Ne? Jeigu valstybės tarnybą traktuoti kaip moterį, o tarnybos IT ūkį, kaip automobilį su atidarytu dangčiu, tai bus labai taikli analogija.

Situacija

Šaukia šefas: „ateik, pažiūrėsi, čia man meilas neišsisiunčia“. Ateini, pažiūri, o jis tiesiog sėdi „outlook‘ą“ atsidaręs ir net nemėgina nieko siųsti. Nes tiesiog nemoka. Dar žinokit, visi, kurie moka dirbti „Word‘u“ ar „Excel‘liu“ yra vadinami kompiuteristais, nes jų galima paklausti, kaip pasidaryti lentelę.

Sugenda įstaigos referentės kompiuteris. Prie jo prijungtas spausdintuvas, kurio pagalba spausdina visi įstaigos darbuotojai. Skambinu į IT skyrių, kuris yra centiniame padalinyje, nupasakoju situaciją. Man sako: „atvežk“. Atleiskit, dovanokit, tai jie IT skyrius, ar aš? Ir tik nepulkit man „putoti“, kad mano pareiga ne tik tarnautojo darbą atlikti, bet ir žinoti, kas pasidarė „Windows‘ams“, kodėl nėra ryšio su centriniu serveriu ir apskritai, kodėl aš negaliu pats susitvarkyti, kad mano darbo vietą aptarnaujanti IT technika veiktų nepriekaištingai. Skambinu „šefei“, ši sako: „jo, nuvežk“. Klausiu su kuo?

Su savo mašina – atsako. Tai gal ačiū. Aš gal geriau užsirakinsiu nuo linčo teismą pasirengusių padaryti klientų (negali spausdinti – negali aptarnauti), nes geldai, kurią įstengiau nupirkti už savo atlyginimą, kurui neužtenka. Po darbo nebebus galimybės iš kito miesto galo pasiimti žmonos, nes tam skirtas kuras sunaudotas įstaigos kompiuterį nuvežti į IT skyrių. Jaučiu neapsakomą motyvaciją tarnauti valstybei.

Išaušo diena, kuomet gavau naujut naujutėlaitį, plačiaekranį, mažiau akis gadinantį monitorių. Apsiseiliojęs iš laimės prisijungiu pats, nekreipdamas dėmesio, kad IT specialistas jį man atvežė ir nutrenkė ant stalo (suprask: žino, kad pats moku). Na ir ką? Prijungiu, veikia, bet... jis plačiaekranis su specifine (šiai situacijai) raiška, o mano senukas kompiuteris su savo integruota vaizdo plokšte tokios nepalaiko.

Vaizdelis „pasakiškas“ – viduryje stačiakampio formos monitoriaus ekrano kvadratinis vaizdas, o iš šonų dvi plačios juodos juostos. Tikras langas į pasaulį. Iš pradžių galvojau, kaip nors apsiprasiu. Bet ne. IT skyrius padėti negali, nes tiesiog neturi atliekamos vaizdo plokštės, naujos pirkti nesiruošia ir sako – pakentėk. Šiuo atveju pakentėk reiškia – nėra ko tikėtis, kad problema bus išspręsta. Teko pačiam ieškoti vaizdo plokštės, ją įsigyti, įsidėti, susirasti driver‘į (programą užtikrinančią jos veikimą) ir tada jau džiaugtis nauju monitoriumi, rodančiu taip, kaip reikia.

Pakilkime šiek tiek į aukštesnį lygmenį. Mes turime įstaigos vadovo patvirtintą instrukciją, kaip reikia elgtis su IT įranga. Ten surašyta tai, ko realiai niekas nesilaiko, laikosi formaliai arba minimi faktai tiesiog pasenę. Bet tai tik žiedeliai, prieš tokius „žvėris“, kaip elektroninis parašas, elektroniniu būdu užsakomos paslaugos ir pan. Gavęs tarnautojo pažymėjimą su „čipu“ ir PIN kodu voke, juos nukišau giliai į stalčių. Jais tiesiog niekas nesinaudoja. Eiliniai specialistai, ko gero, tuo naudotųsi, jeigu būtų pavyzdys iš valdžios, bet jiems šios kosmoso technologijos per sudėtingos. Elektroniniais leidimais išmoko naudotis, kitaip į patalpas nepatektų, na o jau patekus, pasirašinėti gali ir šratinuku – juk kabinete kiečiausias.

Vėlgi tęsti būtų galima, nes kur nepaimsi - ten skylės. Mašinos be GPS įrangos, niekas judėjimų (o tai reiškia ir mokesčių mokėtojų pinigų) neseka. Paprastus, bet kam prieinamus „Excel‘lio“ failus vadina duomenų bazėmis, frazė CRM (angl. Customer Relationship Management, liet. santykių su klientais valdymas) niekam nieko nesako, ką jau kalbėti apie pritaikymą, mobiliųjų technologijų taikymas paslaugose niekam neįdomus ir t.t. ir pan.

