Pomėgį atrado smėlyje
18-metė mergina pasakojo, kad prieš porą savaičių, su draugais vaikštinėdama Baltijos jūros pakrante, netikėtai prieš save išvydo vandens „nušlifuoto“ stiklo gabaliuką. Paėmusi jį į rankas, Ieva pradėjo dairytis aplink ir netrukus suprato, kad smėlyje bangų nugludintų stiklų – daugybė.
„Į krantą buvo išmesta daug stiklinių akmenukų. Man jie atrodė labai gražūs, todėl prisirinkau pilną saują ir parsinešiau namo. Čia jie išdžiuvo, nubyrėjo smėlis. Pamaniau, pasidarysiu apyrankę“, – savo pirmąjį dirbinį prisiminė papuošalų kūrėja.
Pasidariusi apyrankę mergina ėmėsi pakabuko. Savo dirbinį ji nufotografavo ir parodė draugams, iš kurių ir susilaukė pirmųjų užsakymų. Ieva šiuos dirbinius atidavė nesitikėdama užsidirbti, tačiau supratusi, kad yra norinčių ir daugiau, ėmėsi, kaip ji įvardija, „verslo“.
Baiminasi vasaros
Kadangi mergina dažnai su draugais vyksta prie jūros, nugludusių stiklų prisirankioja nuolat. Tiesa, jų ieško tik tam tikruose paplūdimio ruožuose, nes, anot jos, šių akmenukų gali rasti ne visur. Tiksliai įvardinti vietos mergina nesutiko, nes, kaip teigė, tai verslo paslaptis.
Artėjant vasarai, Ieva baiminasi, kad daugybė poilsiautojų nugludusius stiklus išrinks, tačiau papuošalų kūrėja save ramina, kad galbūt šie gražūs akmenukai nieko pernelyg nesudomins ar tiesiog kaip grybai miške nuo grybautojų pasislėps.
Skirtingos istorijos, skirtingi likimai
Ieva pripažįsta, kad dirbinius, kuriuos ji daro, pasidaryti gali kiekvienas. „Akivaizdu, kad kiekvienas gali padaryti bet ką“, – sakė ji. Tačiau mergina pabrėžė, kad šis darbas reikalauja pastangų ir laiko, nes reikia ir gražiai pateikti, ir pasirūpinti pakabuko kokybe.
Nors pakabukai iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišsiskiriantys, kiekvienas jų yra savaip unikalus. Ant visų merginos papuošalų yra karoliukas, kuriame išdegintas skiriamasis ženklas „B17“. Raidė „B“ reiškia pirmąją jos pavardės raidę, o 17 yra laimingas Ievos skaičius. „Man atrodo, kad kiekvieną pakabuką paženklinusi savo laiminguoju skaičiu, perduodu kitiems laimę“, – juokdamasi kalbėjo ji.
Papuošalų kūrėjos teigimu, skirtingos istorijos ir likimai stiklo vėriniams teikia savito žavesio. „Įdomu tai, kad kiekvienas stiklo gabaliukas, kurį randu, turi savą istoriją, – sakė mergina. – Neaišku, nei iš kokios šalies, nei iš kokio laivo ar kranto šukė atsirado jūroje.“
Ieva save vadina prietaringa, tačiau paklausta, ar nebijo stiklų su tamsiomis istorijos dėmėmis, ji tikino, kad kiekviename daikte, kad ir kurioje blogoje vietoje jis yra buvęs, galima įžvelgti ir teigiamų dalykų.
Atneša sėkmę
Mergina teigė, kad papuošalai užima svarbią vietą jos gyvenime. „Aš juos vadinu amuletais, – juokaudama kalbėjo ji. – Tie amuletai atneša sėkmę, laimės ir suteikia stiprybės. Labiausiai mėgstu apyrankes. Vieną jų man padovanojo draugė, linkėdama sėkmės egzaminuose. Prieš juos vis gniauždavau rankose tą apyrankę ir galvodavau, kad tik man pasisektų. Ir išlaikiau puikiai!“
Ieva pasakojo, kad papuošalai svarbūs ne tik grožiu, bet ir reikšme, todėl itin išsiskiriančių ar prabanga dvelkiančių papuošalų neturi. „Man patinka paprasti dalykai. Niekada nesidėčiau tos kelis kilogramus sveriančios, blizgančios grandinės ant kaklo ar panašiai“, – pusiau juokais, pusiau rimtai teigė mergina.
Prikelia iš pelenų
Ieva atskleidė visada norėjusi užsiimti kokia veikla, tik, deja, daugelis jos planų nepasiteisino.
„Bandžiau šį tą pardavinėti savo rankų darbo, tik man tai nepasisekė. Tačiau tai, ką darau dabar, yra labiausiai mano pavykusių „projektų“. Manau, kad kiekviena veikla, kurią žmonės daro, jeigu tik ji yra mėgiama, prikelia iš pelenų“, – kalbėjo ji.
Papuošalų kūrėja tikino, kad net jeigu neatsirastų pirkėjų, ji vis tiek darytų pakabukus. „Pasidaryčiau visus sau, – juokėsi kretingiškė. – Man tai patinka ir yra gražu, o jeigu ir kitiems patinka, tada išvis labai smagu.“