų“ kavagėriai, mano nuomone, yra netgi naudingi. Įstaigos darbuotojai savo pareigas atlieka tinkamai, jas laiko prioritetu, pabendrauja kolektyve, taip atšviežindami smegenis, tuo pačiu yra galimybė aptarti darbo reikalus gyvai. Tikrai nesuprasiu, kuomet žmonės darbe, nesvarbu kokio pobūdžio jis bebūtų, verčiami bejausmiais robotukais.
Naglieji - tai tie, kuriems kavos gėrimo procesas svarbiau už atliekamus darbus. Jie man primena vairuotojus, kurie kelyje nemato važiuojančių gretimoje juostoje. Ritualas jiems - viskas. Gerdami kavą nekreipia dėmesio į aplinkinį pasaulį: žmogus palauks, kolega perskambins, darbai bus padaryti vėliau. Jų palaimingą ramybę gali sutrikdyti tik „valdžia“, t.y. tie, nuo kurių jie patys yra priklausomi.
Atkreiptinas dėmesys, kad žmogaus ignoravimas dėl kavagėrio nėra orientuotas tik į išorę. Pačiam ne kartą teko įsitikinti, kad paskambinus ne laiku, ne tik informacijos negausi ir su kolega nepasitarsi, bet greičiausiai ir telefono ragelio kavos gėrimo metu niekas nekels. Taigi, tie, kurie priskirtini naglųjų grupei yra verti visos mokesčių mokėtojų pagiežos, nes kenkia dvigubai: ne tik neatlieka savo pareigų, bet ir trukdo kitiems, bandantiems jas atlikti.
Tiesa, jeigu reikėtų išvesti santykį, kiek tarnyboje yra „uoliųjų“ ir naglųjų - nesiryžčiau, nes ir vienų ir kitų teko sutikti daug. Spėčiau, kad vis tik santykis gerėja „uoliųjų“ naudai, nes po truputį keičiasi darbuotojų karta ir neatsakingų, naglų kolūkiečių mažėja. Tiesa, manau, kad visuomenei viskas atrodo priešingai, nes, kaip sakoma, „šaukštas deguto..., t.y. į kavą paniręs tarnautojas, iš paskos visus nusitempia“.
Dar yra individualistai. Tai žmonės, kurie nesiderina prie kavą geriančiųjų ritmo. Jeigu yra nuotaika, jie pasėdės kavą gerdami kartu su visais, jeigu ne, išgers vieni. Jiems taip pat nesvarbu kava šalta ar karšta, svarbu yra noras ją gerti. Neretai individualistai kavą geria darbo vietoje.
Bendras visų išvardintų kavą geriančiųjų tipų, kavagėrių laikas būna labai įvairus, priklausomai nuo darbo pobūdžio. Vienareikšmiškai galima teigti, kad pagrindinis kavagėris būna ryte. Sujungiami kompiuteriai, tikrinamas elektroninis paštas ir daroma kava. Ritualas trunka nuo pusvalandžio iki valandos. Antras kavagėris būna po pietų praėjus maždaug valandai ar pusantros, šis laikas skirtingose įstaigose nėra vienodas, priklauso nuo nusistovėjusių tradicijų. Visi kiti kavos gėrimai dažniausiai yra pavieniai ir ne masiški, bet palieka ryškų pėdsaką – kvapą. Sakiau, kad nesu kavos mėgėjas, tačiau man patinka jos kvapas. O kvapas ir tvyro ilgiau nei vyksta pats procesas, ypatingai jeigu kabinetų langai papuvę, o tarp durų vaikšto skersvėjai.
Kavos įvaizdis svarbiau nei rezultatas?
Dėl tarnybos klaidų, įvaizdžio, darbo rezultatų ir pan., kaltę verčiantys kavai man primena Dzūkijos kaimo keliu žingsniuojantį arklį su lopais ant akių, kad pravažiuojančių automobilių nesibaidytų. Darbai tarnyboje nesidaro ne dėl geriamos kavos, o sisteminių trūkumų. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad tarnyboje tiesiog nėra normalios personalo vadybos. Ir minėdamas žodį vadyba „gink die“ nenoriu pasakyti, kad tarnyboje dirbantys personalo skyriai prastai atlieka darbą. Jie tiesiog puikiai organizuoja žmonių priėmimą ir atleidimą, rengia įsakymus, pareigines ir dažnai beverčius mokymus už mokesčių mokėtojų pinigus (O! Gera mintis, reikės aprašyti įvadinius tarnautojų mokymus – buvo linksma). Tačiau jeigu personalo vadybą lyginti su ekonomika, tai tokia vadyba tėra paprastutė buhalterija.
Čia nėra normalių motyvavimo, skatinimo priemonių (čia neturiu minty už nieką skiriamų priedų ar karjeros per pažintis), čia nesigirdi žodžių: našumas, darbo efektyvumas, orientacija į rezultatą, čia darbuotojų kontrolė dažnai tėra tik formali, nes vadovai dažnai neturi žalio supratimo, kiek laiko darbuotojas užtrunka atlikdamas kasdienius darbus, čia žodis „prioritetas“ yra tik kažkur tolumoje girdimas aidas planų ir ataskaitų „apie nieką“ jūroje ir t.t. Tačiau tai kita plati tema, kurią paliesiu aptardamas savo pasiūlymus, kaip valstybės tarnybą būtų galima tobulinti.
Tikrai nebenoriu būti tik kritikas ar niurgzlys, tačiau nenoriu blaškytis ir apie viską kalbėti nenuosekliai. Šiuo trumpu ekskursu apie personalo valdymo problemas, norėjau parodyti, kad tarnyboje iškylančių bėdų priežastys yra sisteminės, ir visiškai nesusijusios su darbuotojų pomėgiu gerti kavą. Pripažįstu (ir būtų kvaila teigti priešingai), kad yra atvejų, kai piktnaudžiaujama kava, kai dėl to neaptarnaujami žmonės, kai nebejaučiama riba tarp malonumo ir pareigos. Tačiau tai pat manau, kad reikia atsisakyti kraštutinumų ir bendravime būti labiau pakantiems vieni kitiems.
Tarnautojas, atliekantis kūrybinį darbą, niekada neturės tokio darbinio ritmo, kaip kolega, registruojantis raštus ar išduodantis pažymas. Sėdintis kabinete (kažkodėl visi išskiria tik šią tarnautojų „rūšį“) bus įpratęs prie vienos aplinkos, o važinėjantis po objektus ar pas klientus - prie kitokios. Todėl dar kartą išskirdamas atlikto darbo ir rezultato svarbą, kavą mėgstantiems noriu palinkėti skanios kavos. Arbata vis tiek skanesnė.