Šanti

Internetiniame puslapyje radau katytės nuotrauką. Vargšiukė buvo susispaudusi kamputyje, iš nuotraukų metėsi, kad jos narvelis prekybos centre, tad pasiskambinau nurodytu telefono numeriu.

Sulaukiau labai liūdnų žinių, kad katytei buvo per sunku prekybos centre, ją labai gąsdino žmonės ir ji sunkiai susirgo, todėl dabar ji klinikoje. Su mama pasitarusios nusprendėme nuvažiuoti jos aplankyti. Kai mums ją atnešė, išvydome mažytę, liesą, apsisnarglėjusią, susigūžusią katytę.

Ji nuolat čiaudėjo, vis reikėdavo valyti jai nosytę, mat burnoje buvo infekcija. Gydytoja iškart pasakė, kad katytė negali valgyti. Mes su mama susižvalgėme ir nusprendėme katytę priglausti. Ilgai dar valėme nosytę, maitinome tik smulkiai sutrintu maistu, girdėme antibiotikais. Ji nežaidė, buvo baili, labai tingi, uždara, tačiau kantriai laukėme, kol Šanti pagerės. Vieną rytą mums pabudus Šanti pradėjo dūkti, valgyti, bėgioti, lipti ant kelių, glaustis. Ji pasveiko! Tapo mūsų namų mažąja karalaite. Dabar visada būna šalia, murkia, atsigula tame kambaryje, kur yra žmonių, naktį miega prie šono.

Grįžus namo visada pasitinka, o šaukiant ją vardu atsiliepia sumiauksėdama. Nuo 2011 metų su kiekviena diena Šanti mūsų gyvenimą padaro ramesniu (juk neveltui „Shanti“ iš hindi kalbos išvertus reiškia „ramybė“). Jos dėka namuose mes tyliai šnekame, nesipykstame, ji priverčia mus daug šypsotis dėl savo išdaigų. Labai džiaugiuosi, kad mūsų namuose yra ši katytė.

Tera

Draugas šią šunytę rado statybinių prekių parduotuvėje visiškai mažą, penkių savaičių amžiaus. Nusprendžiau tą pačią dieną šuniuką aplankyti. Man atėjus pas draugą į kiemą, kalytė iškart pribėgo prie manęs. Girdėjau, kad yra sakoma, kad ne žmogus renkasi šunį, o šuo renkasi šeimininką. Nusprendžiau ją pasiimti, kadangi draugas jos ilgiau negalėjo laikyti. Parsivežus ją namo buvo šiek tiek neramu dėl Šanti, tačiau jos labai greitai susidraugavo.

Namuose išvydau ne pačius gražiausius vaizdus – Teros pilve gyveno labai daug kirminukų, nors apetitu Tera tikrai nesiskundė. Galvojau, kad tai dar vienas šuo, kuriam padėsiu rasti namus, bet... Jos buvo neįmanoma nepamilti. Ji puikiai susidraugavo su naujuoju vardu – Tera. Grįžusi vakare po darbo išvydau, kaip Tera guli pas mamą ant pagalvės ir miega, tada mama ir pasakė: „Teros niekam neatiduosime“. Ir taip ji su mumis jau pusantrų metų.

Ragauja skaniausius patiekalus, miega kartu lovoje, turi guolį, kuriame laiko tik savo žaislus. Kartu bėgiojame krosus, vasarą susirado naują pramogą – maudynes ežere. Mėgsta visada būti dėmesio centre, dainuojant atsiliepia ir mielai įsitraukia pastūgauti kartu. Tera yra labai protinga, greitai išmoksta naujas komandas, ji labai žaisminga ir ištverminga.

Gražiai elgiasi su kate, visada ją užleidžia pirmą, kartais namuose jos žaidžia gaudynių, turiu įtarimų, kad tai girdi ir kaimynai. Taip pat mėgsta kartu įsitaisyti lovoje. Tera turi savo mėgstamiausią žaisliuką „spinduliuką“ – raudoną lazerį, kurį gali vaikytis nors ir visą dieną. Visą laiką svajojau apie šunį ir dabar turiu pačias geriausias drauges – Terą ir Šanti. Tvirtai tikiu, kad laikui bėgant būtinai priglausiu dar vieną šunį.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!

Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.