Sprendimai

Komentaruose vis burbama, kad tik peikiama ir nieko nesiūloma. Nusprendžiau pasiūlyti. Tokį straipsnio pavadinimą pasirinkau neatsitiktinai. Šiam momentui, tarnautojui skiriamas kompiuteris - tai tik brangi spausdinimo mašinėlė. 90 proc. tarnautojų kompiuterį naudoja darbui su ofiso programomis (Word, Excel ir pan.), el. pašto reikmėms ir  naršymui internete.

Kaip nurodo VTD (Valstybės tarnybos departamentas) 2012 m. sausio 1 d. tarnyboje buvo 52 474,67 užimtos darbo vietos. Šį skaičių galime versti į atlyginimus, stalus, biuro techniką, kanceliarijos priemones, komunalinius mokesčius ir į visa kita, kas reikalinga darbo vietos išlaikymui. Pavertę į kompiuterius turėsime 52,5 tūkst. rašomųjų mašinėlių varomų elektra su didelėmis galimybėmis, kurių dirbantieji neišnaudoja arba išnaudoja nepakankamai. Tačiau grįžkime prie siūlymų, kurių pateikiu tris. Tai galėtų būti pradžia modernizuojant ir optimizuojant tarnybą IT srityje (jokiu būdu jais nereikėtų apsiriboti).

Pirmas siūlymas: kuo greičiau pereiti prie atviro kodo. Visiems „Windows“ fanams, įnirtingai laužantiems ietis dėl jų pranašumo prieš atvirtąjį kodą, net ir neturėdamas IT išsilavinimo, duosiu į kaulus, galvą, kepenis, smegenis ir kur tik nori – neįrodys man, kad mokama programinė įranga yra reikalinga valstybės tarnyboje (nekalbu tik iki 10 proc. esamo specifinio poreikio).

Antras pasiūlymas: procesų valdymą perkelti į internetą. Tai reikštų ne tik privalomą elektroninio parašo įdiegimą tarnautojams, bet ir klausimų nagrinėjimą perkelti į viešąja erdvę. Vizija maždaug tokia: atėjo klientas, atnešė prašymą, jis čia pat registruojamas, vedamas į el. sistemą ir klausimo nagrinėjimas susiejamas su kliento sąskaita (čia variantų gali būti daug: el. parašas, registracija sistemoje, el. bankininkyste ir pan.).

Klientui pageidaujant (arba leidus, priklausomai nuo asmens duomenų apsaugos) klausimas būtų nagrinėjamas interneto portale vaizduojant sprendimo progresą, t.y. terminus ir pas kokį tarnautoją šiuo metu klausimas „nugulęs“. Taip viešai būtų galima demaskuoti tuos, kurie realiai tik trina kėdę, bet naudos neneša arba neša minimaliai, nustatyti realius darbo krūvius, atsikratyti imitavimo, faktiškai ir svarbiausia viešai įvertinti pareigybių ir tarpinių grandžių tarp jų poreikį.

Trečiasis: įstatymu įteisinti ir atlikti visuotinę kompiuterinio raštingumo atestaciją tarnautojams. Visiems suprantamas ECDL pažymėjimas ar raštingumo garantu turintis būti aukštasis išsilavinimas yra ne kas kita, kaip akių dūmimas. Šiai dienai nerasite tarnautojo be ECDL arba neturinčio diplomo, kuriame būtų nurodyta, kad jis sėkmingai išlaikęs jį atitinkantį informatikos kursą. Palyginimui su verslu, nerasite nė vieno, kuris sėdėtų tam tikro IT lygio išmanymo reikalaujančiame darbe ir nemokėtų to, ko reikalaujama – jis tiesiog nedirbtų.

Per savo darbo stažą tarnyboje sutikau dešimtis žmonių, kurie turi ECDL‘us, bakalaurus ir magistrus ir nė velnio nemoka elgtis su kompiuteriu. Dar daugiau – dauguma tokių vadovauja. Iš man vadovavusių trijų vadovų, kompiuteriu pakankamai mokėjo naudotis tik vienas. Manau, seniai laikas jiems nešdintis, nes šis trūkumas juos smarkiai atitolina nuo visuomenės poreikių supratimo.

Beje, kalbant apie IT specialistus, dirbančius tarnyboje. Pasitaiko visokių, bet didesnioji dauguma savo darbą išmano. Deja, jie yra situacijos įkaitai. Jų iniciatyvos ir kompetencijos lygiai taip pat neįdomios, kaip ir kitų sričių specialistų, tuo labiau, kad šios srities naujovės sunkiai suprantamos tiems, nuo kurių priklauso galimybė jas įgyvendinti.

Šį tekstą surinkau su asmenine, neprabangia spausdinimo mašinėle, laisvą nuo darbo dieną...