Bet viena visada aišku – čia įlipus, turi vienintelį lūkestį – pasidaryti nematomu didelėj krūvoj tų, kurie nori to paties. Bent dešimčiai minučių šiandien. Pastovėti ir nejausti įtampos, kad privalai kažką sakyti ar žiūrėti į akis, nes reikia. Tai daryti čia būtų net nepadoru, o bent vienas nepažįstamasis šalia tikrai paspėliotų, koks asmenybės sutrikimas tave kankina.
Visi keliauja didelėje dėžutėje ant ratų. Ta pačia kryptimi, daugiau ar mažiau. Visai nemenkas panašumas. Bet kartais pastebi, kad vis keliauji su tais pačiais. Po kelių tokių pastebėjimų, nebeaišku, ar čia jau reikia pasisveikinti, ar užteks šyptelėti, taigi susidūrus žvilgsniams, mintyse nusišypsai tam pastoviam bendrakeleiviui, bet viskas, ką ištransliuoji į išorę, tai tik keistą, truputį išsigandusį žvilgsnį.
Na, ką gi. Pabandysiu vėl, kai „susižiūrėsim“. Nors ne. Pagalvos, kad nesveika arba persekioja. Gal tiesiog kitąkart, kai vėl susitiksim, nes jau aišku, kad šita pasimatymų grandinė nepaims ir nenutrūks. Nebent išsilaikysiu teises arba jis persikraustys, kur nors kitur. Būtų gaila, bet išgyvenčiau.
Kitąkart pastovusis bendrakeleivis vėl įlipa ir šįkart valgo kebabą. Koks jis nepriklausomas, kaip jam tikrai nerūpi, ką kiti apie jį mano, kad ima ir valgo, čia prie visų. Žavu. Turbūt kviečia merginas į išradingus pasimatymus, kur daug juokauja ir visada sumoka už kavą. O, ir vėl pasižiūrėjo. Labas ir tau. Tavo batai šiandien gražūs ir nujuodinti, gal tikrai buvai pasimatyme.
Man patinka jo veidas. Jis toks išbalęs, truputį pajuodusiais paakiais. Sakyčiau, kad narkomanas ar šiaip „constantly sleep deprived“ (liet. nuolat neišsimiegojęs) lunatikas, bet per daug susitvarkęs. Dar tas laikrodis ant rankos ir kampuotas žandikaulis. Akivaizdžiai dirba IT įmonėje ir visada sėdi prie kompo krapštydamas kodus. Back-end developeris, nes front-endai dažniausiai meniškesni būna. Visada norėjau eit į pasimatymus su programuotojais.
Įdomu, kaip jaučiasi žmogus, kai į jį taip kažkas žiūri. Ar jis tai pastebi? Na, kol neatsisuka, galvosiu, kad net nenumano. Kaip jaučiasi vyras, kai į jį slapta žiūri moteris? Va, pakeiti dėmenis ir viskas skamba, kaip romantiško filmo pradžia.
Po kelių mėnesių priėjau prie jo bare ir energingai pasakiau „labas“ ir kad kaip juokinga, bet mes visada važiuojam tuo pačiu troleibusu. Jis nepastebimai atsitraukė ir nieko neatsakė. Priverčiau mat žmogų pasimesti. Kol laukiau reakcijos, įsižiūrėjau į jo veidą ir kažkaip visi pamąstymai ir istorijos apie jį staiga neteko pagrindo.
„Troleibuse kaip kine“, – perskaitau, važiuojant namo. Bet tegul kartais viskas ir pasilieka tam troleibuse.
Mano kelionės pasidarė ramios ir tokios pačios. Kurį laiką vengiau žvilgsnių, net ir tų atsitiktinių, bet neseniai sugalvojau nauja užsiėmimą – juos visad sugauti ir žiūrėti, kol kitas neištvers ir nusisuks. Kartais tai trukdavo milisekundę, o kartais rasdavau tokį pat žaidėją ir viskas užsitęsdavo iki pusės minutės, po kurios sekdavo sutramdytas juoko pliūpsnis. Nes na, kitaip nepadoru būtų. Žinoma, čia tik tomis dienomis, kai jaučiausi kaip nugalėtoja, o vyriškų kvepalų ir pavasario mišinys rasdavo kitą auką.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo patirtimi ar nuomone? Papasakoti apie tai, kai jūs taip pat bandėte susipažinti su įsimintinu vaikinu ir mergina? O gal žinote triuką, kuris papirks kiekvieno širdį? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: