Artėjančio dviračių sezono proga arba kaip sugyventi kelyje

Labai tikėtina, kad esi pilnametis, turintis vairuotojo pažymėjimą ir dažniau ar rečiau vairuojantis automobilį ar kokią kitą motorinę transporto priemonę. Mažai tikėtina, kad esi dviračių entuziastas, kuris juo važinėja ir žiemomis. Irgi mažai tikėtina, kad aktyviai naudoji abi transporto priemones iš šių kategorijų – tiek motorines, tiek nemotorines.

Manau, labiausiai tikėtina, kad esi pilietis, kuris dažniausiai važinėja su automobiliu ir ant dviračio atsisėdi kelis kartus per metus pavažinėti po kokį parkelį, miškelį ir per tuos prisėdimus nuvažiuojantis iki 20 kilometrų. Bet rašinėlis ne apie tai. Rašinėlis apie tai, kaip sugyventi abiejų transporto priemonių vairuotojams (taip, taip – dviratis transporto priemonė, o ne žaislas) keliuose. Rašinyje remsiuosi savo subjektyvia patirtimi.

Pradžioje, dėl įdomumo šiek tiek statistikos: su dviračiu aktyviai važinėju tris metus. Aktyviai – tai ne du ar trys kartai per sezoną 20 km atstumu nuo namų, o maždaug 5000 kilometrų per apytiksliai pusę metų. Kartais turint laisvo laiko ir nusiteikimo sėdi ant dviračio ir iš Kauno išmini į Palangą, kas važiuojant ne automagistrale (nelegalu, visiškai nemalonu, bet sąlyginai greičiau nei kitais keliais) sudaro ~260 kilometrų, o jei su nukrypimais į šalį – gali ir visi 300 gautis. Ryte išvažiuoji, vakare jau būni vietoje.

Nesvetima man ir motorinė transporto priemonė – važiuoju tada, kai reikia. Kaip taisyklė, žiemą prireikia dažniau nei vasarą.

Taigi, apie važinėjimą dviračiu.

Kaip ir priklauso, važinėjant dviračiu ten, kur nėra dviračių ir (ar) dviračių ir pėsčiųjų takų, važiuoju ten, kur ir priklauso – gatve, kiek įmanoma arčiau dešinio kelkraščio (vieno metro taisyklės jau senokai nebėra – dėl to važiuoju kiek įmanoma arčiau). Važinėjimo šaligatviais, kuris pagal viską skirtas pėstiesiems, netoleruoju ir to pats vengiu, kiek galiu. Esant progai, paprotinu ir kitus dviratininkus, kad šaligatviai skirti pėstiesiems.

Dažniausiai skundžiamasi, kad gatve važiuoti nesaugu, pavojinga, automobiliai dviratininkų nemato ir taip toliau. Šiaip važinėti šaligatviais ten, kur eina pėstieji, irgi yra pavojinga – gali tas žmogus netyčia ir tavęs nepastebėti ir staiga pakeisti ėjimo kryptį tiksliai tau po ratais. Būtent tada, kai sustoti, net ir važiuojant tokiu gana liaudišku tempu (iki 20km/h) jau bus itin sunku (o tada - jau ir griūtys, blogesniais atvejais galimi ir lūžiai). Ypač tai galioja vaikams – čia jų lyg ir nėra, o štai, žiūrėk, jau kone lenda po ratais.

Pasiūlymai: dviratininkai – važiuokite gatvėmis ten, kur galite ir gerai įsidėmėkite vieną taisyklę – ten važiuoja ir daug kitų transporto priemonių (kitaip – ne vienas tu kelyje). Visi turi pasistengti sugyventi draugiškai ir vienas kitam netrukdyti, nekelti pavojaus sveikatai (dviratininko kliudymas veidrodėliu, „apvažiavimas“ penkių centimetrų atstumu nuo vairo gali baigtis labai liūdnai, aišku, ne automobiliui, o dviratininkui), turtui (aplamdytos durelės, išdaužta lempa yra labai konkretūs nuostoliai). Nors kartą atidžiai perskaitykite kelių eismo taisykles ir jų laikykitės, bet būkite pasiruošę, kad bus tokių, kurie jų nesilaikys.

Kitas pastebėjimas yra susijęs su dviratininkų manevravimu gatvėje ir vairuotojų nepasitenkinimu. Vairuotojai dažnai skundžiasi, kad mieste, ypač kai susidaro spūstys („kamščiai“), dviratininkai užuot juose stovėję, važiuoja į priekį ir neretai tai daro „nardydami“ tarp juostų. Suprantu, kad gal ir pikta (sankryžos kirtimas tikėtinas po penkių minučių, iš kurių didžioji laiko dalis – stovėjimas, o čia kažkoks dviratis pro tave prarieda ir tą pačią sankryžą kerta po nepilnos minutės). Čia pat surandamas ir pagrindas pykti – jis tai padarė važiuodamas tarp pirmos ir antros juostos, o turi važiuoti gi kiek įmanoma arčiau kelkraščio (daug kas taip galvoja, nors galima pamėginti pasiginčyti – sustojęs automobilis kaip ir yra kliūtis, kurią galima apvažiuoti jei nesutrukdysi kitiems).

Šioje vietoje pamėginkime suprasti ir dviratininką – stovėti penkias minutes „kamštyje“, mėgautis naftos produktų kvapais nei malonu, nei sveika, nei, netgi sakyčiau, ne itin pagrindžiama sveiku protu. Natūralu, kad jis „lenda“ į tą tarpą tarp vienos krypties eismo juostų (iš praktikos pastebiu, kad ten dažnai būna sočiai vietos pravažiuoti) ir taip sutaupo laiko. Manau, kad dauguma dviratininkų labai mielai važiuotų ir šalia to kelkraščio (lįsti tarp tų juostų ir paskui įmanevruoti atgal į pirmą juostą nėra smagu), bet čia atsiranda bėda – dalis vairuotojų prie kelkraščio palieka tarpą, pro kurį su dviračiu, na, niekaip nepravažiuosi.

Nieko, pagalvoji – gal nematė, nesitikėjo, gal tiesiog nepagalvojo ar dar kas. Pastovėsiu ir aš. Šiek tiek pikčiau pasidaro, kai tam tikri vairuotojai tarsi pastebėję dviratininką to plyšio, kad pravažiuotum, nepalieka, atrodo, specialiai. Džiugiau pasidaro, kai automobilio vairuotojas, pamatęs tave, kai gali, palieka pakankamai vietos pro jį pravažiuoti (pasitaiko ir tokių – ačiū jiems).

Nors žinau, kad automobilis turi važiuoti kuo arčiau dešinės kelio pusės (kaip ir dviratis), mano supratimu, tai keliuose su juostomis reiškia, kad jei nėra reikalo, nevažiuok antra, trečia juosta - taisyklės kaip ir neliepia važiuoti kiek įmanoma labiau prisispaudus prie kelkraščio. Svarbu atsiminti ir tai, kad automobilis iš esmės neturi jokios pirmenybės ar prioriteto prieš dviratį kelyje. Galima būtų tęsti apie tai, kaip turėtų būti pagal taisykles, bet manau, kad paprasčiausiai būtų tiesiog suprasti vienas kitą – na, nesigrūskite, kai galite prie kelkraščio su automobiliais ir to „manevravimo tarp juostų“, manau, sumažės.

Verta atskirai paminėti ir tokį dalyką kaip posūkių rodymas. Kadangi dviratis dažniausiai neturi posūkiams rodyti skirtų lempų, tai posūkiai rodomi ranka. Rodydami posūkį ranka jūs atliekate savo pareigą (KET tai yra paminėta) ir jokių privalumų automatiškai negaunate. Kita vertus, jei matau dviratininką, kuris nori „įlįst“ į kitą juostą ir sugeba parodyti posūkio ženklą, mielai jį „įleidžiu“, nors iš esmės neprivalėčiau.
Kitas įdomus reiškinys pastebimas tarp dalies dviratininkų, kurie važiuoja gatvėmis – jie tai daro važiuodami priešinga, nei eismas, kryptimi. Vėlgi – KET tokia pareiga numatyta pėstiesiems, o ne dviratininkams ir tokie dviratininkai kartais sukelia tam tikrų sunkumų (kaip, pavyzdžiui, prasilenkti su tokiu?). Tad jei esi vienas iš tokių – būk malonus, važiuok kaip priklauso.

Dar viena gana nauja „mada“ – tai važiavimas su ausinėmis. Tai pavojinga, nes nelabai girdi, kas vyksta už tavęs – o ten gali vykti labai daug kas ir kartais tas negirdėjimas gali baigtis gana liūdnai. Tad jei jau esi toks – geriau padėk ausines į šalį, kai važiuoji dviračiu, o jei jau taip negali be muzikos gyventi, tai yra kitų būdų jos klausytis. Tarkim, jei klausai muzikos su tais protingais telefonais, tai dauguma jų gali groti muziką per garsiakalbį. Gal tai nebus taip kokybiška kaip su ausinėmis, bet kas svarbiau – ar kokybiška muzika kelyje ar mažesnė rizika tos muzikos daugiau niekados nebeklausyti? Taip, taip – su ausinėmis ausyse turi padidintą riziką ir žūti kelyje.

Kitas įdomus reiškinys – važinėjimas tamsiu paros metu su juodu dviračiu, juodais drabužiais ir be šviesų. Tai verta paminėti. Jus pamatyti yra sunkiau net ir gerai apšviestose vietose (ypač jei ir atšvaitų nėra), jau nekalbant apie prastai arba išvis neapšviestas vietas. Raudonos spalvos lemputė, tvirtinama prie to vadinamo balnakočio, toje pačioje „Maksimoje“ neretai kainuoja iki penkių litų, o šviečia bent jau tiek, kad pastebėti galima dar pakankamai anksti (o ne likus dešimt metrų).

Verta paminėti ir dar vieną įdomų reiškinį – pėsčiųjų pamiršimą, kad dviračių takai skirti dviračiams, o dviračių ir pėsčiųjų takai – ir pėstiesiems, ir dviratininkams. Geras pavyzdys - Kaune esanti Laisvės alėja. Dviračiams ten yra išskirta gal metro pločio juosta (pažymėta baltomis linijomis). Pačios Laisvės alėjos plotis yra ganėtinai nemažas ir pėstiesiems vietos turėtų visai pakakti. Na, bet žmonės kažkodėl labai sėkmingai lenda į tą vieno metro pločio juostą ir dar galvoja, kad jie tai gali daryti.Ypač tai problemų kelia pavasarį.

Iš esmės apvažiuodamas tuos žmones, einančius tuo taku, rizikuoji – o jei beapvažinėjant ims tas pats žmogus ir išlįs iš to tako ir jį kliudysi ar nutrenksi? Nepritariu tiems dviratininkams (dažniausiai – itin jauno amžiaus, nepilnamečiai), kurie tuo taku (neretai ir šalia jo) su dviračiais „draskosi“ ir taip kelia pavojų aplinkiniams, bet vis vien pėstiesiems ne vieta toje juostoje.
Nelindimas į tą juostą, o jei reikia ją kirsti – apsidairymas į abi puses, ar galėsi saugiai kirsti tą juostą, padės išvengti mažesnių ar didesnių problemų – nuo tiesiog piktoko žvilgsnio iki kokios lūžusios galūnės.
Kitas dalykas, kai dviračių takai yra okupuojami pėsčiųjų – kartais su vaikais, kartais su šunimis, kartais ir tais, ir tais. Pirmiausia, ne tik, kad einate ten, kur šiaip negalima, bet dar neretai ramiai sau leidžiate vaikams manevruoti per visą tako plotį arba vedžiodami šunį su tuo diržu tiesiog spendžiate dviratininkui barjerą.

Suprantu, su vaikais sunku, jiems neretai nelabai išeina paaiškinti, kad „nedaryk taip“. Na, bet su šunimis tai manau, kad tikrai pajėgūs susitvarkyti. Jei jau einate ten, kur negalima – tai bent eikite kur nors šone, negalvokite, kad šis kelias skirtas tik jums (vėl grįžtu prie pradžioje pasakytos frazės – ne vienas tu kelyje). Taip sulauksite ir mažiau piktų žvilgsnių.

Pabaigai: aš galiu būti ir neteisus, bet manau, kad galima sugyventi ir be didesnių nesutarimų. Tereikia įdėti noro, šiek tiek žinių ir, manau, kur kas geriau sugyventume tuose keliuose.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!