Apkūniai mergaitei teko kęsti fizinio lavinimo mokytojo kalbas

Artėjant rugsėjui persikėlėme gyventi į miestą ir pradėjau lankyti mokyklą. Tai buvo 1988 metai. Pirmiausia buvau labai drovi, apkūni ir sunkiai sekėsi bendrauti. Fizinio lavinimo mokytojas tiesiog šaipėsi iš mano storumo, sakydamas, kad negaliu patempti savo „lašinių“.

Šios pamokos tapo nepakenčiamos, tiesiog bėgdavau iš jų. Labai patiko biologijos pamokos, bet vieną kartą jos neišmokau... Ir tada viskas prasidėjo. Ar tu mokydavaisi, ar nesimokydavai, gaudavai tik 3. Kai reikėjo ruoštis biologijos egzaminui, mokiausi pati, o mokytoja tiesiog šaipėsi, kad su trejetu egzamino neišlaikysiu. O jį aš išlaikiau su dabartiniu dešimtuku.

Kol nebuvau baigusi mokyklos, į ją atėjo nauja dailės mokytoja. Ji tiesiog šaukdavo ant manęs, kai nepavykdavo darbas. Tyčiodavosi, kad nemoku laikyti teptuko rankose. Po daugelio metų mano sūnus pradėjo lankyti tą pačią mokyklą.Ta pati dailės mokytoja tapo jo auklėtoja. Tik vienerius metus sekėsi puikiai (...).

Kiekvieną dieną ji ateidavo ir sakydavo, kad vaikas nedaro namų darbų. To buvo per daug. Mes kartų atlikdavome visus darbus, bet kitą dieną vėl būdavo tas pats. Vaikas vengė mokyklos. „Mama, ar aš galiu susirgti, kad nereiktų eiti ten?“, – sakydavo jis.

Dabar lankom kitą mokyklą. Mokytoja supranta ir myli vaikus, nes vaikai yra išskirtiniai. Kiekvienas turi savo talentą, o ji padeda jį tobulinti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Kartą mane buvo uždarę sporto salėje. Buvo ir batus atėmę, ir į kuprinę akmenų pridėję, su kreida kėdę ištepę... Daug įvairiausių smulkmenų, kiekvieną dieną... Man tai buvo tapę kasdienybe, kartais bijodavau net eiti į mokyklą“, – apie skaudžią patirtį DELFI papasakojo pašnekovė Irena.

Moteris prisiminė, kaip jai teko išgyventi ne tik vaikų, bet ir draugės tėvų patyčias – apkūnią mergaitę jie vadindavo „spurga“.Tačiau dabar Irena spinduliuoja elegancija ir žavesiu, augina sūnų, dirba mylimą ir gerai apmokamą darbą.

Prasidėjus „Savaitei be patyčių“ prašome Jūsų – pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi ir padėkite kitiems.

Gal galite atskleisti, kaip kovojote su patyčiomis, pasidalinti žiniomis, kaip jas įveikti, papasakoti, kad nepaisant patyčių vaikystėje, sugebėjote įveikti kompleksus ir dabar gyvenate šauniai? Tai galite padaryti rašydami el.paštu [e-mail] su prierašu „Patyčios“ arba čia.