Ne kažin koks vardas, sutikite. Bet vardas juk reikalingas tam, kad kiti galėtų į tave kreiptis, apie tave kalbėti ir kitiems papasakoti. O aš neturiu nieko, kas į mane kreiptųsi, kas pašauktų ir pagirtų ar apie mane pasakotų. Kadangi esu tvirtai įsitikinusi, kad tai kažkoks nesusipratimas, kuris kuo greičiau turi būti ištaisytas, noriu pasirodyti plačiajai visuomenei, nes turiu tikrai ne vieną privalumą, kurio niekas nepastebės man tupint tarp keturių narvo sienų sanitarinėje tarnyboje (tai dar vienas nesusipratimas, kuris turi būti kuo greičiau ištaisytas).
Bet apie viską iš pradžių.
Taigi, esu pati išraiškingiausia ir meiliausia kalytė pasaulyje. Sakysit, nekuklu? Na, aš ir nesu iš tų kukliųjų. Man gi tik pusė metukų, aš dar visiškas vaikas, tad noriu tik dūkti, dūkti ir dar kartą dūkti. Gerai, dar pagraužti ką nors. Bet neturiu, ką, su kuo ir kur.
Sanitarinėje tarnyboje dūkti neleidžia, čia labai griežta tvarka. O aš taip noriu, taip noriu, kad negaliu. Taip noriu būti kažkam pačia geriausia drauge, kasdien gaudyti ir atnešti kamuoliuką, šėlti kieme, o pavargusi ir prieš eidama pailsėti į šiltą minkštą savo guolį (įdomu, koks jausmas turėti kažką savo) dėkingai lyžtelti mane glostančias rankas (tik pažiūrėkit, kokį liežuvį turiu, ne juokas) ir savo šelmiškom akytėm pažvelgti į tas akis, kurios man jau bus tapusios vienintelėmis ir pačiomis brangiausiomis.
Žinot, ko dar labai noriu? Kad man duotų vardą. Kad mane šauktų, girtų, manimi didžiuotųsi ir kitiems apie mane pasakotų, kad esu geriausias pasaulyje šeimos šuo. Prižadu, aš tikrai būsiu to verta: meili, žaisminga, šelmiška ir pati ištikimiausia. Visur ir visada kartu.
Pamatysi, kaip bus linksma: darbe patirtą stresą akimirksniu išsklaidys šypsena, kai aš džiugiai pasitiksiu Tave pargrįžtantį namo, liūdną nuotaiką darganotą savaitgalį kaip trintuku ištrins mano žaismingumas, o jei nepatingėsi kasdien valandėlę su manim kaip reikiant padūkti lauke (aš visada pasiruošusi), galėsi pamiršti sporto klubus ir dietas. Geresnės asmeninės trenerės už mane tikrai nerasi, o honoraro prašau nedidelio - tik meilės, dėmesio ir tinkamos priežiūros.
Aš – ne būdos ir ne voljero šuo, ne piktas sargas ir ne apsauginis „skambutis“. Aš trokštu nuolat būti šalia tavęs, būti tavo šeimos, tavo gyvenimo dalimi. Visur ir visada kartu. Juk mudu tiek daug galėsim vienas iš kito išmokti.
Pažiūrėk man į akis, labai gerai pažiūrėk – jei jau žinai mano vardą, ateik į Vilniaus gyvūnų san. tarnybą „Grinda“ L. Giros g. 131, ir pasiimk mane, Nr. 595. Padovanok man vardą ir atraskim kartu daugybę mažų ir didelių stebuklų šiame nuostabiame pasaulyje, kurio aš dar neturėjau galimybės pažinti.
Ateik, aš labai tavęs laukiu. Gali man ir paskambinti (8 5 273 61 88) – „Grindos“ darbuotojai neatsisakys pakviesti manęs prie telefono, o jei negalėsiu tuo metu atsiliepti, patys suteiks daugiau informacijos apie mane.
(Kol kas) bevardė kalytė Nr.595 iš Vilniaus gyvūnų san. tarnybos